Spalio 16 d. Vilniaus universiteto (VU) istorijos fakultete vyko susitikimas su Nacionalinės ekspedicijos dalyviais – profesoriumi Alfredu Bumblausku, „Nacionalinės ekspedicijos“ knygų autoriumi, gamtininku Selemonu Paltanavičiumi ir istorikais Luka Sinevičiene, Robertu Petrausku, Simonu Teškevičiumi bei Barbara Stankevič. Renginio metu nacionalinės ekspedicijos dalyviai pasidalijo per ketverius projekto metus sukaupta patirtimi, netikėtais atradimais ir naujausiais kelionės po Ukrainą įspūdžiais.
Alfredas Bumblauskas: didieji nacionalinės ekspedicijos atradimai prasidėjo Ukrainoje
Nacionalinės ekspedicijos vadovas, istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas tikino, kad pirmųjų trijų ekspedicijų metu aplankytose beveik visose vietovėse jis jau buvo pabuvojęs. Dėl šios priežasties daugelyje vietų profesorius ypatingų atradimų nepatyrė. „Pirmose trijose ekspedicijose man reikėjo tik sukurti loginį naratyvą. Didieji atradimai prasidėjo paskutinėje ekspedicijoje, būtent Ukrainoje. Pavyzdžiui, mes atradome mūšio prie Mėlynųjų Vandenų vietą. Taip pat daug supratau apie Vorkslos mūšį – kodėl Vytautas ten jojo, ką jis ten darė ir kodėl būtent prie Vorkslos. Paaiškėjo, kad Vorksla teka per Poltavą. Taip pat paaiškėjo, kad Poltava yra labai patogi vieta kautis“, – įspūdžiais iš naujosios ekspedicijos dalijosi prof. A. Bumblauskas. Profesorius paskutinės nacionalinės ekspedicijos svarbą pabrėžė teiginiu, kad būtent Ukraina yra vienintelė šalis pasaulyje, kurios istorijoje yra lietuvių epocha ir pripažįstamas lietuvių vaidmuo.
Barbara Stankevič: tik Ukrainoje supratau Vytauto Didžiojo didybę
Istorikė Barbara Stankevič pasakojo, kad ekspedicijos Lenkijoje metu ji norėjo skleisti žinią, jog Jogaila yra toks pats „kietas“ kaip ir Vytautas Didysis. „Kai mes keliavome po Lenkiją, aš bandžiau įtikinti profesorių A. Bumblauską, kad mes turime daugiau kalbėti apie Jogailą ir pasakyti lietuviams, kad Jogaila yra toks pat „kietas“ kaip ir Vytautas. Aš pati, būdama istorikė, visgi tik Ukrainoje supratau Vytauto Didžiojo didybę“, – atradimais dalijosi Barbara.
Projekto dalyvė taip pat atskleidė, kad intensyvus keliavimas ekspedicijos metu leido jai tarsi kitomis akimis pažvelgti į visa tai, ką jau yra skaičiusi knygose. „Atrodo, kad mes visi turime vaizduotę, bandome įsivaizduoti, kaip atrodo tos vietos, apie kurias skaitome, bet kai tu realiai atsiduri istoriškai svarbioje vietoje, pajauti jėgą, pajauti istorinę perspektyvą, gamtos įtaką istorijai. Būdamas istorinėje vietoje supranti, kad žmonės daug ką po savęs palieka, bet taip pat daug ką gali ir sunaikinti. Tai, kas perduodama iš kartos į kartą, priklauso tik nuo mūsų, nes lieka tik tai, ką mes sugebame išsaugoti“, – pasakojo Barbara ir pridūrė, kad nori paskatinti žmones keliauti, domėtis istorija ir pajusti autentiką.
Luka Sinevičienė: ekspedicijos metu buvo nemažai ašarų
Istorikei Lukai Sinevičienei dar prieš vykstant į ekspediciją Ukrainoje teko intensyviai nagrinėti ten vykstantį karą. Projekto dalyvė teigė, kad keliauti po įvairią Ukrainą, pabūti ne tik Lvove, Kijeve, bet ir mažesniuose miesteliuose, pamatyti, kaip gyvena žmonės ir ką jie galvoja apie karą, buvo labai įdomu. „Susidariau tokį įspūdį, kad šiandien mes turime daug ko pasimokyti iš Ukrainos. Mes skundžiamės, kaip Lietuvoje blogai, skundžiamės įstatymais, valdžia. Ukrainoje viskas yra šimtą kartų blogiau. Nepaisant to, vietiniai žmonės supranta, kad tai yra jų šalis ir jeigu ne jie, tai niekas kitas jos neapgins. Tai suprasdami jie kovoja taip, kaip tik sugeba.“
Nacionalinės ekspedicijos Ukrainoje patirtys, pasak istorikės, galėtų būti labai naudingos patiems Ukrainos gyventojams. L. Sinevičienė teigė, kad matant, kaip Ukrainos istorija ir toliau naikinama, norisi ukrainiečiams padėti. „Manau, kad nacionalinės ekspedicijos laidos, išverstos į ukrainiečių kalbą ir jiems parodytos, turbūt labai daug ką atskleistų patiems ukrainiečiams ir jie savo šalį pamatytų visai kitomis akimis. Nors ekspedicijos metu buvo nemažai ašarų, jaudinamų akimirkų, bet mes pamatėme, kaip viskas yra iš tikrųjų“, – įspūdžiais iš Ukrainos dalijosi Luka. Pasak jos, nacionalinės ekspedicijos komanda, būdama Ukrainoje, ne kartą girdėjo, kad Lietuva yra vieninteliai ukrainiečių draugai ir Lietuvos pagalba jiems – nepamainoma.
