Naują „Balžekas Tennis Academy“ bazę atidaręs R. Balžekas: „Norėčiau, kad anūkas būtų pirmoji raketė pasaulyje“

Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymo akimirkos/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2019-10-19 20:42
„Visą laiką svajoji ką nors reikšmingo nuveikti. Kai galų gale išeisi iš sporto, kad kas liktų jaunajai kartai. Kad prisimintų anūkai...“ – kalba teniso treneris Remigijus Balžekas (62). Keturiolika metų auginęs žymiausią Lietuvos tenisininką Ričardą Berankį, įgyvendinęs siekį nuvesti jį iki aukščiausių pakylų teniso pasaulyje, treneris ir toliau negali gyventi be svajonių.

Remigijus neslepia pasididžiavimo „Balžekas Tennis Academy“ mokykla: ši vieta sėkmingai skaičiuoja jau ketvirtus metus, o šeštadienį, spalio 19 d., atidaryta dar viena sporto bazė Vilniaus pakraštyje Kuprijoniškėse. Po metų, jei viskas gerai seksis, kita atsiras ir populiariame sostinės rajone – Kalnėnuose.

Nedaug tenisininkų, juo labiau – teniso trenerių, gyvena turėdami tokių didelių iššūkių kaip jūs. Kam jums visa tai?

Be teniso, šiaip ar taip, negalėčiau – įaugęs jis man į kraują. Ir ne pastatai ar bazės man svarbu – čia sūnus Arūnas visa plėtra užsiima. Sportui labai daug savęs per gyvenimą atidaviau, bet tokioms plėtroms, statyboms nei laiko turėjau, nei noro. Man gal net atrodytų – gana tos vienos bazės, bet jaunimas daro, kuria, stato – nuoširdžiai džiaugiuosi. Ypač, kad sūnus tiek įklimpęs į tenisą. Vadinasi, Balžekų istorija tęsis.

Į tenisą niekada nežiūrėjau kaip į verslą. Nei tada, kai dirbau su Berankiu, nei dabar, kai viena po kitos kuriasi mano vardo akademijos. Tenisas man yra siekiai ir ambicijos. Visada norėjau išauklėti tokį tenisininką, kuris patektų į pasaulio geriausiųjų šimtuką. Kad ir kaip tai sunku, man pavyko – Ričardas Berankis yra šimtuke. Pavyko todėl, kad turėjau visokeriopą šeimos palaikymą – ji suprato, kodėl laiką, kurį turėčiau skirti jai, atiduodu sportui ir svarbiausiems savo gyvenimo siekiams.

Kaip atradote tenisą? Kokio amžiaus būdamas pradėjote žaisti?

Nuo kokių dešimties metų, bet daugiau mėgėjiškai. Jaunystėje dar ir muzikos mokyklą lankiau, baigiau akordeono klasę. Muzika man iki šiol labai patinka – ypač džiazas. Sportininko karjerą daug negalvodamas iškeisčiau į džiazo muzikanto, gaila, kad jau per vėlu (juokiasi). Taigi, turėjau pasirinkimą: galėjau studijuoti ir muziką, ir sportą. Pasirinkau anglų kalbą anuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, nors iki šiol neįsivaizduoju, kodėl. Gal kad tėtis skatino rinktis rimtesnę profesiją. Studijavau anglų kalbą, bet žinojau, kad sporte būsiu visą gyvenimą. Pradėjau dirbti treneriu, man neblogai sekėsi. Pats daug žaidžiau ir važinėjau po pasaulį – įvairius teniso kursus, mokymus, nes lengvai galėjau susikalbėti tuo metu, kai dauguma lietuvių dar nelabai mokėjo angliškai. Galbūt mėgėjai rečiau tampa treneriais – įprasta, kad profesionalūs tenisininkai šį kelią pasirenka baigę karjerą. Bet labai daug sportininkų, kuriems neduota būti treneriais. Yra net posakis: „Geru treneriu galima tapti. Bet labai geru treneriu reikia gimti“.

Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymas/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymas/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Jaučiatės gimęs treneriu?

Žinote, išugdyti geriausiųjų šimtuko sportininką gali tik vienetai trenerių. Šimtuke telpa vos šimtas, o pasaulyje tenisą žaidžia milijonai. Su Berankiu buvome pasiekę išties labai daug – jis buvo jaunių iki 18 metų pasaulio čempionas. Tai yra visiškai neįtikėtina. Ir beveik nepasiekiama Lietuvai. Bet mums pavyko. Norint būti geru treneriu, visų pirma reikia labai mylėti savo darbą, nors jis ir nėra lengvas.

