Nanodaleles tirianti mokslininkė Dominyka Dapkutė mėgsta eksperimentuoti ir virtuvėje

Dominyka Dapkutė / Dainiaus Stankaus nuotr.
Autorius: Vaiva Arnašė
Publikuota: 2020-08-28 09:49
„Mokslas tam tikra prasme yra menas, o mokslininkai – labai kūrybingi žmonės“, – įsitikinusi jauna ir ambicinga mokslininkė Dominyka Dapkutė (29), kurios vardą vis dažniau linksniuoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mokslo akademijos pasaulis. Naujausias jos įvertinimas – laimėjimas tarptautinio „L'OREAL Baltic“ programos „Moterims moksle“ konkurso apdovanojimuose.

Nors moksle daugiau pastebimi vyrai, Dominyka sako, kad laikai stipriai keičiasi. Mokslininkės moterys vis labiau veržiasi į mokslo pasaulį, stebina savo įžvalgomis, sprendimais, apdovanojimais. Nacionaliniame vėžio institute besidarbuojančiai Dominykai jos profesija – ne tik jos visas gyvenimas, nuo jos darbo rezultatų gali priklausyti ir mūsų gyvenimai – kasdien ieškodama novatoriškų sprendimų, kaip išgydyti onkologinėmis ligomis sergančius žmones, moteris tiki, kad vieną dieną pasieks to, apie ką svajoja milijonai, kasdien kovojantys už savo gyvenimą – realų būdą, kaip išgydyti vėžį.

Dominyka, pradėkime nuo to, kaip atrodo mokslininkės kasdienybė?

Diena prasideda anksti, kartais laboratorijoje būnu ir 6 val. ryto, įprastai – apie 8 val. Tuomet, priklausomai nuo suplanuotų darbų arba nenuilsdama lakstau visą dieną kone be pietų atlikdama eksperimentus, arba susikoncentruoju į mokslinių straipsnių skaitymą, o vėliau – ir rašymą, pranešimų mokslinėms konferencijoms darymą. Ilgai užtrunka ir būsimų eksperimentų planavimas – mėgstu susidėlioti planą taip, kad neliktų vietos klaidoms, o kam nors nepavykus – iškart turėčiau planą B.

Dauguma mokslininkų, kuriuos sutikau, yra kūrybiški žmonės – vieni kuria poeziją, kito tapo ar fotografuoja.

Su kolegomis dažnai susirenkame į mokslines diskusijas, iš jų neretai kyla naujų tyrimų idėjos. Po darbų norisi pailsinti smegenis nuo nuolatinio mąstymo, tad dažnai pomėgiai aktyvūs – sportas, žygiai, orientacinės. Jei lieka laiko, mėgstu eksperimentuoti ir virtuvėje. Ramesniam laisvalaikio praleidimui renkuosi mokslo populiarinimo knygas arba kokybiškus dokumentinius filmus apie gamtą ir kosmosą, šaltuoju sezonu su draugais dalyvaujame protmūšiuose. Kartais tiesiog džiaugiuosi diena, kai nereikia niekur lėkti ir skubėti, tik tokių dienų retai pasitaiko. 

Kas reikalauja didžiausių jėgų bei iššūkių jūsų darbe?

Mokslininkai ne visuomet dirba įprastu grafiku nuo 8 ryto iki 17 val. vakaro. Jei „pribrendo“ eksperimentas, tai galime užtrukti 12 ar net daugiau valandų darbe. Tenka dirbti ir 7 dienas per savaitę, darbo parsinešant dar ir namo. Iššūkiai kartais kyla, kuomet reikia pritaikyti turimą įrangą ar reagentus kitoms metodikoms ir naujiems rezultatams gauti.

Tada reikia pasitelkti ir turimas žinias, peržiūrėti ne vieną mokslinį straipsnį, pasitarti su kitais tyrėjais dėl jų patirties, ir, žinoma, čia labai praverčia kūrybiškas požiūris į darbą. Mokslininkai nėra žinių pilni robotai, į viską žiūrintys tik per faktų ir tikslumo prizmę. Dauguma mokslininkų, kuriuos sutikau, yra gana kūrybiški žmonės – vieni kuria poeziją, kito tapo ar fotografuoja. Mokslas tam tikra prasme yra menas – turi nuolat kurti ir galvoti, kokią naują problemą reikia išspręsti, na, ir kaip tai padaryti su lietuvišku biudžetu.

