Rasistiniais išpuoliais garsėjanti Amerika šiuo metu – dėmesio centre. Praėjusią savaitę visuomenę sukrėtė incidentas, kai šiurkštūs policijos pareigūno veiksmai pasiglemžė afroamerikiečio George'o Floydo gyvybę. Rinkodaros specialistas Mykolas Pleskas, socialiniuose tinkluose žinomas kaip Mykolas Kleck, sureagvo į JAV krečiančią dramą – asmeninėje feisbuko paskyroje pasidalijo atviru laišku.
Gegužės 25 dieną afroamerikietis G. Floydas buvo areštuotas dėl įtariamo mėginimo atsiskaityti padirbtu banknotu vienoje parduotuvėje. Išėjęs iš prekybvietės, vyras buvo sulaikytas ir netrukus mirė. Vaizdo įrašas, kuriame nufilmuotas policijos pareigūnas Derekas Chauvinas, laikantis prispaudęs prie žemės G. Floydą, buvo nufilmuotas mobiliuoju telefonu ir paviešintas. Šis incidentas išprovokavo didžiulius protestus Jungtinėse Valstijose.
Remiantis ekspertų išvadomis 46-erių G. Floydas mirė dėl uždusimo, kurį sukėlė pareigūnų fiziniai veiksmai.
Reaguodamas į šiuos įvykius Mykolas Kleck pasidalijo atviru laišku:
Prieš daugel metų naktį bėgiodamas Fabijoniškių rajone buvau grubiai sugriebtas iš nugaros ir beveik pargriautas. Kadangi garsiai klausiau muzikos, neišgirdau, jog policininkas man liepė sustoti, o nesustojus pasivijo. Pareigūnai tą kartą ieškojo pabėgusio magnetolų vagies ir naktį bėgantis tamsus žmogus su kapišonu ant galvos jiems pasirodė įtartinas. Trumpai pakalbėjom, paaiškinau, kad per muziką jų neišgirdau, nusišypsojom ir gražiai atsisveikinom.
Jei būčiau juodaodis Amerikoje, tikriausiai būčiau pargriautas ant žemės, surakintas ir be ilgų diskusijų nuvežtas į areštinę aiškintis toliau.
Šiomis dienomis irgi labai mėgstu bėgioti naktimis. Bėgu per blankiai apšviestas Antakalnio ir Žirmūnų gatves, nardau tarp stovinčių automobilių, kertu kampus pro šlagbaumais užtvertus daugiabučių kiemus.
Jei būčiau juodaodis Amerikoje, to daryti negalėčiau. Didelė tikimybė, kad apie mane praneštų policijai ir būčiau grubiai sulaikytas, automatiškai įtariant, kad esu nusikaltėlis. Nors ničnieko blogo nedarau. Dar blogiau, jei per muziką negirdėčiau, kad man liepia stoti – tikriausiai ir nušautų net nebandę vytis.
Kartais šiltu oru mėgstu pasivaikščioti privačių namų rajonuose, Balsiuose, Kalnėnuose, Bajoruose, Riešėje. Vaikštau, žiūrinėju namų architektūrą, apželdinimo sprendimus. Kai stačiausi namą, dariau tą patį – ieškojau apdailos sprendimų, stogo dangos skirtumų, juk geriausia atsirinkti kai pamatai gyvai.
Jei būčiau juodaodis Amerikoje, to daryti negalėčiau, nes iškart sulaukčiau policijos pagal kažkieno iškvietimą. Ir didelė tikimybė, jog mano paaiškinimas nebūtų įdomus, būčiau surakintas ir išvežtas į areštinę.
Aš neteisinu riaušininkų. Yra protestuotojai ir yra nevispročiai, viską deginantys, vagiantys ir naikinantys.
Tik tokių įvykių, kas dabar vyksta JAV, šviesoje pamatau, kokioje saugioje šalyje ir dėkingoje gyvenimo aplinkoje gimiau ir gyvenu. Aš tiesiog eilinį kartą, banaliai, pasikartojančiai noriu tai pabrėžti, nes tas taip lengvai pasimiršta. Mūsų aplinkoje galime jaustis saugūs, net kai darome sąlyginai įtartinus dalykus. Ir net jeigu teks sulaukti policijos, dažniausiai gausime tik mandagių klausimų ir reakcijų, kurios nesibaigs antrankiais ar smurtu. Tuo labiau, mirtimi.
