Natalija Martinavičienė – apie patirtą smurtą, sunkias skyrybas ir naują gyvenimo etapą

Natalija Martinavičienė / Tomo Adomavičiaus nuotrauka
GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Šaltinis: Žmonės
AA

Elegantiška, graži, pasiturinti ir laiminga moteris. Tokia Natalija Martinavičienė (44) atrodė aplinkiniams daugelį metų – bet tiesa buvo kiek kitokia. „Ilgai bandžiau suprasti, kodėl tai nutiko būtent man, – apie šeimoje patirtą smurtą atvirai prabyla Natalija. – Tik dabar pagaliau atradau pusiausvyrą, kuri man padės išlikti tvirtai, užauginti sveikus vaikus ir daugiau niekada neatsidurti tokioje situacijoje.“

„Dabar esu visai kitas žmogus, nei buvau. Galiu drąsiai pasakyti, kad šiandien esu pati geriausia savo versija, nors tobulėti dar nenustojau, – pokalbį pradeda Natalija. – Aplinkiniams galbūt ir anksčiau atrodžiau savimi pasitikinti moteris, bet tai nebuvo tiesa. Patirti išgyvenimai mane užgrūdino: atsikračiau nepasitikėjimo, tapau išmintingesnė, atgavau savivertę ir pamilau save. Tačiau nesu iš tų žmonių, kurie patiria didžiausių sunkumų ir vis tiek tikina, kad nieko savo gyvenimo kelyje nekeistų. Aš mielai pakeisčiau.“

Prieš trejus metus pasklidusi žinia apie jūsų skyrybas su vyru Sigitu išties daug ką nustebino. Judu atrodėte darni šeima, būdavote laukiami svečiai kiekviename elegantiškame renginyje, su žiniasklaida dalydavotės gražaus gyvenimo akimirkomis – ir staiga viską sugriovė lakoniška žinutė, kad skiriatės dėl smurto...

Mūsų sprendimas skirtis nebuvo spontaniškas. Jis brendo ilgai, galiausiai supratau, kad privalau ką nors keisti savo gyvenime. Mano šeima nebuvo laiminga, visų pirma nelaiminga buvau aš: jaučiau beviltiškumą, abipusę nepagarbą ir niekas nėjo geryn.

Kai pasirodė informacija apie mūsų skyrybas, pasklido kalbos: „O kodėl ji anksčiau tylėjo? Kodėl tiek laiko kentėjo?“ Net sau sunku atsakyti į šį klausimą: kodėl?.. Turbūt visos moterys, kurios tai patyrė, pasakytų tą patį: mes tikime, kad galiausiai viskas išsispręs. Kai skaitau apie smurtą šeimoje patyrusias moteris, kurios visgi išdrįsta atsistoti ir prabilti, pastebiu, kiek daug negatyvių komentarų jas lydi.

Skaudžiausia, kad dažnai jas smerkia būtent moterys: „Kokia kvaila, kad tiek kentėjo“, „Aš tai nebūčiau taip pasielgusi“, „Jau aš tai tikrai to neleisčiau...“ Ar tikrai? Pažįstu labai stiprių moterų, kurių patirtys panašios į manąją, – ir kiekviena iš jų stengėsi, tikėjo, kentė, slėpė. Ne viskas taip paprasta, kai turime vaikų, – tiesiog moteriška prigimtis visada bandys išsaugoti šeimą.

Riba, skirianti paprastą šeimyninį ginčą nuo smurto, tampa labai neryški ir laikui bėgant visai dingsta: kitas žmogus ją ištrina ir priverčia tave manyti, jog pati esi dėl visko kalta.

Skaitykite daugiau