Narkotikų kartelio paslaptis atskleidęs narkobarono Pablo Escobaro sūnus: „Priešų jau nebeliko, nusprendžiau įsigyti naujų“

Juanas Sebastianas Marroquino / Vida Press nuotr.
Juanas Sebastianas Marroquino / Vida Press nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
2017-04-09 10:09
AA

Jam buvo septyneri, kai tėvas, kokaino baronu tituluojamas Pablo Escobaras, prisipažino esąs banditas. „Per žinias jis rodydavo pirštu į veidus televizoriaus ekrane ir sakydavo, kad šitą jau įsakė nužudyti, o tam planuoja padėti bombą“, – tai pasakojančio kolumbiečio Juano Sebastiáno MARROQUÍNO (40) balse neskambėjo pasididžiavimo gaidelės.

Sūnaus poziciją paaiškina ir dedikacija neseniai knygynų lentynose lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Mano tėvas – Pablo Eskobaras“: „Dėkoju savo tėvui, kuris parodė, kuriuo keliu neiti“.

Tik knygos viršelyje vieno garsiausių pasaulio nusikaltėlių sūnus prisistato taip, kaip kadaise buvo įrašytas gimimo liudijime, – Juanas Pablo Escobaras. Spausdamas ranką ištaria Sebastiáno vardą, kuris jau daugiau kaip dvidešimt metų įrašytas asmens dokumentuose, – tapatybę jis pakeitė tada, kai po tėvo mirties su mama, seserimi ir drauge spruko iš Kolumbijos ir slapta prisiglaudė Argentinoje.

„Kai po penkerių metų mus atpažino, nebeliko prasmės slėpti pavardės. Dabar man nesvarbu, kaip esu pristatomas, nors dokumentuose ir likau Juanu Sebastiánu Marroquínu. Norėčiau, kad mane vertintų ne pagal pavardę, o pagal darbus“, – neslepia Sebastiánas, iki šiol kovojantis su tėvo šešėliu. Praėjusių metų pabaigoje pasirodė jau antroji jo knyga „Pablo Escobar, in fraganti: lo que mi padre nunca me contó“ („Pablo Escobar, su įkalčiais: tai, ko mano tėvas niekada man nepasakojo“), atverianti kokaino prekiautojų pasaulio užkaborius.

Serialas „Narcos“ („Narkotikų prekeiviai“) iš užmaršties prikėlė kokaino barono Pablo Escobaro vardą / Vida Press nuotr.

Pavojinga „Narcos“ šlovė

Su žurnalu „Žmonės“ Sebastiánas susitiko viešbutyje, įsikūrusiame Vilniaus stoties rajone. Išgirdęs pastabą, jog tai – pats neramiausias sostinės rajonas, jis, ką tik vėlai vakare juo perėjęs, tik šyptelėjo: „Priklausomai, su kokiu Medeljino (antras pagal dydis Kolumbijos miestas, Pablo Escobaro paverstas kokaino platintojų meka, – red. past.) rajonu lyginsime... Čia tikrai kur kas ramiau.“

Į Lietuvą Sebastiánas atskrido iš Oslo – Norvegijoje į susitikimus susirinko didžiulės minios. Sebastiánas išsitraukė telefoną ir parodė nuotrauką – pilnutėlė salė.

„Trys šimtai buvo viduje, dar trys šimtai lauke – netilpo. Jau aplankyti Madridas, Barselona, Bilbao, Stokholmas, Vilnius, Lietuvoje dar vyksiu į Kauną ir Panevėžį, – lenkė pirštus. – Paskui – į Lenkiją, Italiją ir Graikiją.“

Koks apima jausmas, kai taip toli nuo Kolumbijos susitikti su jumis ateina šimtai žmonių, kurie puikiai žino, kas toks buvo jūsų tėvas?

Stebina, nors ir žinau, kad mano tėvas buvo labai garsus. Per susitikimus žmonės pirko mano knygą – ir ne po vieną egzempliorių – po keturis. Už tai, kad mano tėvas tapo dar žymesnis, nei buvo gyvas, reikia dėkoti „Netflix“ serialui „Narcos“. Šis filmas padeda populiarinti ir mano knygas. Aš jas ir rašiau, kad žmonės žinotų, kaip buvo iš tiesų.