Neseniai po FB sklido jautrus JAV juodaodžio pasakojimas, jog jis negali po savo rajoną vaikščioti vienas. Vaikšto tik su šuniu ir dukra, nes turėdamas tokią palydą žmonių akyse neatrodo kaip nusikaltėlis. Juoda odos spalva rasistų suvokime asocijuojasi tik su vienu – „nusikaltėlis“. Nebent dukra ir šuo pašonėje šį automatinį nusistatymą palengvina. Kaip baisu net įsivaizduoti, koks slegiantis ir skaudus jausmas yra jausti tokią baimę ir nesaugumą tik dėl to, kad gimei kitokios fizinės sandaros, kuri kažkam nepriimtina. Ir net savo gyvenamojoje aplinkoje negali jaustis saugus – dėl savo išvaizdos. Net jei atrodai kuo tvarkingiausiai ir gražiai, tik turi vieną viską keičiantį elementą – odos spalvą.
Aš nežinau, kaip išspręsti rasizmo problemą. Tai yra viena iš pasaulio problemų, kuriai atsakymo neturiu. Galiu tik tekstu dėlioti savo mintis, galiu netylėti, kai matau rasizmą, ksenofobiją ar bet kokią agresyvią neapykantą kitiems, bet kol tokių netylinčių nebus 9/10 – tol vis tiek niekas nesikeis. Protestai to metai iš metų nepakeičia. „Gyvulių“ sukeltos riaušės ir gaisrai to visiškai nepakeičia, tik blogina situaciją. Vis nauji rinkimai – irgi nepakeičia. Iš esmės graži „One world – one love“ idėja skamba kaip apsvaigusių hipių idėja, nes ji jokiu sveiku protu neatrodo realistiška. Beviltiška suprasti, kad buka, siauro proto pagimdyta neapykanta kitokiam žmogui niekur nedings ir dar ilgai pasaulis turės su tuo sugyventi.
Rasizmas ar kitokios neapykantos formos apraizgiusios piktžolių šaknimis visą mūsų aplinką. Net kai jų nesimato, jos vis tiek dauginasi po žeme.
Gaila matyti, kokia situacija supa protestus ir riaušes. Gaila, kad žiniasklaidai vėlgi įdomiau agresyvi vaizdinė medžiaga – juk geresnis žiūrimumas. Todėl ir gaunasi, kad 1 riaušininkas užgožia 100 taikių protestuotojų. Dėka selektyvios žiniasklaidos, daužomos vitrinos bei degantys automobiliai atrodo kaip protestuotojų tikrasis veidas. Ir tada negirdime esminės žinutės – svarbus protestų tikslas automatiškai dempinguojamas iki vagiančių ir deginančių gyvulių lygio.
Gaila, kad mažiau rodoma, kaip žmonės susivienija, kaip patys pareigūnai prisijungia prie taikių protestuotojų, kaip žmonės be jokio smurto neša savo žinią. Bet matant tik tą nuolatinį degančių automobilių ir viską daužančių „gyvulių“ srautą, štai tada visuomenės akyse tampa nebesvarbu, kad viską naikina keli tūkstančiai „ubliūdkų“, kai tuo tarpų šimtai tūkstančių taikiai protestuodami reikalauja taip reikalingų pokyčių. Svarbus judėjimas ir reikalinga žinutė pasimeta nusikaltėlių fone.
O juk protestų žinutė – žvėriškai svarbi. Žiūrint George'o Floyd mirties video, ėmė siaubas, kaip šaltu krauju taip galima elgtis su žmogumi vien dėl to, kad nekenti jo rasės. Pažiūrėkite video, kad pajaustumėte siaubą, kaip paprastai nužudomas žmogus. Tas pareigūnas turi būti teisiamas pagal pirmo laipsnio nužudymą, nes net girdėdamas maldavimą pakelti koją, nes sunku kvėpuoti, net tada, kai kūnas suglebo ir asmuo užduso, net tada tas žudikas kojos neatkėlė. Tada akimirkai suvoki protestuojančių sukilusį neadekvatų pyktį, norą viską siaubti, bet po minutės grįžta sveikas protas ir tikiesi, kad teismas pritaikys reikiamą bausmę ir viskas nurims, o sistemoje dirbantys asmenys išmoks dar vieną pamoką ir taps nuosaikesni. Tik bijau, kad čia rožinės naivuolio svajonės. Neramu, kad ir šįkart pareigūnas bus išteisintas ir išsisuks su smulkia nuobauda, kaip daugybėje ankstesnių atvejų.
