Energetikos ir technikos muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas (29) kasdien į rankas ima ne tik darbų kalendorių, bet ir statybininko šalmą. O po naujų muziejaus patalpų ir ekspozicijų įrenginėjimo jis ramybę randa gamindamas alkoholinius gėrimus, kurdamas inžinerinius prototipus ar „Burning Man“ festivalio idėjomis persmelktą stovyklavietę.
Šiuos metus pradėjote įspūdingai – mėnesį keliavote po Meksiką, kurioje šiemet, atrodo, pabuvojo jau didelė dalis Lietuvos.
Tai labai įdomi, turtingos kultūros šalis, iš kurios galima daug ko parsivežti. Aš, mano mergina Roberta ir kartu vykusi draugų pora galvojome ir apie tokias alternatyvas kaip Filipinai ir Tailandas, bet galiausiai nugalėjo Meksika. Ne tik dėl anksčiau minėtų priežasčių, bet ir dėl to, kad ji nėra itin praminta turistų, nors šiemet daug kas į ją vyko. Be to, mūsų kelionė buvo kiek kitokia – pasirinkome keliauti ne pačiu saugiausiu ir populiariausiu maršrutu, kuris driekėsi netoli kartelio valdomų teritorijų ir šalia vandenyno. Vadovaujuosi požiūriu, kad reikia patirti viską, kas geriausia, tad baimes kartais būtina įsidėti į kišenę.
Meksike netyčia apsistojome trečiame pagal pavojingumą kvartale pasaulyje, mus vežęs taksi vairuotojas net perklausė, ar tikrai nurodėme teisingą adresą. Tad pamatėme ne tik gražiąją šalies pusę, kurioje susipažinome su vietiniais gyventojais ir šamanais, bet žiauriąją, kurioje vagystės yra kasdienybė. Susidūrėme ir su ginkluotais, duoklę renkančiais žmonėmis. Turiu vieną patarimą – svarbiausia nemėginti apsimesti gudresniu, nesiaiškinti ir susimokėti tuos kelis pesus. Taip pat teko susidurti ir su korumpuotais pareigūnais – šie susitikimai buvo patys nemaloniausi, nes jie vairuotojo pažymėjimų neatiduodavo tol, kol negaudavo kyšio. Visgi, apibendrinant, kelionė buvo saugi, nesusidūrėme su agresija, kuria gąsdino draugai iš JAV ir artimieji.
Meksikoje išmėginote ir banglenčių sportą. Ar tai taps vienu iš pomėgių?
Galbūt. Sekėsi neblogai, pavyko atsistoti ant banglentės jau pirmais kartais, tad jau galvojame apie kelionę į Lietuvos pakrantę ir tolimesnius kraštus, kur būtų galima įgyti daugiau praktikos. Kitas pomėgis – alkoholio gamyba. Dar paauglystėje teko gaminti vyną, net dalyvauti vyndarių festivalyje.
Lietuva turi senas ir labai įdomias alkoholio gaminimo tradicijas – tai ir įvairios žolelės, ekstraktai, esame obuolių kraštas, tad galima gaminti sidrą. Pats visai neseniai pagaminau viskį iš lietuviško ąžuolo – pavyko atrasti receptūrą, kaip sušvelninti šio medžio skonį, įnešti daugiau taninų. Tad tai ne tik pomėgis, bet ir mokslas.
Baigiau ir muzikos mokyklą, domiuosi sportu – lankiau lengvąją atletiką, vėliau ir boksą, jaunystėje dienas nuo ryto iki vakaro leisdavau krepšinio aikštelėje. Būdamas maždaug keturiolikos pradėjau žvalgytis į inžineriją, tuomet prasidėjo kelionė per ją, o dabar ji yra vienas mano pomėgių bei tuo pačiu darbas.
Gal pavyksta šiuos pomėgius suderinti su kitų kraštų pažinimu?
Kai dirbau Vilniaus Gedimino technikos universiteto „LinkMenų fabrike“, kūriau ne tik įvairius inžinerinius prototipus, bet teko kasmet 70 tūkst. žmonių pritraukiančiame JAV vykstančiame festivalyje „Burning Man“ (liet. Degantis žmogus) surinkinėti meninę-techninę instaliaciją „Dance For The Dawn“ (liet. „Aušros šokis“).
Tai 4 metrų aukščio ir 7 metrų pločio akis, kurios viduje sukasi 300 rankų ir formuoja hipnotizuojantį akies vyzdį. Instaliacijos gamyba užtruko apie tris mėnesius, o surinkimas – mėnesį. Pastarasis vyko Nevados dykumoje kepinant 48 laipsnių temperatūrai, dėl virinimo darbų būdavo dar karščiau, tad darbas, kurį būtų galima atlikti per 15 minučių, užsitęsdavo ir iki valandos.