Ir būti šiek tiek despotu?

Visko reikia: būti ir despotu, ir geru, švelniu, supratingu žmogumi. Ypač tai pajutau dabar, kai pradėjau dirbti su keliomis mergaitėmis tenisininkėmis. Ten vos žodis ne taip...

Tuoj į ašaras?

Ne tik į ašaras – savaitę nekalba! Mergaičių mokinių anksčiau beveik nesu turėjęs, todėl dabar man tai – didelis išbandymas! Netikėjau, kad taip sunku gali būti. Jai sakai: čia – juoda, o ji – ne, čia mėlyna. Sakai – karšta, ne – šlapia. Ir ginčytis net su tokio amžiaus moterimi yra beprasmiška!

Visi sako, kad su mergaitėmis pasiekti pasaulinį lygį tenise lengviau. Konkurencingumo prasme gal ir lengviau, bet darbo atžvilgiu – nepaprastai sunku! Turi ne tik nusileisti iki tų 13–15 metų amžiaus mergaičių lygio, bet dar ir žinoti, ką kokiu momentu pasakyti. Turnyre ar kokiu sunkiu ruošimosi metu pasakysi bent vieną žodį ne taip – ir tos dienos treniruotė žlugusi. Tai vis dar gyvenu ir mokausi... Kai tik pradėjome dirbti, pamenu, susinervindavau akimirksniu: kam man to reikia – neklauso ir nereikia, – nedirbsiu! Bet paskui pats save suvaldydavau – užtat kaip įdomu!

Todėl, kai manęs klausia, kokių savybių reikia turėti norint būti treneriu, atsakau: pirmiausia turi turėti tikslą. Turi ne tik išmokyti jauną žmogų kamuoliuką iš vienos tinklo pusės permušti į kitą, bet ir formuoti jį visokeriopai – kaip kovotoją ir gerą, išsilavinusį, humorą suprantantį žmogų. Kita vertus, jei duosi per daug į šoną nueiti – vėl nieko gero neišeis. Pamenu, kai savo sūnus ar Berankį treniravau – vos tik leidi atsipalaiduoti, tuoj visas procesas slysta iš rankų.

Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymas/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymas/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Du sūnus teniso mokyti buvo sunkiau nei svetimus?

Labai sunku... Pirmas mano auklėtinis buvo sūnus Aivaras, kuris vėliau žuvo Amerikoje. Jeigu būčiau jį treniravęs jau turėdamas tą patirtį, kurią sukaupiau su Berankiu, kai pats buvau susiformavęs kaip žmogus ir treneris, būtų buvę daug lengviau. Daugelyje situacijų jau būčiau žinojęs, ką daryti. O tada aš buvau jaunas, sūnus paauglys – galingo, kieto charakterio. Aš tiesiog negalėjau su juo dirbti – nuolat konfliktavome. Aš sakau: balta, jis sako – nė velnio. Liepiu: bėk, o jis stovi. Kitų trenerių klausė, o į mane žiūrėjo kaip į tėvą, bet ne į trenerį. Nors vis tiek nemažai su juo pasiekėme – Aivaras žaidė Lietuvos teniso rinktinėje. Labai gaila, kad šiandien jo nėra, – galėjo būti vienas geriausių tenisininkų.

Kaip sūnus atsidūrė Amerikoje?

Tenisas naudingas ne vien norint tapti profesionaliu sportininku. Jei gerai žaidi, tave kviečia studijuoti užsienio universitetai: žaidi universiteto komandoje, gauni stipendiją ir gerą išsilavinimą. Aivarą pakvietė į JAV: pradžioje mokėsi Alabamoje, paskui – Floridoje, Lynno universitete. Ten ir ta nelaimė atsitiko... Savaitgalio naktį važiavo iš klubo su draugais, mašina gatvėje užgeso. Sūnus su draugu išlipo pastumti. Penkios ar šešios tuščios eismo juostos aplinkui buvo, o girtas visureigio vairuotojas užlėkė tiesiai ant jų...

Mes tada su Berankiu Amerikoje treniravomės ir gyvenome. Bet kaip tyčia tą spalį buvau grįžęs į Lietuvą. Man paskambino, kad sūnus pateko į avariją, nuvežtas į ligoninę. Kitą dieną išskridome su žmona į Ameriką, bet pamatyti sūnaus gyvo jau nebespėjome. Aivarui buvo dvidešimt treji. Į Lietuvą parsivežėme tik urną...

Kiek prireikė laiko susitaikyti su tokia netektimi?