 

Dominyka Dapkutė / Dainiaus Stankaus nuotr.
Dominyka Dapkutė / Dainiaus Stankaus nuotr.

Vis daugiau moterų ne tik matome mokslo pasaulyje, bet ir skinančias laurus pačiose įvairiausiose mokslo srityse. Ar pati pastebite moterų proveržį?

Istoriškai moterų mokslininkių visada buvo, tačiau anksčiau jos nebuvo tiek įvertinamos – dažnai jų atradimus  pasisavindavo vyrai. Ne vieną talentingą moterį nuo mokslo atgrasė ir neigiamas tėvų, akademinės bendruomenės ar visuomenės požiūris.

Dabar viskas keičiasi – moterys, bent jau Lietuvoje, dominuoja moksle. Vis tik, lyderiaujančiose pozicijose viršų vis dar ima vyrai, tik neaišku, kokios to priežastys – mažesnės moterų mokslininkių ambicijos ar sukuriamos kliūtys, apsunkinančios moterų išsiveržimą į mokslo bendruomenės aukštumas. Kadangi dirbu biofizikos srityje, mane labiau supa vyrai mokslininkai, tačiau pastebėjau, kad būtent kolegės moterys dažniau skina laurus įvairiuose apdovanojimuose ir konkursuose.

Kas jus pačią atvedė bei toliau veda mokslo keliu?

Turbūt visus, kurie pasirinko mokslininko kelią, paskatino elementarus smalsumas, noras žinoti daugiau, prisidėti prie egzistuojančių mokslo ir žmonių sveikatos problemų sprendimo, pasinerti į atradimų ir paslapčių kupiną pasaulį. „Mokslas yra įdomu“ gan per švelniai pasakyta, tiesiog nieko įdomesnio neįsivaizduoju. Tai yra sritis, kurioje man gerai sekasi, joje pilnai atrandu save ir esu laiminga dėl savo karjeros pasirinkimo. Neretai būna momentų, kad esant darbe net nesinori eiti namo.

Kada gimė jūsų smalsumas būtent tokiai mokslo sričiai?  

Buvau labai smalsus vaikas. Vaikystėje skaičiau tas knygas, kurios buvo sunkiai suprantamos ne tik bendraamžiams, bet ir tėvams. Pamenu, iš įvairių šaltinių prisirinkusi rečiau girdėtų faktų, giminės susitikimuose vesdavau viktorinas. Kadangi biologija buvo bene įdomiausia pamoka mokykloje, o temos apie žmogaus kūne vykstančius procesus domino labiausiai, buvau įsitikinusi, kad tapsiu gydytoja.

Skaičiau apie įvairias ligas ir sutrikimus, apie galimybes bei realius planus, kaip ateityje juos bus galima pagydyti. Didelę įtaką profesijos pasirinkimui jaunystėje padarė ir pats mokslo populiarinimas, pateiktas įdomia, visuomenei suprantama kalba. Taip pat gana anksti potencialą ir meilę mokslui pamatė chemijos ir biologijos mokytojos, savo ruožtu skatinusios gilintis į temas, išeinančias už mokyklinio kurso ribų. 

Renkantis studijas, mediciną įrašiau antru numeriu, pirmu – molekulinę biologiją. Įstojau į abi, bet nusprendžiau studijoms rinktis tą sritį, kuri atsako į daugiau klausimų, nors ir iškelia jų dar daugiau. Moksle taip jau yra – kuo labiau giliniesi, tuo daugiau kyla klausimų ir idėjų, iš kokio požiūrio taško į problemą dar galima žiūrėti. 

Dominyka Dapkutė / Dainiaus Stankaus nuotr.
Dominyka Dapkutė / Dainiaus Stankaus nuotr.

Duodama interviu esate ne kartą minėjusi, kad jums įdomiausia nanotechnologijų sritis. Kuo ji tokia patraukli?

Jeigu jaunystėje domino medicina, tai vėliau patraukė nanotechnologijų pritaikymas biomedicinoje. Po antro molekulinės biologijos studijų kurso nuėjau į prof. Ričardo Rotomskio laboratoriją Nacionaliniame vėžio institute ir prisijungiau prie ten vykdomų darbų. Esame viena iš nedaugelio Lietuvos laboratorijų, darančių tyrimus nanomedicinos srityje. Tikimės, kad būtent nanotechnologijos padės išspręsti daugelį sveikatos problemų, tame tarpe ir onkologinių ligų, išplės diagnostikos ir gydymo galimybes.