Seriale nutylima, kad mano tėvas bendradarbiavo su amerikiečiais – CŽV ir Kovos su narkotikais agentūra (DEA). „Narcos“ nesumeluota tik tėvo meilė ir rūpinimasis mumis, savo šeima.

„Facebook“ esate išvardijęs net 28 klaidas, kurias padarė „Narcos“ kūrėjai antrajame sezone...

...ir per tris dienas šį mano įrašą perskaitė trys milijonai žmonių (nusijuokia). Apie pirmąjį sezoną net nerašiau, nes pastabos dėl neatitikimų būtų užėmusios dar daugiau vietos. Kai tik sužinojau, jog rengiamasi kurti tokį serialą, kreipiausi į kūrėjus siūlydamasis pasidalyti prisiminimais, tėvo archyvu, tačiau nesulaukiau jokio susidomėjimo. Jie pateikė versiją kitomis akimis – tų, kurie medžiojo mano tėvą. Seriale nutylima, kad mano tėvas bendradarbiavo su amerikiečiais – CŽV ir Kovos su narkotikais agentūra (DEA). „Narcos“ nesumeluota tik tėvo meilė ir rūpinimasis mumis, savo šeima.

Daugybei filmų, kurie pasakoja apie mano tėvą, aprašyti skyriau nemažai dėmesio savo naujoje knygoje. Man šios juostos nepatinka, nes jas pažiūrėję daug žmonių, ypač paauglių, susižavi nusikaltėlių gyvenimo būdu, ima kopijuoti jų aprangą ir elgesį. Jie nori būti tokie kaip... mano tėvas. Tiksliau, tokie, kokį pamatė ekrane. Gerbėjai netgi užsiaugina ūsus, apsikerpa taip kaip Pablo Escobaras ir siunčia man savo nuotraukas...

Neseniai per vieną iš susitikimų trylikametis man pasakė: „Pažiūrėjęs filmus apie Pablo Escobarą, aš norėjau būti kaip jis. Bet kai perskaičiau jūsų knygas, nutariau, jog verčiau būsiu žurnalistas.“ Aš ir stengiuosi taip papasakoti savo tėvo istoriją, kad kiti nenorėtų sekti tomis pėdomis. Jei kas nors perskaitęs mano knygas nori būti kaip Pablo Escobaras, aš esu blogas rašytojas.

Jūs visiškai nežiūrite filmų apie kriminalinį pasaulį?

Kadangi iki šešiolikos metų gyvenau tokioje aplinkoje ir daug ką esu išgyvenęs, man sunku patikėti tuo, ką juose rodo.

Ir jūsų tėvas nemėgo kriminalinių filmų?

Mes kartu esame žiūrėję ne vieną juostą apie italų mafiją, be abejo, matę ir „Krikštatėvį“. Jam jie patiko. Nors tai, ką mačiau ekrane, tuo metu mano šeimą supo ir realybėje...

Pablo Escobaro vardas porą dešimtmečių kėlė siaubą – kokaino baronas garsėjo žiaurumu / Vida Press nuotr.

Sidabras ar švinas

„Jau nuo vaikystės su manimi visi elgėsi taip, lyg būčiau atsakingas už visus tėvo nusikaltimus. Iš tiesų bėgau dar net negimęs“, – skaudžiai savo knygoje užsimena Sebastiánas.

Jo tėvas Pablo Escobaras (1949–1993) savo kelią pasirinko dar paauglystėje – su bičiuliais iš vieno Medeljino priemiesčių vogdavo antkapius ir parduodavo panaikinę užrašus. Vėliau ėmė vogti automobilius, prekiavo kontrabandinėmis cigaretėmis ir netikrais loterijos bilietais, o aukso gyslą atrado prisidėjęs prie kokaino kontrabandos ir vėliau ją perėmęs į savo rankas. 1989-aisiais „Forbes“ Escobarą įtraukė į milijardierių sąrašą, manoma, kad šlovės viršūnėje jo vadovaujamas narkotikų prekeivių kartelis į JAV įveždavo 80 procentų į šalį patenkančio kokaino.