Tik nepagalvokite klaidingai – aš neteisinu riaušininkų. Yra protestuotojai – ir yra nevispročiai, viską deginantys, vagiantys ir naikinantys. Protestuotojai turi pilną teisę pyktį ir reikalauti griežtų pokyčių, kurių jau seniausiai reikia. Protestai yra ypatingai gražu – tikrasis demokratijos veidas, kai šimtai tūkstančių idėją palaikančių žmonių pakelia užpakalius nuo sofų ir išeina į gatves. Vakar žiūrėjau „I can't breathe“ palaikymo protestą iš N. Zelandijos, net ne Amerikos – ir tai buvo vienas gražiausių vaizdų iš viso šito skandalo.
Šiandien naratyvas ne apie tai, kokie baisūs riaušininkai, o apie vieną neteisingos mirties istoriją ir kaip iš jos pasimokę galime tapti geresne visuomene.
Tuo tarpu riaušininkai, naikinantysi ir griobiantys ne tik valstybinį, bet ir privatų, niekuo dėtų žmonių turtą – jie yra tiesiog visuomenės atmatos. Žmonijos vėžys, kurių veiksmams nėra absoliučiai nė menkiausio pateisinimo, kad ir kokį argumentą sugalvotų nuprotėję anarchistai. Vagiant ir naikinant svetimą turtą yra visiškai nesvarbi priežastis, kodėl tai daroma – esi nusikaltėlis ir taškas. Labai tikiuosi, kad bent dalį šių riaušininkų išgaudys, nubaus ir duos viešų darbų iki gyvenimo galo.
Bet visuomenės atliekos, siaubiančios kitų turtą, negali užgožti pagrindinės šių įvykių minties. Kad neapykanta kitiems, o ypač neapykanta kitos spalvos odai, yra vis dar skaudi problema pasaulyje. Kaip prisidėti prie jos sprendimo, neįsivaizduoju. Galiu tik kalbėti ir palaikyti protestus. Reikia, kad kalbėtų visi ir, aišku netylėtų matydami bet kokią neapykantą ar smurtą.
Rasizmas ar kitokios neapykantos formos apraizgiusios piktžolių šaknimis visą mūsų aplinką. Net kai jų nesimato, jos vis tiek dygsta ir dauginasi po žeme. Jei piktžoles ignoruosite ir neišrausite vos išdygusių – taip niekad neatsikratysime šito susiskaldymo ir netapsime naujo, kultūrinio ir intelektinio evoliucijos etapo verta žmonija. Svarbiausia netylėti.
Ir kai kitą kartą bėgiosite ar važiuosite dviračiu tamsią naktį ir nejausite susidūrimo su pareigūnais baimės – įvertinkite, ką turite ir ko neturi kiti.
Kai kitą kartą ant suolelio su draugais garsiai klausysite muzikos iš telefono ir juoksitės – bet nebūsite suimti – įvertinkite, kokią fundamentalią laisvę turite, kurios neturi kiti.
Kai kitą kartą prigėrę kokteilių 3 ryto pėsčiom šliaušite į savo rajoną – ir nesulauksite jokio policijos dėmesio – įvertinkite, kaip saugiai jaučiatės, ko nejaučia daugybė kitų.
Kai kitą kartą vaikštinėsite po savo rajoną, o jums niekas neiškvies policijos – įvertinkite, kokioje saugioje aplinkoje gyvename ir kaip mažai visuomenė turi susipriešinimo jausmo. Kaip ženkliai ramiau visi gyvename, kad nepuolame įtarinėti kiekvieno praeivio be priežasties. Ir nejaučiame gaivališko, nepaaiškinamo priešiškumo savo visuomenės nariams.
P.S.: tik prašau, klaviatūriniai rasistai, nevarkite rašyti komentarų. Šiandien naratyvas čia ne apie tai, ko daugiau nužudoma, kiek žuvo policininkų, kokie baisūs riaušininkai ar koks politikas dėl visko kaltas. Šiandien naratyvas apie vieną neteisingos mirties istoriją ir kaip iš jos pasimokę galime tapti dar truputį geresne visuomene. Jei to nesupratote, skaitykite dar sykį.