Nėra tokio laiko... Nėra. Buvo ir tebėra sunku, nors tai įvyko 2005-aisiais. Keturiolika metų praėjo, bet neišgydomas tas randas. Visi ramino ir pačiam atrodė, kad gal laikas numalšins skausmą, – kur ten! Kiekvieną dieną prisimeni, galvoji. Tas aštrus skausmas, žinoma, nuslopo – juk ar verksi, ar juoksiesi, nuo to niekas nepasikeis. Nei savo, nei kito lemties nepakeisi. Sūnaus ir būdas karštas buvo – visur spėti, viską pasiekti, visada su polėkiu, su džiaugsmu. Tokį jį ir prisimenu. Jis dabar būtų labai didelė parama mums, gal net mūsų kertinis akmuo visoje šitoje teniso veikloje. Jis nugalėtojo charakterį turėjo.

Arūnas (kairėje) ir Remigijus Balžekai/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Arūnas (kairėje) ir Remigijus Balžekai/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kertiniu asmeniu versle tapo jaunesnysis sūnus Arūnas.

Taip, jam dabar 34-eri. Jis yra visų šių teniso bazių iniciatorius, užsiima plėtra, protingai viską organizuoja. Dirba taip ramiai, sąžiningai ir užtikrintai, kad jam viskas sekasi. Sūnus labai anksti vedė – aštuoniolikos, gražiai sugyvena, o aš turiu jau tris anūkus.

Arūną irgi mokiau teniso – jis gana talentingas, imlus, bet jam greičio trūko. Vyriausiam anūkui dabar trylika, o mažiesiems – ketveri ir dveji. Mažiukai, man atrodo, tikrai žais tenisą. Aišku, smagu būtų, jei Balžeko pavardė puikuotųsi tarp geriausių pasaulio tenisininkų. Lygiai taip pat džiaugsiuosi, jei ten bus kurio nors mano auklėtinio pavardė. Ai, ką čia meluosi – norėčiau, kad anūkas būtų pirmoji raketė pasaulyje, o auklėtinis – antra (juokiasi). Apskritai lietuvio pavardė tarp geriausių pasaulio tenisininkų būtų didelė laimė.

Kai tarp jūsų mokinių atsirado tada dar devynmetis Ričardas Bernakis, iškart pajutote, kad iš šito vaiko bus čempionas? Trenerio nuojauta egzistuoja?

Taip, iškart matėsi, kad vaikas ne pagal amžių rimtai žiūri į sportą, kad dega dideliu noru tapti čempionu. Jis juo ir tapo – visų laikų geriausiu lietuviu tenisininku. Charakteriu, darbštumu ir užsispyrimu jis yra pavyzdys visiems būsimiems sportininkams.

Bet tie keturiolika metų su Berankiu man kainavo labai brangiai...

Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymas/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymas/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Ką turite galvoje?

Laiką – kiek jo atidaviau treniruotėms, skraidymams į varžybas. Tuo metu šeimą tikrai buvau nustūmęs į šoną. Su Berankiu išvažiuodavome į Ameriką ar Europą mėnesių mėnesiams. Žmona liko gyventi Šiauliuose, vyresnysis sūnus studijavo Amerikoje, jaunesnysis vedė, gimė anūkas – ilgai visų jų nematydavau. Bet toks mano gyvenimas buvo – su tikslu. Tikrai nieko nesigailiu, nes mes su Berankiu pasiekėme žymių pergalių, pažinome viso pasaulio teniso elitą – su pirmąja pasaulio rakete šveicaru Rogeriu Federeriu ir bendrauti, ir treniruotis teko nemažai, pas antrąją pasaulio raketę ispaną Rafaelį Nadalį ir dabar neretai su jaunais tenisininkais važiuojame sportuoti. Tas iš šeimos atimtas laikas tikrai nebuvo iššvaistytas veltui, bet kaltę vis tiek jaučiu.

Nepaisant visko, santuoką jums pavyko išsaugoti?

Taip, žinote, greitai bus 40 metų, kai mes susituokę. Šeima išliko tik dėl to, kad žmona suprato mano meilę sportui, mano siekius ir netgi skatino. Jeigu būtų skambėjusios frazės „neleisiu“ arba „neparvažiuok“, aišku, jau seniai nieko nebūtų buvę. Kad sektųsi, turi jausti visišką šeimos palaikymą. Žmona buvo vokiečių kalbos dėstytoja Šiaulių universitete. Bet kai sūnus Aivaras žuvo Amerikoje, nutarėme, kad ji nebedirbs, geriau rūpinsis šeima, padės auginti anūkus. Pagaliau ir su manimi po pasaulį truputį pavažinės – mums su žmona reikėjo pasivyti prarastą laiką.

