Daugiau nei 10 metų grojantys „Freaks On Floor“ nusprendė, kad penktasis jų albumas bus „auksinis“ – dešimties dainų rinkinys vadinsis „Gold“. Prieš penktadienio koncertą „Lofte“ grupės nariai Justinas Jarutis ir Rokas Beliukevičius pasakoja apie grupės skambesio pasikeitimą, socialines temas albume ir emocinį ryšį su klausytojais, kuris yra varomoji muzikantų jėga.
Penktadienį „Lofte“ – jūsų naujo albumo „Gold“ pristatymas. Koks kūrinių skambesys?
Rokas: Įrašėme dešimt dainų, nes norėjome apsiriboti pusvalandžiu. Skambesys yra kiek švelnesnis, atsirado daugiau elektronikos, išbandėme kelis naujus dalykus.
Justinas: Mums atrodo, kad roko albume mažiau, bet turbūt taip nėra. Kiek davėme žmonėms paklausyti albumo, visi pasakė – nusišnekate. Roko ten tikrai yra. (šypsosi)
Penktasis albumas pavadintas „Gold“. Prieš kurį laiką sakėte, kad auksas simbolizuoja prabangą ir tam tikras vertybes. Kokias vertybes norite išreikšti nauju albumu?
Rokas: Mūsų vertybės visada lieka panašios. Tai nusistovėjusi ramybė gyvenime, artimi žmonės, mėgstama veikla, muzika, branda. Per materialinę prizmę sugalvojome tokį pavadinimą, bet su pačiu auksu jis kaip ir neturi grynų sąsajų.
Justinas: Beje, tai nebuvo pirmas albumo pavadinimo variantas. Turime ir kelis kitus, bet geriau jų neatskleisime. Po to žmonės galvos, kad tie buvo geresni…
Albumo viršelis šiek tiek dvelkia aštuoniasdešimtųjų prabanga. Kaip gimė viršelio idėja?
Rokas: Mūsų iliustratorė Kissi Ussuki labai ilgai klausinėjo, prašė surašyti daiktus, savybes, kurios mums artimos, viską, kas susiję su nauja kūryba. Kai ji atsiuntė albumo viršelio variantą, mes praktiškai iškart sutikome. Procesas vyko natūraliai, iškart supratome, kad mums tinka.
Ankstesniame albume „Waves“ daug dėmesio skyrėte meilei. Tai įrodo tokie kūriniai kaip „Hold On To Me“, „Body And Soul“. Ar naujajame albume užteks vietos romantiškai meilei?
Justinas: Yra dainų apie santykius, žmogų. Bet dabar stengiausi rašyti dainas, kurios būtų skirtos ne kažkam konkrečiai, o būtų apie kažką. Viena iš dainų „Those Were The Days“ iš albumo kalba apie priespaudą, kurią mes kažkada turėjome Lietuvoje, kaip kovojama su ja. Šiame albume daugiau socialinių temų negu meilės.
Viename interviu sakėte, kad albumas bus išleistas tik vinilo formatu ir skaitmenine versija. Kodėl nusprendėte negaminti kompaktinių plokštelių?
Rokas: Mes patys nebeklausome kompaktinių plokštelių. Atsiradus tokioms platformoms kaip „Spotify“, tapo patogiau klausytis muzikos ten. Vinilas skirtas tiems, kurie gali skirti laiką kokybiškam garsui. Mums patiems šis formatas labai artimas – pastaruoju metu pradėjome pirkti vinilus ir jų klausyti, skirti daugiau dėmesio kokybiškam garsui. Kai esame šurmulyje, apsupti kitų žmonių ir darbų, per ausines klausant muzikos jausmas visai kitoks.
Jums svarbu, kad gerbėjai klauso muziką fiziniu formatu, puošiasi jūsų atributika?
Justinas: Svarbu, bet mes nesame viena tų grupių, kuri skiria daug dėmesio merchui. Žinoma, smagu, kai perka, reiškia, žmonės jaučia poreikį. Mums svarbiau, kad klausytojai ateitų į koncertus, komunikuotų. Kai kurie atėję sako, kad, pavyzdžiui, „Evil Twin“ yra jiems labai svarbi daina. Mums rūpi emocinis santykis su žmonėmis.
Rokas: Taip, emocinis pelnas turbūt svarbesnis už finansinį.
Koks penktadienio koncerte senų ir naujų dainų santykis?
Justinas: Pusė senų, pusė naujų. Iš viso - dvidešimt kūrinių. Mes visada mėgstame per albumo pristatymą groti visas albumo dainas, kurias sukūrėme, nes žmonės ateina paklausyti naujo skambesio.
Rokas: Tuo pačiu reikia atiduoti duoklę ir tiems, kurie myli senus Freaksų kūrinius. Visi savo ausiai ras kažką mielo.
„Coldplay“ kažkada sakė, kad jeigu negrotų pirmojo savo hito „Yellow“, turbūt pusė publikos neateitų į koncertą.
Rokas: Turbūt tame yra daug tiesos. Kai tu groji, pavyzdžiui, festivalyje ir išeini į sceną su naujo albumo trimis dainomis, kažkas gali stovėti ir galvoti: kas čia vyksta? Bet būna ir taip, kad publiką sužavi nauji kūriniai ir ji po koncerto pradeda klausyti grupės. Jau per „Roko mišias“ Valdovų rūmuose paeksperimentavome. Norėjome išbandyti keletą dainų, kaip jos skambėtų didelėje scenoje. Ir antrasis albumo singlas „May Peace Prevail“ sukūrė labai gerą atmosferą.