Festivalis labai įdomus dėl savo mąsto – jo miestelio diametras siekia iki 15 kilometrų. Savo akimis mačiau, kaip šis miestelis iškilo per 10 dienų ir vos per dieną buvo sulygintas su žeme. Reikia kurti, bet tuo pačiu nebijoti ir paleisti. Dirbant ten susipažinau su vietinių kasdienybe, užmezgiau kontaktų ir įgavau patirties, kurią dabar galiu pritaikyti muziejuje. Į pasaulį žiūriu kaip į dinamiką, noriu, kad visame kame būtų daugiau veiksmo.
Kaip šią patirtį pritaikote savo veikloje?
Artimiausia paroda, kurią ketiname atidaryti iki šių metų pabaigos, pasakos apie energetinius virsmus ir vartojimą, o kiekvienas eksponatas bus interaktyvus, prie jo bus galima prisiliesti. Tai bus pasaulinio lygio paroda, kuri turėtų paskatinti ir žingeidumą, tapti paspirtimi domėtis įvairiais inžineriniais procesais.
Patirtis padeda ir kitose darbinėse veiklose, pavyzdžiui, prižiūrint statybos darbus, mat prieš 2018 metų sausį įsidarbinant muziejuje dirbau inžinerijos įmonėje, prisidėjau prie kogeneracinės elektrinės Anglijoje statybų, dar studijuojant dirbau prie metalo apdirbimo staklių, pagal išsilavinimą teko praktikuotis medicinos įrangos įmonėse. Vasaromis dirbu dar nuo 14 metų, tad ir čia turiu nemažai patirties statant. Tad viskas susisieja ir duoda neblogą rezultatą.
Muziejui nesvetimos ir kitokios iniciatyvos. Pavyzdžiui, Rusijai užpuolus Ukrainą nusprendėme visas už bilietus gautas lėšas pervesti nevyriausybinei organizacijai „Blue/Yellow“, o pabėgėlius siūlysime laikinai apgyvendinti mūsų muziejaus patalpose. Net būdami maži galime prisidėti ir turėti įtakos tam, kas vyksta aplinkui.
Kokiais principais vadovaujatės darbe?
Draugai klausdavo, ką veikiu muziejuje – ar diena iš dienos užmetęs koją ant kojos tiesiog skaitau knygas? Tačiau realybė yra visai kitokia: tenka prižiūrėti ne tik statybos darbus, vadovauti komandoms, bet ir atlikti ūkvedžio funkcijas. Dėl darbų įvairovės ir gausos – per metus pasikeičia net aštuonios parodos – stengiuosi pritaikyti horizontalų valdymą. Juk negaliu būti protingas visose srityse, kiti turi mane kompensuoti įvairiose srityse.
O koks jūsų asmeninis gyvenimas? Socialiniuose tinkluose šmėsčioja ir viduryje buto ant sūpynių besiilsintis jūsų šuo.
Visada galvojau, kad kai jau turėsiu savo būstą, jo viduryje būtinai bus įrengtos sūpynės. Tad įgyvendinęs svajonę turėti nuosavą butą ėmiausi ir kitos – išgrioviau sienas ir atsirado erdvės sūpynėms. Jos labai atpalaiduoja, tai puiki vieta pamąstymui. Kitas sūpynes įrengiau 12 kv. metrų ploto plauste su motoru. Tad suptis galiu ne tik bute, bet ir ežere.
Šuo – mano merginos svajonė, tačiau jį mylime vienodai. Tai viena greičiausių šunų veislių – persų senasis kurtas, kuris gali išvystyti iki 70 km/val. greitį. Daug kas galvoja, kad jam reikia daug aktyvumo ir laiko lauke, tačiau išsilakstymui per dieną jam pakanka vos 20 minučių. O kai reikia jį nuvaikyti, leidžiame jam prabėgti apie tris kilometrus paskui automobilį ir jis tampa laimingiausiu šunimi pasaulyje. Planuojame, kad vasarą jis po treniruočių pasieks jau 55 km/val. greitį.
Roberta vieną norą įgyvendino, o kokie bendri jūsų planai dar laukia įgyvendinimo?
Esame kartu jau septynerius metus, tad kaip ir aišku, kas laukia. Svajonių turime daug, jas pamažu ir pildome – turime svajonių šunį, turiu svajonių darbą, kuris leidžia sukurti kitus džiuginančius objektus. Bet vadovaujuosi nuomone, kad jei jau pradedi apie svajones šūkauti, jos galiausiai neišsipildo, todėl stengiuosi jas pasilaikyti sau.
Galiu atskleisti, kad viena iš neįgyvendintų svajonių – inžinerinių prototipų, prie kurių anksčiau tekdavo praleisti ir po 16 valandų per parą, kūrimas. Dar kita – sukurti stovyklavietę „Burning Man“ dvasia. Reikia eiti pamažu, nes apsižergus daug kėdžių greičiausiai visko gerai neįgyvendinsi.
Moto: Jei gali tuoj, nesakyk rytoj.
Fotogalerija:
