Rugsėjo 6-7 dienomis Birštone vyksta diskusijų festivalis „Būtent!“. Čia susitiko verslo, politikos, kultūros, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti visuomenės nariai. Diskusijoje „Mirusi planeta: kiek metų liko sustabdyti klimato katastrofą?“ Energetikos ministro patarėja Gintarė Krušnienė, meteorologas Naglis Šulija ir atlikėja, klimato kaitos aktyvistė Liucija Vaicenavičiūtė kvietė pokalbiui apie šiandieninę žmogaus įtaką klimato kaitai.
Britų nacionalinis dienraštis „The Guardian“ šiemet nustojo naudoti „klimato kaitos“ terminą ir taria drastiškiau – „klimato krizė“. Šeštadienio popietę Birštone buvo keliasi klausimai: ar priartėjome prie negrįžtamojo taško ir apie kokias pasekmes mes kalbame? Kokį poveikį – ekologinį bei socialinį – jaučiame Lietuvoje? Kiek dabartinius klimato pokyčius lemia natūralus cikliškumas, o kiek – žmogaus veiklos?
„Klimatas keitėsi visada. Buvo laikas, kai Šiaurės Afrika buvo lede, dabar ji – išdegusi. Grenlandija žaliavo, vėliau buvo visa balta, o dabar vėl pradeda žaliuoti. Klimatas vyravo visada dėl absoliučiai gamtinių priežasčių, tačiau žmogaus įtaka klimato kaitai jau neabejojama. Jeigu XX a. pradž. Kinija sudegindavo keturis milijardus tonų anglies, dabar – aštuonis milijardus. Taigi, yra du vektoriai – vienas gamtos, kitas – žmogaus. Klausimas dabar yra mastas ir kiek tie vektoriai vienas prie kito prisideda“, – įtaką lygino Naglis Šulija.
„D. Trumpui pakako pasėti abejonę, kad tai taptų stabdžiu pradėti nedelsiant veikti klimato kaitos srityje. Abejonė politikoje yra priemonė neveikti. Tačiau tarp didžiosios dalies mokslininkų diskusijų, ar žmogus sukėlė klimato kaitą, nebėra. Toks tempas, kuriuo šiuo metu vyksta pokyčiai, kuomet mes turime mušamus karščio rekordus kasmet ar kas antrus metus, diskusijų nebekyla“, – konstatavo Gintarė Krušnienė. Liucija Vaicenavičiūtė.
„Pelno siekimo mašina ir nepasitikėjimas mokslu sėja tą abejonę“, – pridūrė Liucija Vaicenavičiūtė.
„Antras dalykas po abejonės yra pirštų badymas vieniems į kitus“, – pastebi Gintarė Krušnienė.
„Žmogus yra vienintelė gyva būtybė, kuri keičia savo aplinką. Klausimas yra kaip mes keisime savo aplinką“, – bent mažam pokyčiui visus kvietė Naglis Šulija.
„Švedijoje jau yra gėda skristi lėktuvu ir tai pasiekė korporatyvinį lygį. Daugelis verslininkų stengiasi nebeskristi į susitikimus lėktuvu“, – pastebėjo diskusijos moderatorius A. Stasiulaitis.
„Viena kelionė automobiliu Vilnius-Klaipėda išmesto CO2 kiekiu prilygsta vieno statistinio namų ūkio per mėnesį suvartotos elektros energijos kiekiui. Taigi, planuodami keliones, vykdami automobiliu ar lėktuvu, visada galvokite atsakingai", – linki G. Krušnienė.
Kas gresia, jeigu mes nieko nedarysime? Diskusijos atstovų teigimu, scenarijų yra įvairių. „Scenarijų gali būti ir labai baisių. Šiek tiek jie gali keistis nuo to, kaip greit mes keisimės. Daugiau negu pusė pasaulio žmonių gyvena per 60 km nuo vandens, o tirpstant ledynams visas jų teritorijas užlietų vanduo – juos reiktų perkelti kitur. Taip pat yra uostai, milžiniškos susisiekimo infratuktūros, kurios taip pat būtų užlietos – susidurtume su milžiniškomis problemomis, kurias reiktų spręsti nedelsiant“, – įsitikinusi Liucija Vaicenavičiūtė.
Naglis Šulija ramino, kad Baltijos jūros lygis nepakils metru, nes Skandinavijos ledynai – per menki: „Tiesa, pasisektų tik mums. Bangladešo gyventojams reikėtų kažkur išsikraustyti, jeigu vanduo pakiltų bent vienu lygiu.“
„Nieko nedarant pasaulis sušiltų apie 4-5 laipsnius, tad reikia ne tik stabdyti klimato kaitą, bet ir prie jos prisitaikyti, nes pasekmės tikrai bus, klausimas tik – kokio dydžio. Kova su klimato kaita ir technologijos, verslas gali eiti kartu. Ir tos šalys, kurios tai supras pirmosios bei imsis diegti klimato kaitos inovacijas, tikrai laimės“, – teigė G. Krušnienė.
„Jeigu norime mažiau prisidėti prie klimato kaitos, turėtume keisti savo mitybą. Yra du pagrindiniai taršos sektoriai – transporto ir maisto pramonės. Taigi, vartodami gyvūlinės kilmės produktus mes prisidedame prie gyvūlininkystės pramonės plėtros, kuri yra viena daugiausiai žalos daranti sritis“, – pastebėjo Liucija Vaicenavičiūtė.
„Lietuvai geriausiai sekasi energetikos sektoriuje. 2030-aisiais 45 proc. energijos siekiame pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių. Atliekų sektoriuje taip pat sekasi neblogai – didėja atliekų rūšiavimas. Skaudulys mums yra transporto sektorius“, – vardijo G. Krušnienė.
Kada mes galime tikėtis klimato kaitos pergalės? „Kai eliminuosime C02 teršimą globaliai“, – įsitikinęs N. Šulija.
