Jis vėl traukiasi nuo scenos. Mesteli publikai paskutinę sarkastišką šypsenėlę. Nuotraukose pompastiškai sudegina gitarą: tiesa, tai fotomontažas, iš tiesų pardavinėja tą instrumentą savo feisbuko paskyroje. Bet esmės tai nekeičia – Tomas Sinickis (37) baigia muzikinę karjerą ir nuo šiol ketina užsiimti svarbesniais reikalais. Pavyzdžiui, auginti vaikus. Arba vadovauti Lietuvos valstybei.
Tie, kam per trisdešimt, dar prisimena pirmąjį Tomo šuolį į didžiąją sceną. 2006-aisiais jis su grupe „Gravel“ išdidžiai įžengė į „Eurovizijos“ atranką: sukišęs rankas į kišenes, padainavo savo sukurtą „Round And Round“, apsisuko ir išėjo. Komisija pasipiktino: kas per įžūlūs lenkai?.. Bet žiūrovams Tomo ironija krito į širdį: konkurso finale „Gravel“ vaikinai užėmė aukštą ketvirtąją vietą, o kitą dieną nubudo garsūs. „Lietuvoje tiesiog privalėjo atsirasti tokia grupė: nesaldi, ironiška, bet kartu – meinstryminė, – dabar svarsto Sinickis. – Šovėme į viršų kaip kometa, vieni mus beprotiškai mylėjo, kiti labai keikė – taip ir turi būti, kontroversija visuomet sukelia tokius jausmus. Albumus leidome vieną po kito, mus kvietė absoliučiai visur, patekęs į tą srovę net atsidūriau MTV laidų vedėjo kėdėje – nors jau dirbau informacinių technologijų versle ir visai neplanavau lįsti į televiziją! Ir tada sprogau: išardžiau grupę ir dingau iš eterio. Toks jau esu: kenčiu, kenčiu, bet kai taurė persipildo – metu ją į sieną ir sudaužau į šipulius.“
2015-aisiais jis grįžo į Lietuvos muzikos pasaulį: vyresnis, brandesnis, su dar aštresniu humoro jausmu ir vienuolika naujų dainų, sukurtų per prabėgusius metus. Kometa vėl švystelėjo – vienas koncertas, antras, dešimtas... Naujojo albumo dainą „Mylimas vyras ir sūnus“ žmonės dainavo visur – tiek pobūviuose, tiek laidotuvėse. Matyt, klausimas, kodėl žmogus tampa mylimas tik tada, kai jo nebėra, Tomui vis dar išlieka aktualus. Ketverius metus koncertavęs, pasisotinęs muzikos ir dėmesio, jis vėl susipakuoja daiktus – ir dingsta.
Nagi, sakyk: kodėl nutarei baigti muzikinę karjerą?
Nes senstu. Kažkas sakė, jog vyrai ima byrėti po 42-ejų: man 37-eri, vadinasi, iki byrėjimo beliko penkeri metai. Ir tą likusį laiką iki senatvės reikia išnaudoti prasmingiau, negu brązginant gitarą. Pats matau, kad viskas eina vakarop: atsiranda daug žilų plaukų, jie nebeauga taip greitai kaip kažkada. Nuvedu savo sūnus į kirpyklą – po mėnesio jau vėl reikia vesti, o pats galiu kad ir pusmetį nesikirpti – ir nieko!.. Vadinasi, viskas, atėjo laikas nusiraminti. Geriau jau nebus.
Ir tai sako vyras pačiame žydėjime...
Žinai – tą akimirką, kai apsisprendžiau nebegroti, man iškart psichologiškai palengvėjo. Lapkričio pabaigoje surengsiu paskutinį koncertą „Kablyje“: scenoje duosiuosi ir lakstysiu, nes tai bus viena laimingiausių dienų mano gyvenime.
