Napoleonas Bonaparte‘as šiandien įsivaizduojamas kaip labai ambicingas žmogus – kaipgi kitaip būtų galima vertinti visą pasaulį siekusį užkariauti valdovą, kurio viešpatavimo metais Prancūzija tapo galingiausia Europos valstybe? Vis dėlto ir šis vyras buvo nuginkluotas svaiginamų meilės kerų.
„Mano širdis plyšta iš sielvarto, ir tavo mylimasis daugiau nebeturi ramybės. Ir aš pasiduodu tai aistrai, kuri verčia mane trokšti gerti deginančią liepsną iš tavo lūpų ir širdies“, – tokiais žodžiais Napoleonas išpažino priklausomybę savo vienintelei. Josefina buvo ta moteris, užvaldžiusi ne tik garsiojo karvedžio mintis, bet ir visą jo gyvenimą.
Bjaurusis ančiukas virto gulbe
Josefina ir Napoleonas pirmą kartą susitiko 1795-ųjų rudenį. Ji – iš provincijos kilusi kreolė, likusi našle su dviem vaikais (vyras Alexandre Edmée 1794 m. tapo jakobinų teroro auka). Jis – tada dar tik generolas, bet jau turintis plačių užmojų. Tą patį vakarą Josefina apsuko Napoleonui galvą.
Kaip jai, už N. Bonaparte‘ą vyresnei šešeriais metais ir negalinčiai pasigirti nepriekaištingu išsilavinimu, tai pavyko? Tiesa ta, kad netekusi sutuoktinio Josefina ėmėsi visų gudrybių, kad tik pritrauktų vyrų žvilgsnius: lankėsi pokyliuose ir iš kilmingų damų mokėsi gerų manierų, stengėsi perprasti koketavimo meną, maskavo pirmuosius atsėlinančios senatvės ženklus. Taip, tą vakarą ji sužibėjo. Nepailsdama aukštino Napoleono karinius sugebėjimus ir jam meilinosi, tai paglostė dvidešimt šešerių metų jauno vyro savimeilę.
Teigiama, kad Josefina pirmiausia pamilo protu ir tik paskui širdimi. Ji garsėjo puikia nuojauta: gebėdavo atskirti niekam tikusius vyrus nuo tų, kurie maudysis turtuose ir galės patenkinti visus moters materialinius įgeidžius. Deja (ar laimei?), Napoleonas to nepastebėjo. Apakintas meilės, jis dar 1796-ųjų sausį Josefinai pasipiršo, o tų pačių metų kovą papuošė jos ranką vestuvių žiedu.
Moteris, kuriai negalima atsispirti
Nors Josefina nebuvo stulbinama gražuolė, panorėjusi galėjo pakerėti kiekvieną vyrą. Jai netrūko nei charizmos, nei elegancijos. Napoleono išrinktoji buvo vidutinio ūgio, gracinga, gražiai sudėta, šilkinių kaštoninių plaukų ir šviesiai rudų akių. Nors Josefinos dantys buvo pažeisti ėduonies, ji išmoko šypsotis taip, kad niekas to nepastebėtų. Pirmoji šalies ponia garsėjo išlavintu stiliaus pojūčiu, o žemas, švelnus ir moteriškas jos balsas maloniai nuteikdavo kiekvieną pašnekovą. Pasakojama, jog net kasdienėmis pareigomis užsiėmę tarnai minutėlei stabtelėdavo prie Josefinos kambario durų, kad pasiklausytų jos „sidabrinio varpelio skambėjimo“.
Kreolė stengėsi nuolat atrodyti nepriekaištingai: mėgavosi vonios malonumais, makiažo priemonėmis dailindavo veido bruožus. Ne paslaptis, kad ši viliokė buvo nepataisoma išlaidautoja. 1789 m. įsigijo Malmaison dvarą ir jį pavertė tikru grožio ir estetikos rojumi: išpuošė paveikslais, skulptūromis ir prabangiomis smulkmenomis.
Įspūdingiausias vis dėlto buvo sodas. Josefina pradėjo kolekcionuoti rečiausius augalus iš viso pasaulio. Nors sode žydėjo įvairiausi jurginai, bijūnai ir našlaitės, daugiausia ponios simpatijų sulaukė rožės. Kad užmiesčio dvare karaliautų būtent šios gėlės, Josefina sodo puoselėjimą atidavė į geriausių Anglijos sodininkų rankas. Netrukus šiame užburiančiame kampelyje prigijo maždaug pustrečio šimto skirtingų veislių rožių sodinukų, tai Josefinos nuosavybei pelnė didžiausio ir gražiausio Europos sodo vardą. Dar ir šiandien ne viena rožių veislė pavadinta Napoleono mylimosios garbei. Nėra ko stebėtis – juk tokią žavingą damą privalėjo supti grožis ir elegancija.
Nuo meilės iki neapykantos...
Nors Prancūzijos valdovo motiną ir seseris sukrėtė žinia apie vedybas su dvi atžalas turinčia našle, Josefina tapo vienintele Napoleono širdies ir minčių valdove. Praėjus vos dviem dienoms po vestuvių, garsusis karžygys iškeliavo siekti pergalių Italijoje. Iš ten į Prancūziją kone kasdien plaukė romantikos ir aistros kupini laiškai: „Siunčiu tau tūkstantį bučinių, bet neprašau tavęs nė vieno, nes jie pernelyg kaitina mano kraują.“
Kol įsimylėjėlis vieną po kito kurpė jo atsidavimą išreiškiančius sakinius, Josefina užmezgė romaną su leitenantu Hippolyte Charlesu. Paskalos netruko pasiekti ir Napoleono ausis. Smūgis buvo tiesiai į širdį, tačiau jis nenustojo rašyti Josefinai laiškų. Tiesa, jie tapo daug šaltesni. N. Bonaparte‘as žmonai išpažino, kad jo sudaužyta širdis daugiau niekada nebepatirs meilės.
Iš tiesų viskas pasikeitė: žygio į Egiptą metu meile nusivylęs Napoleonas pradėjo megzti romanus su kitomis moterimis, galiausiai pradėjo atvirai puikuotis savo meilužėmis. Keista, bet teigiama, kad Napoleonui pradėjus svetimauti Josefina staiga suprato, jog šiam vyrui jaučia nenumaldomą meilę, ir iki mirties liko jam ištikima.
1804 m. Napoleonas kartu su žmona gavo imperatoriaus titulą. Galbūt jų meilės istorija būtų tuo ir pasibaigusi, tačiau net gydymas mineralinėmis voniomis nesuteikė Josefinai vilties pastoti. Napoleonas troško įpėdinio, tad 1809 m. išsiskyrė su Josefina ir vedė Austrijos princesę Marie Louise. Kaip pats vėliau išpažino, vedė ne moterį, o įsčias. Josefinai buvo leista pasilikti dvare. Napoleonas pasirūpino, kad ji išsaugotų imperatorienės titulą ir iki mirties džiaugtųsi aprūpintu gyvenimu.
Napoleono ir Josefinos meilė šiandien vadinama viena aistringiausių žmonijos istorijoje. Įkalintas Šv. Elenos saloje, N. Bonaparte‘as rašė: „Nors negerbiu, nuoširdžiai myliu Josefiną.“
1814-aisiais jos gyvybę pasiglemžė plaučių uždegimas. 1815 m. pabėgęs ir Elbos salos Napoleonas nuvyko į Malmaison užmiesčio dvarą ir prisiskynė našlaičių. Šias gėles, kaip prisiminimą apie audringą meilę, jis laikė sudžiovintas savo medalione iki mirties.