„Talking Heads“ vokalistas David Byrne savo knygoje „How Music Works“ (liet. „Kaip veikia muzika“) rašė, kad muzikantai nevalingai kuria muziką galvodami apie erdves ir pritaikydami joms skambesį, o ne atvirkščiai. Ar ir jūs galvojate, kur skambės muzika, kai ją kuriate?
Justinas: Taip, yra buvę. Kai sukūrėme „Give Me All Your Love“, nežinojome, kad ji skambės prie paveikslo Nacionalinėje dailės galerijoje. Kuriant „Asking For Nothing Back“ naujam albumui jautėsi, kad ji turi būti atviroje erdvėje. Man patinka groti visur. Nesvarbu, ar tai būtų Šv. Kotrynos bažnyčia, ar „Vasaros terasa“, ar Valdovų rūmai. Į kiekvieną jų įžengęs jautiesi vis kitaip, erdvės reikalauja skirtingo emocinio prisitaikymo.
Antrąjį savo albumą „Hello Girls!” įrašėte koplyčioje. Kodėl pasirinkote tokią vietą?
Rokas: Mes tuo metu greitai sugalvojome įrašinėti albumą. Mus papirko idėja, kad viską pasidarysime patys. Savaitę praleidome Anykščiuose, koplyčioje. Daug kas išgirdęs tą albumą klausia, ar čia įrašai iš koncerto, nes skambesys labai gyvas.
Ar naujajame albume galime tikėtis kolaboracijų su kitais artistais?
Justinas: Turbūt ne. Didelę dalį bosinės gitaros partijų atliko mūsų prodiuseris Snorre Bergerudas. Dar bosu vienoje dainoje groja „Crucial Features“ bosistė Dorotėja Sirvydytė. Tuo metu kaip tik ieškojome, kas sugrotų tą partiją ir ji atėjo į studiją. Viskas gavosi puikiai. Bet šiaip šiame albume pasitikime tik savimi.
Turite padarę kelis lietuviškų grupių dainų coverius – „Solo Ansamblio“, „Rondo“, „Hiperbolės“. Ar dar žadate ką nors perdainuoti?
Rokas: Tie trys coveriai gavosi labai natūraliai, nes esame seno lietuviško roko gerbėjai. Gal kada reikėtų išleisti lietuviškų dainų coverių popuri?...
Justinas: Nėra taip, kad specialiai juos darytume. Pagrindinis mūsų darbas yra groti savo dainas – juk nerengiame tik trijų koncertų per metus, yra ir daug privačių renginių. Coveriai yra kūrybinio proceso dalis. Dar esame perdainavę Stasio Povilaičio „Daktarą“. Nuostabus kūrinys.
Paskolinote savo dainą suomių filmui „2 naktys iki ryto”. Ar dar norėtumėte girdėti savo kūrybą kino ekrane?
Rokas: Ne pirmą kartą esame kine, paskolinome savo dainas keliems lietuviškiems filmams. Labai smagu, jei kažkas nusprendžia, kad ta muzika tinka juostai. Žinoma, nesinori sutikti su bet kokiu pasiūlymu. Kažkada mums siūlė atlikti kito atlikėjo dainą itin keistoje vietoje, todėl nesutikome.
Kai įrašinėjate albumą, klausote kitų kūrybos, ar norite kurti savaip?
Rokas: Turime dainą, kurios pradžia labai panaši į vieną „Pink Floyd“ dainą. Tačiau nedarėme to specialiai. Kartais kuriant ir klausant kitų kūrybos ji šiek tiek paveikia mus. Čia galima perduoti linkėjimus visiems kritikams, kurie išgirdę naują dainą bando ją prie kažko pritempti. Pradžioje, kai tik pradėjome groti, Lietuvoje buvo šioks toks roko sąstingis. Daug kas tuo metu mus lygino su „Red Hot Chilli Peppers“.
Ar po albumo pristatymo Vilniuje galima tikėtis pasirodymų kituose miestuose?
Justinas: Tikėtina, kad sausį bus dar vienas koncertas Vilniuje. Bet rudenį nusprendėme apsiriboti vienu pasirodymu ir važiuoti atostogauti. Šie metai gan įtempti, nes nuo balandžio mėnesio kūrėme albumą. Vasarą turėjome labai daug koncertų.
Rokas: Taip, šis albumas tarsi tam tikra vyšnia ant torto, todėl norisi pailsėti. Nežinau, gal vėliau imsime ir sugalvosime kokį kitą miestą aplankyti, kad ir Alytų. Kažkas juokavo, kad „Freaks On Floor“ yra kaip jaunas mėnulis – pasirodo, pristato ir dingsta. Aš dar groju grupėje „In Albedo“ ir kartu su kompozitore Ieva Baranauskaite tuoj pristatysime muzikinę mitologinę drama „Gentis“. Ten prisidėjau prie muzikos rašymo ir buvau atsakingas už elektronikos dalį.
O Freaksai galvoja apie ateities albumus?
Justinas: Kai sukūrėme grupę, grojome be jokio plano. Niekada nežinojome, kiek albumų išleisime. Viskas gaunasi natūraliai. Mes gal vieninteliai muzikos dinozaurai Lietuvoje, kurie leidžia albumus vietoj singlų. Gal kada sugalvosime pakeisti savo marketingą ir strategiją. Manau, kad bus taip, kaip patys norėsime ir jausime.
