Muzikiniame projekte išgarsėjusi Simona Čėsnaitė-Matkevičienė jau greitai susilauks antros atžalos

Simona Čėsnaitė-Matkevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė
Publikuota: 2018-02-03 10:57
Per popmuzikos apdovanojimų ceremoniją scenoje pasirodžiusi dainininkė ir radijo laidų vedėja Simona ČĖSNAITĖ-MATKEVIČIENĖ (32) pakerėjo ne tik aksominiu balsu bei atliekamu kūriniu, bet ir be žodžių pranešta asmenine naujiena: taip, ji laukiasi antros atžalos!

„Pasirodymas „Lietaus“ muzikos apdovanojimuose „Aukso lašas 2017“ man buvo be galo svarbus, nes pirmą kartą į sceną ėjau besilaukdama, – prisipažįsta Simona. – Tai ypatinga ne tik todėl, kad nešiodama po širdimi vaikelį dainavau sausakimšai „Žalgirio“ arenai, bet ir dėl to, kad man tai buvo tarsi įrodymas, jog nėščios moterys irgi gali lipti į sceną, būti gražios, nes pati girdėjau sumišusių klausimų, negi „su pilvu“ į sceną eisiu? Tai labai nemalonu. Norėčiau padrąsinti visas besilaukiančias didžiuotis savo pilvukais, nes tai įrodymas, koks nuostabus yra moters kūnas.“

Ji išgarsėjo prieš vienuolika metų vykusiame muzikiniame televizijos šou „Kelias į žvaigždes 2“. Šilta, malonaus balso atlikėja greitai tapo žiūrovų numylėtine. Pasibaigus projektui Simona pamažu sceną iškeitė į radijo eterį, sukūrė šeimą ir susilaukė dukters Matėjos, kuriai vasario pabaigoje sueis treji metai. Netrukus po mergaitės gimtadienio į Matkevičių šeimą ateis dar vienas žmogutis.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar viešai dainuojate retai, o netrukus jūsų balsas vėl dings ir iš radijo eterio?

Žinau, kad kurį laiką visus šimtą dešimt procentų laiko ir dėmesio reikės skirti savo mažam kleckiukui. Tačiau tikiuosi, kad tai netruks per ilgai. Su dukryte namuose buvau metus. Tai buvo puikus laikas ir man, ir vaikui. Matėją ilgai pati maitinau. Jei pavyks, panašiai norėčiau auginti ir antrąją atžalą.

Antro vaikelio norėjau, jau kai laukiausi Matėjos. Todėl nebuvo jokių svarstymų ar klausimų dėl gausesnės šeimos. Žinia, kad laukiuosi, buvo labai laukta, tikėta ir džiaugsminga. Su vyru dukrai vis pasakojame, kad greitai mūsų šeimoje atsiras leliukas. Ji ateina, paglosto mano didėjantį pilvuką, priglaudžia ausį, tarsi bandydama išgirsti mažiuką.

Šeima, vaikai smarkiai pakeitė jūsų gyvenimą?

Man labai pasisekė, kad sutikau žmogų, kuris man leidžia būti tokiai, kokia esu. Tai man, kaip moteriai, didžiulis laimėjimas. Kol nebuvau ištekėjusi, vis galvodavau, kada gi ateis tas laikas, kai norėsiu vaikų. Buvo patogu gyventi be rūpesčių ir, neslėpsiu, – sunku atsidėti motinystei, pasiryžti gimdyti. Man atrodo, tai – šio laikmečio problema: visi nori kuo ilgiau būti nepriklausomi, neskubėti su vaikais, nes gąsdina permainos ir nežinomybė. Juk visi akcentuoja, kad atžalos gyvenimą apvers aukštyn kojomis. O gimus dukrai maloniai nustebino atradimas, kad ne visų permainų reikia bijoti, kad gyvenimas gali pasikeisti ir į gerąją pusę. Man motinystė suteikė antrą kvėpavimą. Augindama dukrą, vėl laukdamasi į daug dalykų galiu pažiūrėti visai kitaip.

