Naują darbą pristatantis „Junior A“: „Vis dar glumina, kad nepažįstami žmonės, pamatę mane parduotuvėje, ima šypsotis“

„Junior A“/ Organizatorių nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-10-09 15:02
2017 metų pradžioje lyg iš niekur atsiradęs ir melomanų iš viso pasaulio dėmesio susilaukęs elektroninės muzikos atlikėjas, prodiuseris „Junior A“ išleidžia paskutinį EP ir skelbia pristatymo koncertus.

Gyvenimas šiandien

„Pastarieji du metai, rodos, skriete praskriejo. Ir ne šiaip praskriejo, o su griaudesiu ir fejerverkais. Bet po truputį pradedu apsiprasti su mintimi, kad aš esu – kad rašau dainas, dainuoju jas žmonėms. Žinau, gal skamba ir kiek keistai, bet juk tai buvo vienintelė mano gyvenimo svajonė. Ir štai dabar visa tai vyksta.

Neslėpsiu, vis dar glumina, kad nepažįstami žmonės, pamatę mane parduotuvėje, ima šypsotis, kalbina, prašo kartu nusifotografuoti, bet Ir tuo jau, atrodo, išmokau džiaugtis, – kukliai šypsodamasis pasakoja atlikėjas. – Bet kad ir kas vyksta aplinkui, dėmesys visada sutelktas į muziką.

Dvejus metus aš ieškojau, eksperimentavau, klydau, vėl radau, vėl ieškojau. Visiškai savęs nevaržiau. Pamažu tai, kad Junior A į jokią dėžutę neįdėsi, mūsų muzikos nei vienu, nei penkiais žanrais neapibrėši, tapo vizitine kortele. Ir aš tuo be galo didžiuojuosi. Nes kad ir koks spalvingas šitas „siuvinys“ būtų, yra tas kažkoks vienas stebuklingas siūlas, kuris viską „riša“. Tas magiškas elementas, kuris ir sukuria „Junior A“.

Dabar dainų rašymas man toks pat natūralus reiškinys kaip miegojimas ar valgymas. Jaučiu, kad bręstu dideliems dalykams, bet viskas po žingsnelį.“

Naujausias EP „SPA DAY“

SPA DAY – tai minialbumas, gimęs paryčiais, kai visas pasaulis netrukus pabus ir ims drumsti ryto tylą. Tai atsakas į sausį išleistą tamsų ir be galo asmenišką „Superglue“.

„Šis EP parašytas visiškai priešingomis aplinkybėmis nei „Superglue“, – teigia atlikėjas. – Kai rašiau „Superglue“, glaudžiausiu pas draugus ant sofos. Buvau ką tik išsiskyręs, pasaulis slydo iš po kojų, jaučiausi lyg esu vienintelis žmogus Vilniuje.

Šitą mini-albumą pradėjau rašyti persikraustęs gyventi į butą miesto centre su pora italų, Vittorio ir Roberta. Čia nuolat vyko vakarėliai: gardus maistas, vynas, pokalbiai, daug daug gražių žmonių. Vakarėliui aprimus pradingdavau savo kambaryje ir rašydavau. Dainos daug kartų keitė savo formą ir tekstūrą, tiesa, jaučiu, kad tų naktų šurmulį man užfiksuoti pavyko. Jeigu ne jį, tai bent tai, kaip jis priversdavo mane jaustis.

Man pačiam SPA DAY yra tarsi ilgas pasiplaukiojimas po karštos dienos saulėje. Visa mano kūryba – autobiografinė, noriu aš to ar ne. Imu priprati prie šio jausmo – kas pusę metų duoti žmonėms perskaityti savo dienoraštį. Tai išlaisvina.

Į SPA DAY žiūriu kaip į laikotarpio pabaigą. Maniau, kad „The Day He Disappeared“ buvo tai, bet laikui bėgant ėmiau jausti, jog durų kalbant apie vienus ar kitus dalykus man taip ir nepavyko uždaryti. Jaučiau, kad vis dar gyvenu „tomis pačiomis bangomis“. Tikiu, kad SPA DAY yra pabaiga. Dėl to džiaugtis ar liūdėti – spręskite jūs.”


Viskas pagal planą

„Prieš bene pusantrų metų su vadybininku Sauliumi, sėdėdami vienoje kavinukėje Vingio parke, mąstėm apie geriausią būdą man tobulėti.

Dainų rašymas mane veikia kaip terapija – kai nerašau, visas gyvenimas, rodos, ima ir pabyra. Tad buvo natūralu priimti sprendimą leisti man tiesiog kuo daugiau kurti. Visas kitas su projektu susijusias misijas perėmė kiti su „Junior A“ dirbantys žmonės. Saulius – visą komunikaciją su išoriniu pasauliu, nuo bendravimo su užsakovais, koncertų organizavimo iki vaizdo klipų filmavimų organizavimo. Dizainerė Dalija Kaukėnaitė – kūrybinę vaizdo dalį, tai yra albumų, singlų viršelius, grafiką ir kita. Sindre ėmė rūpintis techniniais reikalais, Snorre – įrašais.

Periodiškai tą laikotarpį atspindinčia muzika pasidalindavome su pasauliu – minialbumo pavidalu. Taip ir judėjome. Tokiu būdu nušovėm keletą zuikių vienu šūviu: aš gavau nuostabias sąlygas tobulėti, tiek studijoje, tiek ant scenos, o pasiskirstymas rolėmis suteikė šansą judėti į priekį stabiliai, neperdegant ir nedarant ilgų pertraukų.

Žmonės kartais pamiršta, kad prieš dvejus su puse metų aš net neklausiau elektroninės muzikos. Jau nekalbu apie jos kūrimą. Buvimas ant scenos irgi buvo visiškai nauja patirtis. Norėjosi tobulėti, bet neprarasti meilės procesui, taip pat ir naivumo, kuris būdingas pradedantiesiems. Sukūrėme man tokį keistą „inkubatorių“.

Kai muzikos industrija juda tokiu milžinišku greičiu, daug jaunų kūrėjų pameta savo balsą vaikydamiesi naujausių tendencijų ir panašiai. Mano atvėju aš nubėgau į priešingą pusę – muzikos praktiškai apskritai neklausau. Kad išlaikyčiau „švarią paletę“.“

Užsienis. Muzika – tik pusė darbo

„Lietuviams visada smalsu, kada gi mes kelsime sparnus į užsienį, kur dingo visi užsienio spaudos straipsniai. Čia irgi buvo mūsų plano dalis.

Nuo tada, kai pradėjau talpinti savo muziką į interneto platybes, gavau jau aštuonis pasiūlymus iš įvairiausių leidybinių kompanijų ir JAV, ir UK. Ir visų jų atsisakiau.

Profesionaliai pristatinėti savo muziką užsienio rinkoms – nemažas darbas. Tam reikalingi įtakingi publicistai, kurių paslaugos kainuoja didelius pinigus. Kadangi mūsų resursai riboti, o prieš dvejus metus jų praktiškai apskritai nebuvo, mūsų sprendimas buvo susitelkti ties Lietuva. Čia susikurti auditoriją, įgauti scenininės ir studijinės patirties ir tik tada belstis svetur. Posakis „savam krašte pranašu nebūsi“ tapo būtina paneigti sąlyga pakeliui į tarptautinius vandenis ir manau, kol kas mums puikiai sekasi.

Viskas bus gerai. Turim aiškią kryptį, žinom ką darom.Reikia tik dar trupučio laiko.“

 

Temos:

Muzika

Naujausi straipsniai