Robertas Petrauskas: tik dabar supratau, ką reiškia žodis „ekspedicija“
Robertui Petrauskui nacionalinė ekspedicija po Ukrainą buvo pirmoji, kurioje jis dalyvavo. Ekspedicijos „naujokas“ atskleidė, kad gavęs pasiūlymą dalyvauti projekte apie neigiamą atsakymą net nepagalvojo. „Tokio pasiūlymo tiesiog negali atsisakyti, nes tai yra tavo šansas, ir paskui supranti, kad nuvažiavai į savo gyvenimo kelionę. Jeigu būtum atsisakęs, būtum praradęs savo gyvenimo kelionę“, – apie kelionę pasakojo R. Petrauskas.
Renginio metu jis džiaugėsi galėjęs pabuvoti ten, kur kryžkelės susijungia su šimtmečių istorija, kur pajautė bendrumo, atradimo jausmą. „Esu labai dėkingas, kad man teko pasėdėti tame laive ir kemperyje su profesoriumi padiskutuoti, praplėsti akiratį. Tai ir yra tikroji ekspedicija. Tu tiesiog į ją pasileidi ir tada esi tas vagonėlis, kuris keliauja per pasaulį“, – kalbėjo istorikas, pridurdamas, kad „ekspedicija“ – labai geras žodis, kurio reikšmę jis suprato tik dabar. Bene didžiausiu atradimu Ukrainoje R. Petrauskas įvardijo suvokimą, kad pasaulyje yra šalis, kuri taip myli Lietuvą.
Selemonas Paltanavičius: ekspedicijos įspūdžius paversti knyga yra pašėlusiai sunkus darbas
Gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius pabrėžė, kad keliaujant būtina vesti užrašus. Pasak nacionalinės ekspedicijos dalyvio, nors tai yra nelengvas ir daug laiko užimantis darbas, jis itin svarbus norint išsaugoti istorinius duomenis. To nepadarius kyla rizika, kad viskas, kas svarbu, kada nors bus užmiršta. „Kai plaukėme Nemunu, supratome, kiek daug mes apie jį nežinome. Skaudu tai, kad Nemunas, kaip prekybos ir laivybos upė, ilgus amžius buvo labai gerai pažįstamas. Laivavedžiai pažinojo kiekvieną akmenį, pažinojo visus gyventojus, bet jie buvo neraštingi. Todėl jokios informacijos neliko. Jeigu kas ir buvo papasakota, tai greitai buvo užmiršta“, – kalbėjo gamtininkas ir patikino, kad viso projekto metu skrupulingai vedė užrašus.
Kasdien pildomų S. Paltanavičiaus užrašų pagrindu vėliau gimė ir nacionalinės ekspedicijos nuotykius bei atradimus įprasminančios knygos „Nemunu per Lietuvą“ ir „Vysla per Lenkiją“. Renginio metu S. Paltanavičius prasitarė, kad dabar rašo knygą apie ketvirtąją ekspediciją Ukrainoje. Pasak gamtininko, tokių knygų rašymas – pašėlusiai sunkus darbas. „Ši ekspedicija buvo labai didelė, aplankėme daugybę objektų, Ukrainoje sukaupėme begalę įspūdžių. Visa tai sutalpinti į ribotą kiekį knygos puslapių yra labai sunku.“
Simonas Teškevičius: ekspedicija mane išmokė keliauti kitaip
Istorikas ir kelionių fanatikas Simonas Teškevičius renginyje džiaugėsi, kad nacionalinės ekspedicijos projektas per ketverius metus itin tobulėjo ir augo. „Pirmosios ekspedicijos metu plaukėme ir kalbėjome, kas yra Raudonė, Veliuona, kuršiai. Jeigu tada kas nors būtų pasakęs, kad po ketverių metų plauksime Dniepru tūkstančius kilometrų ir būsime apėmę praktiškai visą buvusią LDK, tikrai nebūčiau patikėjęs“, – projekto mastu džiaugėsi S. Teškevičius.
Istorikas pasakojo, kad per ketverius metus ekspedicija jį išmokė ir įprastose kelionėse keliauti kitaip. „Išmokau tai, kad po kelionės turi kažkas likti. Jau 10 metų keliauju ir organizuoju keliones po visą pasaulį. Iš pradžių keliavau su tikslu pamatyti, patirti, pabūti. Dabar kirba tokia mintis, kad po kiekvienos kelionės turiu kažką palikti, domėtis, kad reikia į keliones žvelgti giliau. Ekspedicijų metu gavau suvokimą apie kiekvieną aplankytą regioną, kas yra ta istorinė erdvė. Kol tu joje nepabūni, tol to ir nesuvoki“, – kalbėjo S. Teškevičius.