Nesustodami migruojame visai kaip paukščiai – ieškome kur geriau, kur šilčiau. Migraciją įsivaizduojame tik kaip persikėlimą iš vienos šalies į kitą, tačiau savo gyvenimo perkėlimą į kitą miestą apibūdiname kiek kitaip. „Esu studijų imigrantė“, – juokiasi grupės „Kitava“ lyderė Rasa Stoškuvienė. Apie jos imigraciją, Šiaulius ir viltis – šiame interviu.
Ne iš pirmo žvilgsnio gimusi meilė Šiauliams
Kai Rasos paklausėme apie pirmą pasimatymą su Šiauliais, ji garsiai nusijuokė ir pradėjo pasakoti pirmuosius įspūdžius: „Labai atvirai? Esu kilusi iš Žemaitijos, Šilalės rajono, Kvėdarnos miestelio. Mano vaikystės miestas buvo Klaipėda. Į Šiaulius pirmą kartą atvykau, kai reikėjo pateikti dokumentus stojant į universitetą, tai ir buvo mano pirmas susipažinimas su šiuo miestu. Man, vaikui, po kalnuotos Žemaitijos, gražios Klaipėdos, Šiauliai atrodė baisiai, labai šaltas miestas. Yra toks žemaitiškas posakis: „Šeulē kāp ī Niujuorks – vien donguoraižē, tėk vės' golsčē.“
Nors ir turėjo galimybę bandyti studijuoti Klaipėdoje, Rasai vidinis balsas sakė likti Šiauliuose. O šiandien, praėjus geram dešimtmečiui, ji jau kalba apie pasikeitusį požiūrį į Šiaulius: „Ne aplinka kuria tau laimės lauką, bet tu pats, kur bebūtum, susikuri sau patrauklią laimingą aplinką. Jei manęs paklaustų, ar aš laiminga gyvendama Šiauliuose, pasakyčiau, kad esu labai laiminga, kad gyvenu čia, nes čia turiu tai, kas man patinka, turiu šeimą, bičiulių, turiu kur kūrybiškai save realizuoti. Ir čia tas „būti-nebūti“ klausimas, jei būčiau likusi Klaipėdoje ar kur kitur. Iš tiesų, turbūt yra taip, kaip yra. Šiandien aš džiaugiuosi, kad esu Šiauliuose.“
Šiauliai – miestas-donoras
Nuo seno Šiauliai vadinti Lietuvos Mančesteriu, miestu, kuriame muzikuoja kone kiekvienas, visi skirtingi, savitai unikalūs. Ir nors dabar toks palyginimas vis rečiau išgirstamas, Rasa sako, kad miestiečiai dar labai arti muzikos. „Šiauliai yra miestas-donoras, kuris donoryste užsiima ne tik Vilniui ar Kaunui, Klaipėdai, bet dalina save ir pasauliui. Mes galime tik pasididžiuoti ir neužmiršti jaunųjų talentų. Žinoma, būtų džiugu, jei ir tie žmonės, kurie gavo čia pradžią karjerai, nepamirštų Šiaulių. Norėtųsi, kad jie su pasididžiavimu pasakytų, kad pradžių pradžia buvo kukliame Šiaulių mieste. Mano vizija miestui – kad nepamirštume pamatyti tų žmonių. Ne klokime jiems raudonus kilimus, o leiskime jiems pasirodyti mieste, koncertų salėse. Kukliais padėjimais, viešinimu, padėkomis galime suteikti dėmesio savo žvaigždutėms“, – teigia ji.
Savo muzikinį kelią nutiesusi moteris prisimena pirmuosius žingsnius scenoje su grupe „Kitava“. „Mes dar studijų metais savo pirmąjį pasirodymą rengėme per kalėdinį universiteto koncertą. Mums tai prilygo „Oskarams“. Atlikome du kūrinius. Jausmas buvo „vau!”, o dabar, kai pagalvoji, nieko ten nebuvo. Bet dideli dalykai ir pradeda statyti nuo mažo akmens. O kai gavome pirmą 200 litų honorarą už keturių valandų pasirodymą, mums tai prilygo milijonui. Dabar juokinga, o tada jausmas buvo super. Pirmas išvažiavimas į televiziją, tada spindėjome, tarsi galaktika sukosi apie mus. Mes susikūrėme tvirtą pagrindą karjerai, ko paprastai neturi muzikinius projektus laimėjusios „žvaigždės“, galbūt todėl jos taip greitai užgesta. Jos retai būna patvarios, nes sau neužsigyvena pamato. Jos įstatomos į bėgius, jas pastumia, jos pripranta prie to ir su iškylančiais sunkumais sunkiau sekasi susitvarkyti. Dirbu su muzikuojančiu jaunimu, jiems linkiu pereiti visus laiptelius, o ne žygiuoti raudonu kilimu. Jis iš pradžių atrodo lengvai, bet po to nemokėsite vaikščioti realiu taku“, – sako atlikėja. Šiandien Rasa džiaugiasi nenusisukančia sėkme, dėl kurios reikėjo pakovoti. Moteris teigia, kad dėl jos teko nemažai „pasportuoti“, bet iš to ir susideda kopimas į sėkmės kalną.
Baigdami pokalbį pasiteiravome atlikėjos, ar ji nesiruošia sukurti dainos Šiauliams. „Knieti sukurti dainą. Labai norisi, tačiau kiekvienas kūrėjas savyje yra labai savikritiškas, kuklus. Visada pagalvoji, ar esi tas, kuris turi tiek potencialo ir gali padaryti labai gerai“, – pokalbį baigė Rasa Stoškuvienė.
Geriausia vieta pasimatymui – Gaidžio laikrodžio aikštė
Geriausia vieta pasitikti saulę – studijų metais ją sutikdavome prie „Auksinio berniuko“.
Šiaulių pasididžiavimas – į istoriją įėjusios asmenybės, kurie nuveikė ką nors Šiauliuose. Didžiuojuosi muzikantais, sportininkais, šviesuoliais. Didžiuojuosi asmenybėmis, kurie būdami talentingi geba dalintis šituo ir garsinti ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą.
Skaniausia Šiauliuose – vasarą važiuojame į „Juone pastuogę“, esu ištikima Žemaitijai.
Šiauliuose pailsėti galima – mano kieme.
Aktyvūs šiauliečiai renkasi – jei jie tikrai aktyvūs, tai kraunasi dviračius į mašinas ir važiuoja po visą Lietuvą.
Kada paskutinį kartą lankėtės
Muziejuje – pernai Fotografijos muziejuje, ant stogo filmavome vaizdo klipą.
Teatre – šiemet „apvogiau“ save ir nebuvau teatre. Visai neseniai „Saulės“ koncertų salėje lankiausi, Klaipėdos teatras buvo atvažiavęs.
Koncerte – birželį Šiauliuose vykusiame festivalyje „Ant rubežiaus“.