Arūnas (dešinėje) ir Remigijus Balžekai/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Arūnas (dešinėje) ir Remigijus Balžekai/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Prieš šešerius metus jūsų ir tenisininko Ričardo Berankio keliai išsiskyrė. Kaip treneris išgyvena auklėtinio, į kurį sudėta tiek metų darbo ir vilčių, išėjimą?

Mes su Berankiu gal ne visai gražiai atsiskyrėme... Nebesutapo mūsų požiūriai į perspektyvas. Nors, manau, jei būtume dirbę toliau, dar daugiau Lietuvai būtume davę, gal dar aukštesnį lygį pasiekę. Ne Ričardas, o aš nusprendžiau išeiti. Ateina laikas ir pajunti – viskas. Jau anksčiau Ričardui sakydavau, kad nebedirbsiu. Pavargsti ir morališkai, ir fiziškai. Fiziškai gali dvi dienas pailsėti ir vėl varyti. Daug sunkesnis yra moralinis nuovargis – atsiskyrimas nuo šeimos, skraidymas ištisai po pasaulį, nebuvimas namie po keturis penkis mėnesius, demonstravimas, koks esi tvirtas ir nepalaužiamas... Labai mažai trenerių, kurie su vienu sportininku dirba keliolika metų, – paprastai kas kelerius metus keičiasi auklėtiniai. Nors tai ir buvo mano sprendimas, aišku, pradžioje buvo labai sunku. Juk keturiolika metų diena iš dienos dirbi kartu kaip kumštis. Kita vertus, normalu, kad per tiek metų atsiranda nesutarimų, asmeninių ambicijų, gal vieno ar kito susireikšminimas... Ir Ričardas užaugo, ir aš kaip treneris subrendau, pasikeičiau. Bet čia jau atskira istorija – knygą apie tai galėčiau parašyti.

Daug kas kalbėjo, kad į Berankį žiūrite kaip į sūnų – ypač po Aivaro žūties. Jums tai buvo lyg antra netektis?

Oi, ne! Nesulyginama! Neverkiau nė vienos dienos. Tokios netektys – visiškas niekis, palyginti su tikru skausmu! Nurijai karčią piliulę ir pasiėmei kitą sportininką treniruoti. Kiek pasiūlymų paskui turėjau dirbti užsienyje su profesionaliais sportininkais! Bet padėjau kryžių – tik Lietuvoje dirbsiu: nebenorėjau niekur važiuoti, vėl namie po pusę metų nebūti. Jausiu daug didesnį moralinį pasitenkinimą, jei pavyks jaunus lietuvius prastumti į teniso pasaulį, nei kad uždirbsiu dvidešimt kartų daugiau treniruodamas kokį užsienietį. Pinigai mano gyvenime nėra esminis dalykas. Anksčiau gal buvo kitaip, bet dabar man jokio skirtumo, mersedesą vairuoju ar folksvageną.

Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymas/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Naujos „Balžekas Tennis Academy“ bazės atidarymas/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Tarp dabartinių auklėtinių matote perspektyvų vaiką?

Yra, bet visame pasaulyje jų daugybė. Perspektyvių jaunų tenisininkų eilutė nuo Naujininkų iki Antakalnio susidarytų. Bet čia vien talento neužtenka. Berankis turėjo dar ir didžiulį talentą dirbti, todėl tiek pasiekė. Dabar treniruoju Matą Vasiliauską – jis siekia tikslų panašiai kaip Berankis. Ir šauni mergaitė yra – su charakteriu ir teisingų tikslų turinti. O toliau daug lemia trenerio patyrimas – kaip tą vaiką tarp tokių pat perspektyvių pastūmėti, kad jis būtų priekyje, o ne gale.

Po Berankio galvojau, kad tikrai tiek nebeatsiduosiu sportui ir klajūniškam gyvenimui. Nesiseka... Vis dažniau akimis nulydžiu lėktuvus danguje. Iš naujo grįžta siekiai, norai, viltys... Matyt, taip jau aš užprogramuotas, kad negaliu sėdėti ramiai. Viena žinau: dar po kelerių metų, kai jau tikrai atsisveikinsiu su sportu, nuvažiuosiu į savo sodybą ir daugiau niekada iš jos nebeišvažiuosiu. Auginsiu braškes, rūpinsiuosi bitutėmis, kurias man tėvas paliko. Dabar tik retkarčiais nuvažiuoju ten. Jeigu Dievas leis, gal dar spėsiu pagyventi ir sodyboje.

Naujausi straipsniai