Nenoriu, kad tai skambėtų per daug poetiškai, bet motinystė leidžia tarsi iš naujo atrasti daug dalykų. Augu aš, auga ir vaikas, ir tai yra nuostabu – juk nėra nieko blogiau už stovėjimą vietoje.

Jūs dabar labiau – radijo žmogus?

Jau labai seniai – vienuoliktus metus – dirbu radijo stotyje „Lietus“. Ten gerai jaučiuosi, man labai smagu. Septynerius vedžiau rytinę laidą – keldavausi penktą, o šeštą valandą jau būdavau eteryje. Dabar dirbu dieną – galiu išsimiegoti, kiek dukra leidžia.

Radijas įdomus dėl to, kad nors kasdien vedu tą pačią laidą, bet tiesioginis eteris – kaskart absoliučiai kitoks, nes skambina įvairūs klausytojai, jų skirtingos nuotaikos, istorijos. Bendrauti, išgirsti, kaip, kuo gyvena žmonės, man visada patiko. Smagu jiems pakelti nuotaiką. Tuo aspektu radijas turi kai ką bendro su dainavimu: ir į koncertus žmonės ateina gerai praleisti laiko, pasisemti pozityvios energijos, ir radiją įsijungia, kad nuobodi kelionė neprailgtų, kad išgirstų ką nors įdomaus ar linksmo, pasiklausytų muzikos.

Turiu darbų ir televizijoje. Bet jie – už kadro: esu TV8 balsas, įgarsinu šio kanalo anonsus, reklamas. Taip, mano duona, darbas absoliučiai susiję su balsu. Tai smagu, bet kiekvieną kartą, kai užkimstu, dingsta balsas – labai baisu.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek dabar dainuojate?

Labai mažai, bet šiuo gyvenimo momentu man to visiškai užtenka. Turiu projektų su „Lietumi“: per pastaruosius metus įrašiau keletą dainų, jos sukasi radijo eteryje, patinka klausytojams. Būti scenoje, atlikti dainą, kuri man graži, artima kaip žmogui, atlikėjui, – be galo malonu, bet nejaučiu diskomforto, kad neturiu koncertų kiekvieną savaitgalį.

Tačiau žmonės mane vis dar prisimena, atpažįsta gatvėje kartais iš veido, o kartais – ir iš balso. Tai ir keista, ir smagu.

Daugeliui taip ir likote Simona iš „Kelio į žvaigždes 2“. Kaip atrodo dabar: vertėjo ten dalyvauti?

Pirmasis, antrasis „Kelias į žvaigždes“ Lietuvoje buvo didžiulis įvykis. Ten gavau neįkainojamos patirties. Kartais vis dar pagalvoju, kaip būtų, jei į tokį projektą patekčiau šiandien, su dabartine patirtimi ir protu.

Esu linkusi galvoti, kad gyvenime viskas nutinka taip, kaip turėjo būti, dėliojasi taip, kaip buvo kažkieno iš aukščiau suplanuota. Tas projektas man atvėrė daug kelių, supažindino su svarbiais, įdomiais žmonėmis. Gali būti, kad tam, kaip šiandien gyvenu, ką turiu, ką dirbu, įtakos turėjo tas šou. Į jį atėjau iš Kauno muzikinio teatro – ten dainavau chore. Po projekto nebegrįžau nei į Muzikinį teatrą, nei į Kauną. Gyventi sostinėje buvo mano svajonė.

Kaupėte tuomet apie jus rašiusią spaudą – bus ką parodyti paaugusiems vaikams?

Turiu sentimentų segtuvą su to meto žurnalais, rašiusiais apie projektą ir mane... „Kelias į žvaigždes 2“ – neeilinis dalykas mano biografijoje, tai bus visada smagu prisiminti, o gal bus įdomu ir vaikams, anūkams pažiūrėti, kaip tais laikais atrodžiau.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai