Muzikos grupės „Fink“ lyderis: „Tikrumo ir spindesio niekada nepraranda tik kokybė“

Grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas/Vida Press nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-11-20 09:17
Trečią kartą Vilniaus „Lofte“ koncertavęs britų trio „Fink“ lyderis Finas Greenallas (46) neslepia, kad dabar ieško ne geriausių vakarėlių, o tylos ir vidinės ramybės. Po beveik trijų dešimtmečių, praleistų scenoje, Finas aplink save ėmė kurti kitokį, mažiau chaotišką, pasaulį.

2000 metais įrašęs elektroninės muzikos albumą „Fresh Produce“ Greenallas vėliau gana radikaliai pakeitė stilių, o dabar jo melancholiškose, hipnotizuojančiose dainose dera bliuzas, rokas, folkas ir elektroniniai garsai. Dirbęs su Johnu Legendu ir Amy Winehouse jis pats netapo superžvaigžde, tačiau tai, kad turi nemenką ištikimų gerbėjų būrį, įrodo kad ir dešimt išleistų albumų bei... du sausakimši koncertai Vilniuje. Praėjusią savaitę pasirodė naujausias studijoje įrašytas dainų rinkinys „Bloom Innocent“, o lapkričio 7-ąją „Fink“ su Finu Greenallu priešakyje vėl koncertavo Lietuvos sostinėje, menų fabrike „Loftas“.

Finai, į Vilnių atvykote jau trečią kartą – kas Lietuvoje labiausiai sužavėjo?

Vilniuje nelankiau muziejų, nesigėrėjau įspūdingomis bažnyčiomis ar pilimis. Tiesą pasakius, beveik viskas, ką mačiau – „Lofto“ vidus ir kiemas. Tačiau pats nuostabiausias reginys – žmonės, kurie žavisi mano kūryba ir palaiko mūsų grupę. Atmosfera buvo absoliučiai nereali. Tai pats geriausias jausmas – šimtą kartų nuostabesnis už tą, kurį patirčiau apžiūrinėdamas kokio mirusio vyruko paveikslus. Lietuvos sostinėje matau bendruomenę, naująją kartą, gyvenimą, kuris nusako dabartį ir naują istoriją. Jūs pasistengėte ir išsilaisvinote iš praeities įvykių. Aš, kaip prašalaitis keliautojas, tai jaučiu. Bičiuliai, drąsiai galite savimi didžiuotis, laukiu nesulaukiu, kada vėl pasimatysime! 

Grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas/Vida Press nuotr.
Grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas/Vida Press nuotr.

Esate britas, tačiau ilgą laiką kuriate ir gyvenate Berlyne. Kuo jus patraukė šis miestas?

Berlyne jau kurį laiką jaučiuosi kaip namie, čia – mano šeima, čia gyvenimas teka įprasta vaga, bet... Jei atvirai, mano namai – ten, kur artimieji, kur geriausios bičiulės – mano gitaros, ten, kur galiu užsiimti mėgstama veikla. Berlynas traukia menininkus, čia kuriasi įvairios jų bendruomenės. Jaučiuosi puikiai, visi aplinkui be galo laisvi, savimi pasitikintys ir tolerantiški, o svarbiausia – visi turi galimybę gyventi ir ko nors siekti, nes pragyvenimas nekainuoja pasakiškų sumų – tai neabejotinai taip pat labai svarbu.

Ta laisvė kartais gali išvesti iš proto...

Gyvenu gana stabiliai, po kojomis jaučiu žemę ir Berlyno vakarėliams laiko nešvaistau. Jei prieš dešimt metų, apie 2009-uosius, kas būtų pasiteiravęs: „Ei, kur Finas?“, jam būtų parodyta sausakimša aludė ar kokia jauki pakampė, kur traukčiau marihuanos suktinę (juokiasi). Su grupės nariu Guy Whittakeriu anksčiau prieš pasirodymus taip jaudindavomės, kad prieš lipdami į sceną būtinai atlikdavome ritualą – apsipūsdavome. Tada jau neberūpėdavo, kaip prabėgs ateinanti valanda.

Šiandien absoliuti mano laimė – rami sekmadieninė meditacija, ja pasikliauju ir prieš koncertus.  

Grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas/Vida Press nuotr.
Grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas/Vida Press nuotr.

Kartais profesiniame gyvenime būna ramybė, o asmeniniame – uraganas... Kalbėti apie santykius jums vis dar tabu?

Privatumas – tokia nuvalkiota XX amžiaus sąvoka, ar ne? Žmonės dažnai skundžiasi, kad pašaliniai braunasi į asmeninius jų gyvenimus. Paslaptis paprasta – jei nenori, nesidalyk. Į interviu nebruku šeimos, nepozuoju su ja prieš kameras, nes artimieji nesusiję su mano karjera ar pasiekimais. Gal pardavus keletą įrašų, sulaukus kiek daugiau populiarumo, kiti bando kištis į asmeninį tavo gyvenimą, bet tiesiog uždarai duris.

Į muzikos industriją įžengėte beveik prieš tris dešimtmečius, tikriausiai per tą laiką matėte ir šilto, ir šalto.

Kai pradėjau karjerą, mobilieji telefonai neegzistavo, niekas nežinojo apie elektroninį paštą. Viskas pasikeitė neįtikėtinai. Savo akimis mačiau ištisas kartas muzikantų, kūrėjų, menininkų. Gėrėjausi jais, pasiekusiais viršūnę, o paskui gailėjausi, kai nyko kai kurie muzikos žanrai, iš aukštumų krisdavo atlikėjai.

Per kelis dešimtmečius įsitikinau, kad tikrumo ir spindesio niekada nepraranda tik kokybė, ji – amžina. Kokybė nepriklauso nuo laiko, amžiaus ar muzikos žanro. Tokie kūrėjai kaip „The Rolling Stones“, Frédéricas Chopinas ar „Aphex Twin“ – iki šiol populiarūs. Ir „Fink“ dėl naujausių technologijų galėtų nustoti leisti albumus, viską transliuoti vien internetu, bet nesulauksite!

Grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas/Vida Press nuotr.
Grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas/Vida Press nuotr.

Visa jūsų muzika gimė iš asmeninių išgyvenimų?

Neabejotinai. Kūryba atspindi skirtingas patirtis skirtingais gyvenimo tarpsniais. Apie save pasakoju iš kelių perspektyvų – vyro, žmogaus, keliautojo. Rašyti dainas – emocionalus daug reikalaujantis darbas, nes visi kūriniai – apie pėdsaką palikusias gyvenimo akimirkas. Rašydamas dainą ir vėliau ją atlikdamas viską išgyvenu vėl ir vėl. Nesvarbu, ar kūrinyje apdainuoju vietą, akimirką, detalę, visa tai be galo asmeniška.

Kai buvau mažas, tėtis turėjo „Tascam“ muzikos įrašymo pultą. Likęs namie prižiūrėti jaunesniosios sesers, dažnai imdavau kurti įvairius sąskambius. Tai dariau intuityviai, tačiau galima sakyti, kad tai buvo tikro triphopo prodiuserio vaikystė (juokiasi). Vėliau pernelyg kreipiau dėmesį į tai, ką apie mane galvojo aplinkiniai, todėl kurdamas nebuvau visiškai nuoširdus. Tikrąja muzika, mano supratimu, pradėjau dalytis gal kokiais 2006 metais, kai išėjo albumas „Biscuits for Breakfast“. Nuo tada iš esmės kuriu sau, o jei tai įdomu ir kitiems – ką gi, puiku!  

Naujausias mano albumas „Bloom Innocent“ – muzikinė kelionė. Į jį sudėjau dabartinės savo būsenos atspindžius, jame gausu intymių portretų. Trokštu švęsti netobulumą, parodyti, kad dažniausiai mes leidžiamės vingiuotais keliais, ieškome savosios laimės, tačiau tai, ko iš tiesų reikėjo, kartais randame tik likimo nublokšti visiškai nenumatyta kryptimi.  

Temos:

Interviu Muzika

Naujausi straipsniai