Bet kodėl muzika tave taip slėgė? Gerbėjams dažnai grasindavai: „Na, dar šitą koncertą atgrosiu, ir viskas, daugiau nebegaliu, išeikite...“ Lyg tai būtų sunkus nešulys. Tikrai taip jauteisi?
Gali būti, kad man ne tik su muzika taip yra – apskritai su viskuo. Viename portale kuriu savo pokalbių laidą „Nejaukiai su Tomu Sinickiu“: jau keliasdešimt jų sukūriau, bet kaskart niurzgu, kad viskas, ši laida tikrai paskutinė, ji mane nervina... Tai akivaizdus simptomas, kad man viskas patinka tik laikinai. Nėręs į naują sritį, iš pradžių būnu labai entuziastingas, bet vėliau tai dingsta. Tai ženklas viską mesti. Čia kaip su darbuotojų atleidimais: jei esi darbdavys ir sumanei atleisti darbuotoją, eik ir atleisk tiesiog dabar. Mano patirtis rodo, kad vis tiek jį atleisi, čia tik laiko klausimas: jei ilgiau tempsi, abu kentėsite, bet galų gale tai vis tiek įvyks.
Suprantu, kad ir su muzika tau nutiko panašiai.
Pastarieji ketveri metai buvo labai sudėtingi. Daug gero buvo padaryta, bet muzika atitraukė dėmesį nuo svarbių dalykų: darbo, šeimos, vaikų... Kai kuriu muziką, nieko daugiau negaliu daryti – visiškai atsijungiu nuo aplinkos, manęs nebėra. Ji tiesiog okupuoja visą mane, o man tai nepatinka. Pasirodo, suderinti verslą su šeima ir draugais aš galiu, o su muzika – ne. Nebent atsisakyčiau verslo ir vien tik kurčiau – tada gal pavyktų, bet tam aš jau per senas. Muzika yra jaunų žmonių žaidimas. Ji nuneša stogą: koncertai išskiria kažkokią narkotinę medžiagą, suveikia dopaminas ir adrenalinas, gauni labai didelę dozę meilės iš publikos – ir tai sujaukia smegenis. Imi tikėti, kad esi labai reikšmingas, bet juk taip nėra.
Na, tu iš tiesų esi reikšmingas.
Hm... Kai pradedi suktis viešajame gyvenime, žmonės tave pastebi ir ima siūlyti užsiimti veikla, apie kurią net nebuvai pagalvojęs. Štai ėmiau filmuoti laidas, podcast’us, rašyti visokius straipsnius, net „Žmonių“ žurnalas mane įsileido į paskutinį puslapį. Jei ne mano chuliganizmas scenoje, viso to nebūtų nutikę. Buvau pamiršęs, kad kamera mane mėgsta. Publicistinis darbas dabar net mielesnis nei muzikinė veikla: daugiau sužinau apie save, daugiau mąstau. Man siūlo ir daugiau visokių dalykų daryti, bet arba pritingiu, arba nesu tikras, kad to reikia.
Kaip žmona Justina priėmė tavo sprendimą mesti muziką? Plojo katučių?
Ji iki šiol netiki... O gal jai nelabai rūpi – iš tiesų žmona nelabai seka tų mano kūrybinių viražų.
Kada nors priekaištavo dėl to, kad užsidarei studijoje ir pamiršai paimti vaikus iš mokyklos?
Kartą yra pasakiusi: „Neužsižaisk per daug, kad muzika netaptų tavo pagrindine veikla, nes gailėsiesi.“ Ir buvo teisi. Bet muzika niekada ir netapo mano pagrindine veikla, tad jaučiuosi gana lengvai išsisukęs. Gal tik vaikus kiek nuskriaudžiau... Bet pasitaisysiu: pasiryžau su jais praleisti daugiau laiko.
Septynias minutes automobilyje?..
Ne, nusprendžiau bent po valandą per savaitę praleisti su kiekvienu iš jų. Turiu jų tris: Patrikui devyneri, Lukui aštuoneri, Benediktui penkeri. Kiekvienas savąją valandą su manimi galės išnaudoti kaip tinkamas: vienam patinka kartingai, kitam – lakstyti rogėmis. Aš atviras pageidavimams. Pripirkau jiems knygų: sėsim kartu ir skaitysim. Abu vyresnieji sūnūs gabūs dailei: pats dailėje esu absoliutus nulis, bet norėčiau ką nors kartu su jais sukurti – gal kokį animacinį filmą. Žodžiu, aš vėl tapsiu normaliu tėvu.
Visuomenėje sukėlei nemenką triukšmą prisipažinęs, kad prieš kelerius metus pasidarei vazektomijos operaciją. Sakyčiau, nuostabu, kad Lietuvoje yra vyrų, kurie tam ryžtasi dėl savo moters.
Lietuvoje jų ne tiek ir daug: profesorius Dainys, atlikęs man operaciją, minėjo šimtąsias procento dalis. Keista – kodėl?.. Drįstu teigti, kad vyriškumo aš nepraradau. Mūsų jauniausias sūnus gimė gerokai per anksti, gydytojai užsiminė, kad jei turėtume daugiau vaikų, gimdymas grėstų dar anksčiau. Apsisprendžiau lengvai: po operacijos kurį laiką paskaudėjo, bet tai niekis, dabar viskas gerai. Auginu savo tris vaikus ir su viltimi žiūriu į ateitį.
Gal dar atrasi kokią sritį, kurios iki šiol nebuvai išbandęs? Politiką, pavyzdžiui?
Į politiką man būtinai reikia eiti – čia faktas. Grotažymė #Sinickis2024 yra neišvengiama – nesijuok, dar paminėsi mano žodį. Padėtis Lietuvoje dabar keista: visi laukia, kada bus krizė. Tai, kad konservatoriai turi aukščiausią reitingą iš visų partijų, greičiausiai reiškia, kad krizė tikrai bus. Antroje vietoje – valstiečiai, reitinguose jie pakilo trimis punktais, mat Skvernelis vėžiu susirgo, o Lietuva visada balsuoja už nuskriaustuosius. Visa tai matydamas, aš tiesiog privalau pasiaukoti dėl tėvynės ir iškelti savo kandidatūrą.
Antraip kam tu šitiek metų rinkai karmos taškus ir scenoje lipdei savo populiarumą... Kad tai nueitų veltui? Na jau ne!
Būtent. Jau sulaukiau dviejų partijų pasiūlymų prisijungti, bet tegul jos dar pakovoja dėl manęs. Logiška: amerikiečiai juk buvo išsirinkę juodaodį prezidentą, tai kodėl Lietuvai negalėtų vadovauti lenkas? Neatmetu tos galimybės, tik prieš tai reikia dar labiau pasenti.
Manai, Gitano Nausėdos lietuviai neperrinks antrai kadencijai?
Nausėda man patinka: jis yra akivaizdus įrodymas, kad absoliučiai bet kuris žmogus Lietuvoje gali tapti prezidentu. Visgi manau, kad jo neperrinks, nes man jau bus per keturiasdešimt ir galėsiu kandidatuoti... Būtų juokinga. Bet į Lenkiją pirmojo vizito tikrai nevažiuosiu – tegul jie patys atvažiuoja. Kas čia per gestas – nusilenkti lenkams?..
Kaip leidi savo dienas, kol dar netapai prezidentu?
Ramiai. Su šeima gyvename Anykščiuose, o Anykščiuose visi žmonės gyvena ramiai. Keliuosi pusę septynių, atlieku nuobodžiausius darbus – gaminu valgį ir panašiai. Vaikų į mokyklą nevežioju – tuo užsiima mano žmona. Paskui turiu kažkam paskambinti, parašyti laišką ir nuskristi į Londoną ar Madridą – turiu savo draudimo technologijų bendrovę, klientai pageidauja mane matyti. Vakarais einu sportuoti: darau visokius pritūpimus, plaukioju, nes reikia mesti svorį.
Nuo ko tas svoris auga?