Nanodydžio dalelės pasižymi unikaliomis savybėmis, palyginus su ta pačia medžiaga, esančia mums matomo dydžio. Pavyzdžiui, auksas, būdamas įprasto, makrodydžio, yra gelsvas, minkštas blizgus metalas, bet jei jį sumažinsime iki kelių atomų dydžio, jis pradės švytėti arba įkais ir gali būti panaudojamas vėžinių ląstelių „sudeginimui“. Nanodalelės taip pat lengviau pasiekia navikus ir sukelia mažiau šalutinių poveikių, lyginant su chemoterapija.

Geriausia yra tai, kad galime sukurti tokią, už ląstelę kelis šimtus kartų mažesnę, sistemą, kurioje yra sukombinuotos dvi funkcijos – tiek diagnostika, tiek terapija. Taip galime sekti, kur yra navikas, kokios jo išplitimo ribos, kur yra susiformavusios metastazės. Dėl toje pačioje nanodalelėje esančios terapinės dalies aptiktas vėžines ląsteles galime iškart sunaikinti. 

Kokius mokslinius tyrimus atliekate?

Mano moksliniuose tyrimuose atsispindi mano dvi skirtingos išsilavinimo kryptys. Esu baigusi molekulinės biologijos bakalaurą ir magistrą, o šiuo metu baigiu biofizikos doktorantūrą. Tad ir mano darbas kombinuoja abi šias sritis. Tiriu vėžio diagnostikoje ir terapijoje pritaikomas nanodaleles, kas yra fizikinė ir cheminė tyrimų dalis. Mes tokias nanodaleles vadiname „teranostinėmis“, tai yra atliekančias šias dvi funkcijas. Esame sukūrę nanodaleles, kurios ne tik gerai švyti, gali būti lengvai matomos vizualiai, ypač chirurginių intervencijų metu, bet ir labai specifiškai sunaikina vėžines ląsteles be didesnių pažeidimų sveikiems aplinkiniams audiniams.

Norint dar labiau padidinti gydymo tikslumą ir nutaikyti šias teranostines nanodaleles tiesiai į naviką, įdedu jas į mezenchimines kamienines ląsteles. Tai yra ląstelės, natūraliai randamos praktiškai kiekviename mūsų audinyje ir reikalingos nuolatinei pažeistų ar susidėvėjusių audinių regeneracijai per visą žmogaus gyvenimą. Bet tos ląstelės vėžio atveju dideliais kiekiais keliauja link navikų. Pasinaudojome šia jų savybe ir taikome tas ląsteles kaip kurjerius, tiksliai nunešančius diagnostinę ir gydomąją medžiagą tiesiai į vėžį. Manau ateityje, atlikus dar daugiau tyrimų, tokia terapija tikrai gali padėti vėžiu sergantiems žmonėms. 

Kaip nanotechnologijos taikomos Lietuvoje?

Pamenu, su kolege prieš keletą metų bandėme kurti augalinius ekstraktus, įdėtus į specialias nanodaleles – liposomas, taip gerinant ekstraktų pasisavinimą ir efektyvumą. Atlikusios preliminarius tyrimus gavome daug žadančius rezultatus. Tolesniam temos vystymui teikėme projektą Lietuvos mokslų tarybai, tačiau finansavimo, deja, negavome. Kolegė, mačiusi didelį tokių medžiagų potencialą, nuėjo į vieną Lietuvos įmonių ir sukūrė moderniausiomis technologijomis pagristus papildus žmogaus sveikatai palaikyti.

Atlikti moksliniai tyrimai parodė tokių mikrokapsuliuotų vitaminų, mineralų ar augalinių ekstraktų pranašumą prieš paprastą formą. Naujos kartos mikrokapsuliuotos medžiagos pasisavinamos kur kas geriau ir efektyviau nepriklausomai nuo organizmo būklės. Pavyzdžiui, mikrokapsuliuota vitamino B12 forma – jos pasisavinimas yra kelis kartus efektyvesnis. Nereikia kažkur toli ieškoti nanotechnologinių preparatų, jie kuriami ir Lietuvos laboratorijose, ir įmonėse. 