Teigiama, kad per metus Escobaras susižerdavo per dvidešimt milijardų dolerių. Tikslias sumas, kurios jam nusėsdavo, įvardyti sudėtinga. Neva kartelio apskaitininkai per mėnesį išleisdavo pustrečio tūkstančio dolerių vien gumytėms, kurių prireikdavo uždirbtų banknotų šūsnims suveržti. O kartą, kai slapstantis kalnuose Escobaro vaikams pasidarė šalta, iš krūvos šių ryšulėlių jis užkūrė laužą ir pelenais paleido porą milijonų dolerių.

Sebastianas savo knygoje cituoja tėvo frazę: „Vieną dieną tapau toks turtingas, kad pamečiau skaičių. Kai supratau, kad esu pinigų mašina, lioviausi juos skaičiavęs.“ Su pinigais atėjo ir galia: Pablo Escobaras svajojo apie... Kolumbijos prezidento postą. Ne tik svajojo – netgi pateko į parlamentą, tačiau po metų buvo priverstas pasitraukti.

Ribų nebuvo jokių – jo įsakymu buvo žudomi policininkai, žurnalistai, teisėjai ir politikai. Manoma, kad Pablo Escobaras atsakingas už keturių tūkstančių žmonių mirtis.

Kokaino baronas savo imperiją valdė pagal principą „sidabras arba švinas“: nusipirkdavo kelyje pasipainiojusio asmens palankumą arba paleisdavo kulką. Ribų nebuvo jokių – jo įsakymu buvo žudomi policininkai, žurnalistai, teisėjai ir politikai. Manoma, kad Pablo Escobaras atsakingas už keturių tūkstančių žmonių mirtis.

Dvidešimt septynerių Pablo Escobaras vedė penkiolikametę Marią Victorią Henao, jie susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Juano Pablo (vėliau jis pasirinko Sebastiáno vardą) ir septyneriais metais jaunesnės dukros Manuelos. Šeimą kokaino karalius apsupo prabanga: kaip tik pasaulį išvydus pirmagimiui, Escobaro šlovė ėmė augti lyg ant mielių. Laimingiausios sūnaus vaikystės dienos prabėgo netoli Medeljino esančioje Neapolio rančoje, kurioje – daugybė ežerų, baseinų, veikė zoologijos sodas. Per pusantro tūkstančio egzotiškų gyvūnų taip pat buvo atgabenti kontrabanda lėktuvais. Rančą prižiūrėjo 1700 darbuotojų.

Sebastiánas knygoje mini ir jam skaudų faktą, kad tėvas nebuvo ištikimas mamai, jį supo galybė dailių moterų. Tačiau mano, kad tėvų jausmai buvo tikri – mama jį vis tiek mylėjo.

Pablo Escobaras su sūnumi / Asmenininio albumo nuotr.

Paskutinius gyvenimo metus Escobaras gyveno slapstydamasis, kol galų gale į kampą jį užspietė Kolumbijos policija, padedama slaptųjų Amerikos tarnybų. Sūnaus įsitikinimu, tėvas lemtingą kulką sau paleido pats. Sebastiánui buvo šešiolika, kai 1993-iųjų gruodį po kelias minutes trukusio pokalbio telefonu (Pablo Escobaras žinojo, kad skambučiai gali išduoti pareigūnams jo slapstymosi vietą, bet šeimos ilgesys nugalėjo) tėvas pasakė tuoj vėl paskambinsiąs ir nutraukė pokalbį. Po dešimties minučių sūnus sulaukė žurnalistės skambučio ir klausimo, kaip reaguoja į Escobaro mirtį. Šoko ištiktas jis pareiškė, jog atkeršys už tėvo žūtį. Tačiau jau po keliolikos minučių šiuos žodžius viešai atsiėmė ir savo nuostatos laikosi daugiau kaip dvidešimt metų.

