Žaibiškai artėjant 1000 kilometrų lenktynėms „Kas tas Blue Sheep?“ merginų komanda neįsivaizduoja nei dienos be treniruočių ir kitų pasirengimo darbų. Nors merginos nusiteikusios labai optimistiškai ir motyvacijos veiduose tikrai nestinga merginos neslepia, kad viso pasiruošimo metu teko patirti ir nemažai išbandymų.
Po pastarųjų teko perlipti per save norint vėl sėsti prie vairo ir dalyvauti lenktynėse. Apie incidentus mums pasakoja Aistė Antanaitytė ir Natalija Bunkė.
Koks įvykis labiausiai įsiminė iš treniruočių?
Aistė: Bene stipriausia avarija, kuri sukėlė daugiausiai išgyvenimų įvyko balandį, per 4 treniruotę „Nemuno žiede“. Vairavau aš. Trasos trajektorijos buvo jau ganėtinai gerai suvoktos ir įsisavintos tad atėjo metas stipriau paspausti akseleratoriaus pedalą. Deje jau ketvirtame greitame rate ant posūkio vienu metu automobilis „pagavo“ šone buvusių šiukšlių ir tapo sunkiai valdomas, greitis buvo apie 160km/val.
Natalija: Treniruočių automobilis kaip kulka šovė į priešingą kelio pusę, ėmė skersai slysti, kirto pakeliui buvusius krūmelius bei kitus augalus kol galiausiai priartėjome prie upelio, kuris apvertė mus ant šono, dar šiek tiek slydome ir galiausiai atsidūrėme ant stogo. Pakibome kaip koki vorai žemyn galva. Automobilis buvo susmigęs į dumblą bene iki pusės stiklo, viduj teleškavo vanduo todėl išlipti pro priekines dureles nebuvo įmanoma. Teko padėti viena kitai saugiai atsisegti saugos diržus ir kabarotis pro galines automobilio dureles.
Aistė: Natalija ištraukė mane už rankų pro automobilio galą nes pati išlipti sunkiai sugebėjau. Kai pamatėme automobilį iš šono tikrai garsiai nusikeikėme, bet džiugino tas faktas, kad likome sveikos ir gyvos. Sekančią dieną vėl vyko treniruotė, daug kas netikėjo, kad po šio incidento greitu metu vėl sėsiu prie vairo, tačiau perlipau per save ir užsispyriau nepasiduoti savo baimėms. Kitą savaitę Kačerginės žiede toje vietoje buvo padaryti atitvarai, kuriuos pakrikštino mano pavarde. Ne kiekvienas turi savo vardinį posūkį „Nemuno žiede“ (juokiasi).
Natalija, kaip tau sekasi suvaldyti automobilius trasoje?
Oi buvo visko. Treneris D. Čiutelė kartais už galvos griebdavosi, bardavosi, o kartais šiek tiek blykštelėjęs tyliai pasėdėdavo. Treniruočių pradžioje automobilį ant dviejų ratų sugebėjau pastatyti viename posūkyje. Buvo mintis, kad ir mes versimės, bet nusileidome sėkmingai. Buvau ir į griovį įlėkusi, parsivežiau porą eglučių ant kapoto atminimui (juokiasi). O kiek kartų ant asfalto apsisukau ir šonu slydau tai net nebesuskaičiuosiu. Iš šono lenktynes teko stebėti ne vieną kartą, tačiau neatrodė taip sudėtinga viskas. Reikia įdėti tikrai labai daug darbo. Smagu, kad pastarąjį mėnesį sekasi jau ganėtinai gerai ir jokių incidentų nebuvo, apart to, kad atkabinome buferį su spliteriu.
Ar visi šie įvykiai neįvarė Jums kažkokių baimių, kurios galėtų pakišti koją per lenktynes?
Aistė: Manau, kad įkrėtė tik daugiau proto ir patirties. Kad išvengti skaudžių nutikimų buvo organizuojami įvairūs pratimai ir senojoje drifto trasoje. Mums labai pagelbėjo ir 1000 km lenktynėse dalyvausiantys vyrai – Mantas Matukaitis ir Tadas Aganauskas bei treneris D. Čiutelė. Tos treniruotės padėjo nuvyti baimes šalin ir labiau susidraugauti su technika.
Natalija: Baimės gimsta iš nemokėjimo ar nežinojimo. Drifto trasoje mokėmės valdyti šonu slystantį automobilį, imti itin aštrius posūkius, taip pat važiavome ant pavojingos dangos (ant asfalto paberto smėlio, žolių kupstų) žiūrėjome kaip elgsis automobilis ir kaip tokiais atvejais reikia jį valdyti. Lyginant su kitais profesionalais mūsų patirtis yra tikrai kukli, mes tą suvokiame. Ruošėmės maksimaliai kiek pavyko šiais metais. Baimės šešėliai kartais tikrai šmėsteli, tačiau stengimės jiems nepasiduoti.
Koki yra Jūsų lūkesčiai 1000km lenktynėse?
Natalija ir Aistė: Laimingai finišuoti ir įrodyti, kad moteris prie vairo – NE avis!