Dominyka Dapkutė / Dainiaus Stankaus nuotr.
Dominyka Dapkutė / Dainiaus Stankaus nuotr.

Kokie būtų jūsų, kaip savo srities profesionalės, patarimai, norintiems kuo ilgiau išlikti sveikiems?

Svarbus yra profilaktinis sveikatos patikrinimas. Jokiu būdu nereikia laukti simptomų ar skausmų. Daug ligų, ypač onkologinių susirgimų, galima aptikti reguliariai tikrinantis. Lietuvoje taikomos profilaktinio sveikatos patikrinimo programos dėl krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos, prostatos vėžio. Labai rekomenduoju jomis naudotis. Reikėtų sekti ir vitaminų bei mineralų kiekį organizme, stebėti signalus, kuriuos siunčia kūnas.

Lietuva perėmė daugelį vakarietiškos kultūros įpročių – neteisingą mitybą, mažą fizinį aktyvumą. Lietuviai patenka į labiausiai nutukusių tautų Europoje penketuką, o tai gali privesti prie daugiau nei 10 pavojingų ligų. Visi žino, kad rūkymas ir alkoholis yra daugelio ligų vystymosi rizikos veiksniai, tačiau daugelis pamiršta, kad mityba taip pat daro didelę įtaką. Reikėtų į racioną įtraukti daugiau augalinės kilmės medžiagų, jos turtingos steroliais, polifenoliais, antioksidantais, skaidulomis, taip pat atsisakyti ar bent sumažinti rafinuotų cukrų, mažinti gyvulinių riebalų suvartojimą. Lengviau ligai užkirsti kelią, nei gydyti ją. 

Esate įvertinta „L'OREAL Baltic“ programos „Moterims moksle“ apdovanojimuose. Ką jums reiškia šis laimėjimas?

Šis prestižinis apdovanojimas, įsteigtas „L'OREAL Baltic“, bendradarbiaujant kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos mokslų akademija, parodo, kad tyrimai, kuriuos atlieku, yra reikšmingi moksline prasme ir naudingi visuomenei. Tarptautinis įvertinimas skatina siekti naujų tikslų, toliau atlikti aukšto lygio tyrimus, kurių rezultatai prisidės prie žmonių sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimo. Pati programa taip pat atlieka kilnų tikslą – ne tik apdovanoja jaunas perspektyvias mokslininkes, bet ir skleidžia žinią apie moterų svarbą akademinėje bendruomenėje, skatina mergaites rinktis mokslininkės karjerą, padeda moterims siekti aukštesnių pareigų.

Ar nuosekliai siekėte tokio įvertinimo ar laimėjimas buvo staigmena?

Norint gauti apdovanojimą, reikėjo užpildyti paraišką, kurioje nurodomi ne tik tyrėjos moksliniai pasiekimai, bet ir akcentuojama, kuo atliekami tyrimai reikšmingi visuomenei. Užpildžiau paraišką daug nesitikėdama, nes Lietuvoje tikrai yra nemažai kokybiškus tyrimus vykdančių mokslininkių.  Visgi, pačiame karantino įkarštyje gavau netikėtą žinią apie laimėtą apdovanojimą! Labai skatinu jaunąsias tyrėjas teikti paraiškas kitų metų konkursui. Tai puiki galimybė garsiai kalbėti ne tik apie savo atliekamus tyrimus, bet ir apie problemas, su kuriomis susiduria moterys, o galbūt – pasidžiaugti su visuomene dėl gautų reikšmingų rezultatų. 

Kokius profesinius tikslus esate pati sau išsikėlusi?

Karjeros pasirinkimai platūs: galiu likti laboratorijoje, kurioje dabar dirbu, taip pat esu gavusi pasiūlymų ir iš kitų institucijų, privačių įmonių. Kol kas dar nesu nusprendusi, kokią profesinę kryptį pasirinksiu, bet ateityje norėtųsi turėti savo tyrėjų grupę, nors yra pasvarstymų ir dėl darbo privačiame verslo sektoriuje. Visuomet naudinga pasistažuoti užsienyje, yra planų kada nors tai padaryti, bet asmeninį ir profesinį gyvenimą sieju su Lietuva. 

Naujausi straipsniai