Nuo to, kad valgau bet kada, bet ką ir dideliais kiekiais. Aš iš tų vyrų, kurie visada buvo ploni ir galėjo dėl nieko nesukti galvos, bet tuomet staiga stuktelėjo trisdešimt penkeri – ir viskas. Anksčiau daug sportavau, medžiagų apykaita buvo greita, bet pamažu lioviausi, sportą išstūmė darbai. Kai daug keliauji, neturi režimo, išsiderina miegas, oro uoste nerandi normalaus maisto... Vienos bėdos. Lengviau atsipučiu tik grįžęs į Anykščius.
Kaip tavo šeima pasiryžo ten išsikraustyti?
Supratome, kad Vilniuje neįmanoma gyventi. Jei turėtume vieną vaiką, gal dar svarstytume, bet kadangi turime tris – jokių šansų. Mano žmona Vilniuje nenori gyventi niekur kitur, išskyrus centrą, o Senamiestyje su trimis vaikais neįmanoma – bent jau nepažįstu nė vienos didelės šeimos, kuri ten išgyventų. Mes bandėme: buvome grįžę į Vilnių keleriems metams, bet neapsikentėme ir vėl išvažiavome. Anykščiuose nėra kamščių, viskas arčiau. Vaikų užklasinės veiklos pasirinkimas daug didesnis: jie lanko baseiną, o Vilniuje į jį buvo neįmanoma patekti, dailę. Vilniuje jie lankė privačią mokyklą, Anykščiuose ėmė lankyti valstybinę – išėjo tas pats, tik dar geriau. Vilniuje sūnus buvo protingiausias klasėje, ten toks nebėra – tai gerai, turės kur pasitempti. Anykščiuose viskas vyksta daug efektyviau ir greičiau, o jei labai prireikia į sostinę – valanda kelio yra niekas.
O ką veikia tavo žmona?
Nežinau, aš jos neklausiu. Ji yra šeimos galva.
Ji turi su kuo pasikalbėti?
Tikriausiai. Kartais kalbasi su manimi. Man rodos, Anykščiuose jai irgi labai patinka. Mes kiekvieną penktadienį atvažiuojame į Vilnių – ir kaskart galvojame: „Ačiū Dievui, kad čia negyvename.“ Manau, tam ir atvažiuojame, kad tuo įsitikintume. Anykščiuose yra viskas, ko mums reikia: kino teatras, kultūros centras, kiekvieną savaitgalį kas nors vyksta... Klausyk, aš kalbu kaip tikras regiono promoter’is, provincijos ambasadorius! Prezidentas juk žadėjo, kad stiprins lietuvių norą gyventi regionuose, – manau, aš jau daugiau pasiekiau su šiuo interviu negu jis per visą savo kadenciją. Netgi svajoju tapti ūkininku. Jau daug ką gyvenime esu išbandęs: muziką, verslą, publicistiką, televiziją, o žemės ūkio dar nebandžiau. Būtų nuostabu: atsikeliu ryte, sėdu į traktorių ir važiuoju ko nors purkšti... Dar nežinau, ką auginsiu. Mane traukia prie vaisių, uogų. Arba ožkų. Va, puiki frazė baigti interviu: mane traukia prie ožkų...
Koks liks Lietuvos muzikos pasaulis be tavęs? Paliksi jame žiojinčią spragą?
Ne, nebus spragos – jis bus lygiai toks pat, koks buvo iki tol. Man patinka šių dienų Lietuvos muzika, atsirado daug puikių jaunų grupių: „Jauti“, „Abudu“, „shishi“. Namuose dabar klausomės „Garbanoto“ – viskas ten gerai. Užaugo puiki karta, ir aš jau nebesu reikalingas. Taigi palieku gerą situaciją, einu sodinti vyšnių ir kurti naujos politinės partijos. Ji galėtų vadintis Jaunųjų ūkininkų sąjunga – sutrumpintai JŪS. Neblogai, ar ne?..