Pablo Escobaro laidotuvės virto nacionaliniu gedulu, atsisveikinti suplūdo dvidešimt penkių tūkstančių minia. Jis garsėjo ir kaip vietos Robinas Hudas, Medeljine už jo pinigus iškilo ne vienas kvartalas vargšams, buvo statomos mokyklos, ligoninės ir bažnyčios. Iki šiol lūšnynuose prie šventųjų paveikslų galima rasti jo atvaizdų.

Našlė po kokaino barono mirties turėjo derėtis su mirtinais jo priešais, jiems atidavė milijonus, butus, vilas, paveikslus, kad tik liktų gyva ir išsaugotų vaikus. Šešiolikmetis sūnus buvo didžioji jos atrama, nors jam ir grėsė didžiausias pavojus, už jo galvą buvo žadami milijonai, – Pablo Escobaro priešai bijojo jo keršto.

„Tėvas mane iš anksto ruošė laikui, kai jo nebeliks ir aš tapsiu atsakingas už šeimą, – „Žmonėms“ pasakojo Sebastiánas. – Jis mokė saugotis ir neįkliūti į spąstus, laikytis atokiai nuo nusikaltėlių tinklo, kurį pats ir buvo sukūręs. Jis nuolat aiškindavo, kas yra priešai, netgi nurodydavo, kuriais artimaisiais negalima pasitikėti, – neapsiriko, tėvo broliai ir seserys su mumis elgėsi netgi negailestingiau nei narkotikų prekeiviai, mus apvogė.“ Stebuklu jis iki šiol vadina sėkmingai pasibaigusias derybas su konkuruojančio narkotikų kartelio vadais, kai šie patikėjo, kad sūnus neketina tęsti tėvo veiklos ir nė negalvoja apie kerštą.

Buenos Airėse manęs laukė daug naujos patirties. Išmokau džiaugtis tuo, kad esu niekas. Šiame mieste pirmąkart važiavau autobusu.

Jis griovė, aš statau

Dėl saugumo Escobarų šeima nutarė palikti Kolumbiją – nors ir turėdami valstybės skirtą apsaugą, nesijuto saugūs ir pasitraukė į Argentiną. Prisidengę svetimomis pavardėmis, Buenos Airėse ėmė kurti gyvenimą be praeities šmėklų.

„Buenos Airėse manęs laukė daug naujos patirties. Išmokau džiaugtis tuo, kad esu niekas. Šiame mieste pirmąkart važiavau autobusu. Gyventi kasdienį, įprastą gyvenimą man buvo iššūkis, jis pažadino baimes ir nepasitikėjimą. Man siaubą keldavo net toks paprastas veiksmas, kaip „McDonald’s“ restorane prieiti prie kasos“, – Sebastianas tų dienų prisiminimais pasidalijo knygoje.

Kada Buenos Airės gatvėse pasijutote toks pat, kaip ir praeiviai?

Kokius metus ėjau iš burbulo, kuriame gyvenau prieš tai. Įstojau studijuoti pramoninio dizaino, vėliau tęsiau architektūros studijas, sesuo pradėjo lankyti mokyklą, mamą visuomet traukė nekilnojamasis turtas ir ji užsiėmė verslu. Drauge su mumis iš Kolumbijos pabėgo ir mano draugė Andrea – su ja susipažinau keturiolikos, ji ketveriais metais už mane vyresnė. Andrea studijavo reklamą.

Kodėl pasirinkote architektūrą?

Norėjau išmokti statyti, o ne naikinti. Jau vėliau, kai paaiškėjo, jog esu Pablo Escobaro sūnus, bendramoksliai juokaudavo, kad tėvas turėjo griovimo firmą, o aš steigsiu statybos...

Jūsų paslaptis išaiškėjo po penkerių metų. Tada jūsų mama buvo sulaikyta ir apkaltinta pinigų plovimu, kalėjime praleido daugiau nei pusantrų metų. Išteisinimo teko laukti dar ilgiau. Jūs atsipirkote trumpu įkalinimu. „Vienintelė mūsų kaltė – tai, kad mes Escobarai“, – apie tai sakote. Kaip reagavo draugai, sužinoję jūsų tikrąją pavardę?

Pusė nusisuko. Jie nepajėgė atsikratyti nusistatymo prieš mano tėvą, nežiūrėjo į mane kaip į atskirą asmenybę. Seserį išmetė iš mokyklos – mokytojai atsisakė ją mokyti. Ir kitoje mokykloje jos laukė patyčios.

Pablo Escobaro vardas porą dešimtmečių kėlė siaubą – kokaino baronas garsėjo žiaurumu / Vida Press nuotr.

Jūs iki šiol negalite įvažiuoti į Ameriką, negaunate vizos, nes...

...nesu narkotikų prekeivis (nusijuokia). Sakau taip, nes žinau, kurie žmones prekiauja narkotikais, tačiau jų veikla neužkliūva ir jie gauna vizas. Aš tuo neužsiimu, bet Amerika mano, kad esu pavojingas.

Jei dabar užsimerktumėte, koks ryškiausias vaikystės prisiminimas iškiltų prieš akis?

Tikriausiai išvysčiau šį: kai man buvo aštuoneri, tėvas pasisodino šalia, priešais išdėliojo daugybę narkotikų ir su jais supažindino. Tėvas su meile ir atsidavimu norėjo man paaiškinti, kad neimčiau jų vartoti. Jis sakydavo, kad kokainas yra nuodas, kurį reikia parduoti, tačiau nevartoti.

Kai man, septynmečiui, pasisakė esąs banditas, sunku buvo kaip nors reaguoti, nes tokio amžiaus dar nesuvoki, kas tai yra. Dabar esu dėkingas savo tėvui, kad tuomet taip atvirai prisipažino, nekūrė istorijų. Manau, kad tai padėjo sukurti santykius, paremtus tiesa. Jis auklėjo mane su meile, niekada nenaudojo smurto.

Nerodydavo jums to, ko vaiko akims nederėtų matyti?

Tėvas nevertė manęs tapti bendražygiu, tam jis turėjo daugybę vyrų, kurie vykdė jo įsakymus.

Lankiau pradinę mokyklą, paskui galėjau mokytis tik namuose, nes viešumoje grėsė pavojus – mane galėjo pagrobti ar suimti.

Nenorėjo, kad sūnus sektų jo pėdomis?

Jis man kartodavo, kad galiu būti, kuo tik noriu. Jei sumanysiu tapti gydytoju, jis padovanos man geriausią ligoninę, kirpėju – gausiu geriausią kirpyklą. Sakydavo, jog galiu naudotis tuo, kad jis gali sumokėti už mano studijas.

Galite pasakyti, kad jūsų vaikystė buvo normali?

Nebuvo ji normali... Lankiau pradinę mokyklą, paskui galėjau mokytis tik namuose, nes viešumoje grėsė pavojus – mane galėjo pagrobti ar suimti. Ne kartą įvairios pajėgos yra atėjusios ieškoti manęs mokykloje.

Neapolio rančoje širdis atsigaudavo?

Neapolio ranča iš pradžių buvo šeimos rezidencija. Kai tėvas įrengė zoologijos sodą, nutarė atidaryti rančos duris visiems norintiems. Nemokamai. Vieną pirmųjų tokių savaitgalių į rančą suvažiavo... 25 tūkstančiai automobilių, šeimos plūdo iš visos Kolumbijos. Mes patys pro minią vos prasibrovėme į savo namus.

Iki šiol Kolumbijoje lankėtės tik keletą sykių ir neketinate į gimtinę grįžti gyventi. Ar esate aplankęs Neapolio rančą?

Buvau neseniai – ten dabar viena lankomiausių Kolumbijos turizmo vietų, jos teritorijoje įrengtas atrakcionų parkas, penki viešbučiai ir... sustiprinto režimo kalėjimas. Tiesa, dabar lankymas mokamas. Aš atsisakiau pirkti bilietą – negaliu mokėti už tai, kad aplankyčiau savo namus. Mane įleido.

Pablo Escobaras su sūnumi / Asmenininio albumo nuotr.

Pirmąsyk viešai apie savo praeitį prabilote prieš dešimtmetį dokumentiniame filme „Mano tėvo nuodėmės“. Ryžotės labai sudėtingam žingsniui: susitikote su savo tėvo aukų – garsių politikų ir visuomenės veikėjų – sūnumis ir paprašėte atleidimo...

Aš ilgai atsisakydavau, nors ir nuolat gaudavau pasiūlymų duoti interviu, kurti filmus pagal savo istoriją. Kol nesusipažinau su šio dokumentinio filmo režisieriumi, kuris neketino šlovinti mano tėvo. Mūsų idėjos sutapo – aš norėjau kalbėti apie taiką.

Paskui nutariau parašyti knygą. Aš ne tik pasidalijau savo prisiminimais, bet ir papasakojau per susitikimus išklausytus tėvo bendražygių prisiminimus. Jie pasitikėjo manimi – pažinojo mane nuo vaikystės – ir žinojo, kad tikrai neatskleisiu jų tapatybių.

Apie Pablo Escobarą jūsų minėtame filme kalba ir jo našlė, jūsų mama. Tik nematyti jūsų sesers – ji nutarė vengti viešumos?

Matyt, ji mūsų šeimoje protingiausia. Niekada nieko nepasakoju apie Manuelą, kad niekas nesudrumstų jos ramybės.

Ką galite pasakyti apie savo šeimą – knygoje aprašote, kaip pasipiršote savo draugei kalėjime, į kurį Argentinoje trumpam buvote patekęs. Surengti vestuvių ceremoniją ant viešbučio stogo teko prašyti paties Buenos Airių vyskupo Jorge Mario Bergoglio, dabar jis – popiežius Pranciškus...

Savo žmoną juokaudamas vadinu kamikadze. Mes buvome kartu dramatiškiausiu metu, daug kas mus bandė išskirti. Tie išgyvenimai mus suartino ir tai – mūsų stiprybė. Prieš ketverius metus susilaukėme sūnaus Juano Emilio.

Aš dirbu kaip architektas. Ne tik Argentinoje. Ir Kolumbijoje yra pastatyti du pastatai pagal mano projektus: poilsio namai ir privatus namas.

Mano mama ir sesuo taip pat gyvena Buenos Airėse, mūsų ryšiai labai stiprūs. Mamai skambinu kiekvieną dieną net ir dabar, kai keliauju po Europą.

Yra išlikęs įrašas, kur tėvas sako, kad jo sūnus yra pacifistas. Man tuomet buvo keturiolika. Jis žinojo, kad nepritariu žiaurumui.

Jūs skraidote po pasaulį ir pasakojate apie tėvą, smerkiate jo darbus. Nesate susimąstęs, ar tėvas būtų palaikęs tokį jūsų kelią?

Be jokios abejonės – jis nebūtų nustebęs. Yra išlikęs įrašas, kur tėvas sako, kad jo sūnus yra pacifistas. Man tuomet buvo keturiolika. Jis žinojo, kad nepritariu žiaurumui.

Ką tik pasirodžiusioje antrojoje savo knygoje dar detaliau pasakoju apie tai, kaip tėvas prekiavo narkotikais, bendradarbiavo su slaptosiomis Amerikos tarnybomis ir finansavo komunistinius judėjimus Centrinėje Amerikoje.

Tai jau ne vaiko ir ne paauglio atsiminimai, ieškote liudininkų ir kapstote kur kas giliau. Nepavojinga?

Priešų jau nebeliko, nusprendžiau įsigyti naujų (šypteli). Noriu, kad visi žinotų tiesą, nesvarbu, kad kam nors tai nepatinka.

Nebijote?

Bijojau, tačiau dabar knyga jau pasirodė, tad... Nors baimės jausmas niekada manęs nėra apleidęs.

Ta baimė, prie kurios turėjote priprasti dar vaikystėje?

Per tiek laiko su ta baime tapome gerais draugais – toks jau mano likimas. Mano tėvo šešėlis labai jau didelis...

Pablo Escobaras ir jo šeima (14 nuotr.)
+8
Knygos „Mano tėvas Pablo Eskobaras“ pristatymas Kaune (17 nuotr.)
+11