Muziejininkei K.Petrauskei – komplimentai už „TikTok“ įrašus: „Norėčiau, kad būtumėt mano istorijos mokytoja“

Kristina Petrauskė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-03-05 08:00
Visame pasaulyje jaunimo ypač mėgstama platforma „TikTok“ tampa ne tik pramogų, bet ir mokslo populiarinimo erdve. Kaune įsikūrusiame Vytauto Didžiojo karo muziejuje dirbanti Kristina Petrauskė (31) čia dalijasi Lietuvos istorijos faktais. Istorikė tikina – šių dienų jaunimas ne ką mažiau domisi istorija. „Tačiau pasakojimus apie praeitį jiems reikia pateikti kiek kitokia forma“, – sako ji portalui Žmonės.lt.

„Mokslininkai atlieka daug istorinių tyrimų, kurie paaiškina mūsų, kaip tautos, vertybes, orientacijas, raidą, tačiau didelė dalis tų tyrimų taip ir lieka monografijų puslapiuose, nepaisant įvairių bandymų juos populiarinti. Norėjosi tuos faktus paskleisti plačiau, o ir parodyti, kad pramoga gali būti edukuojanti“, – apie įsitraukimą į paauglių itin mėgstamą platformą portalui Žmonės.lt  kalba muziejininkė K.Petrauskė.

Kristina pasakoja, kad „TikTok“ atrado pirmojo karantino pradžioje. Nors ši platforma dažnai sulaukia kritikos dėl čia talpinamo turinio, kuris esą turi menką išliekamąją vertę, K.Petrauskė atvirauja, kad iki tol ir pati šį tinklą vertino skeptiškai, tačiau čia ją atvedė mokslinis smalsumas.

„Viename iš muziejininkystei skirtų puslapių perskaičiau straipsnį, apie tai, kaip muziejai karantino metu savo veiklą kreipia į skaitmenines erdves. Mane nustebino, kokio populiarumo susilaukia jų „TikTok“ paskyros, tad smalsumo vedama ėjau patikrinti. Pradėjau sekti jų kuriamą turinį, ypač pamėgau Uficių galerijos, Reikjaviko muziejaus, Metropoliteno meno muziejaus paskyras, o įsidrąsinus pradėjau kurti filmukus ir pati“, – šypsosi istorikė.

Iš pradžių K.Petrauskė pradėjo įrašus kurti anglų kalba, tačiau vis dažniau sekėjai ją užversdavo prašymais pasidalinti negirdėtais istoriniais faktais lietuviškai.

„Pradėjau kurti angliškai, nes maniau, tai yra puiki proga naudoti ir lavinti užsienio kalbą, tačiau vis sulaukdavau vienos kitos pastabos, kad būtų smagu išgirsti ir lietuviško turinio. Vėl smalsaudama padariau kelis lietuviškus vaizdo įrašus ir, iš tiesų, jie buvo gana populiarūs. Nutariau prie šios koncepcijos ir pasilikti“, – teigia ji.

Minutė yra labai mažai, bet stengiuosi gudrauti. Bandau pasakyti tiek, kad paskatinčiau toliau domėtis šia tema savarankiškai.

Pasak Kristinos, temų, kuriomis norisi dalintis su aplinkiniais, toli ieškoti nereikėjo –  nors iš pradžių pasakodavo istorijas, kurios jai pačiai atrodydavo įdomios, kiek vėliau patys sekėjai pradėjo uždavinėti klausimus. 

„Dabar klausimų gaunu, iš tiesų, labai daug. Labai džiaugiuosi, kad lietuviai, ypač moksleiviai, domisi savo istorija. Nori žinoti daugiau ir giliau, nei pateikiama mokyklinėse istorijos programose. Labiausiai domimasi tokiomis temomis, kurių tikriausiai mažiausia sutiksi viešajame naratyve: Lietuvos istorija iki krikšto, baltų gentys, moterų istorija, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kultūra ir mokslas, LGBTQ. Gaunu daug klausimų ir apie Antrąjį pasaulinį karą, tačiau stengiuosi nelįsti ne į savo daržą ir labiau lieku prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir ATR istorijos“, – atvirauja ji.

Kristina juokiasi, kad pradėjusi kurti „TikTok“ įrašus, susidūrė ir su netikėta problema – kaip plačią istorinę temą sutalpinti į vieną minutę. 

„Iš tiesų minutė yra labai mažai, bet stengiuosi gudrauti, – šypsosi ji. – Per tą minutę bandau pasakyti tiek, kad paskatinčiau toliau domėtis šia tema savarankiškai. Kita vertus, mano prakalbėta minutė dažniausiai būna grįsta istorikų žiniomis, atkapstytomis praleidus valandų valandas archyvuose. Man tenka tik gerą vakarą pasėdėti skaitant jų straipsnius ir mokslines publikacijas ir pasvarstyti, kaip čia viską suapvalinti, kaip reziumuoti, kelių, o kartais net keliolikos istorikų darbus“, – vaizdo įrašų kūrimo užkulisius atskleidžia istorikė.

K.Petrauskė pastebi, kad viešojoje erdvėje sklando daugybė istorinių mitų, kuriuos išsklaidyti jau ilgus metus nepavyksta mokslininkams. O žinoti tikrą, neiškraipytą istoriją, pasak Kristinos, yra itin svarbu.

„Mes, kaip tauta, nuolatos ieškome šiandienos paralelių praeities įvykiuose, semiamės įkvėpimo iš praeities herojų, sektinų pavyzdžių, per praeities prizmę vertiname ir ateities iššūkius, tad to istorijos pažinimo poreikis yra didelis. Tačiau retas skaito mokslininkų darbus, dažniau dalijasi internete randamais pasakojimais, tad viešumoje vis daugiau apie mūsų praeitį imama kalbėti klišėmis ir absoliutinimais. Tačiau reikia nepamiršti, kad istorija yra mokslas. Keistas, bet mokslas. Ir istorikas visų pirma yra mokslininkas, įvaldęs savo empirinio tyrimo metodus, šaltinių kalbas ir nutylėjimus“, – teigia ji.

Nors K.Petrauskės kuriamas turinys sulaukia teigiamų atsiliepimų, jai smagiausia žinoti, kad jos pasakojimai skatina pasidomėti istoriniais faktais.

„Labai malonu, kai sulaukiu komentarų: „Oho, kaip norėčiau, kad būtum mano istorijos mokytoja.“ Nors būna ir kitokių akimirkų – matau, jog kartais suskausta kai kam, kai dūžta jo ilgai tikėtas istorinis mitas apie Kolumbą, Jogailos anūką, Žemaičių mūšius su Čingischano kariuomene ar Sarmatijos karalystes bei baltų genčių vienybę“, – sako ji.

Istorija – artima nuo pat vaikystės

Kristina pasakoja, kad pati mokslo populiarinimo knygoms ir istoriniams romanams aistrą jautė nuo pat vaikystės. Tiesa, moteris prisimena, kad skaitant įvairius kūrinius, vis kirbėdavo abejonė, ar tikrai viskas buvo taip, kaip rašoma.

„Itin mėgau Aleksandrą Diumą, Stendalį, Thomą Main Ridą, Karlą May. Skaitant istorinius romanus vis kirbėdavo abejonė: „O ar tikrai taip buvo?“. Žavėjo mane ir dokumentiniuose filmuose pasirodančios ekspertų „kalbančios galvos“. Vis galvodavau: oho, ir aš noriu turėti tiek žinių apie supantį pasaulį. Todėl renkantis specialybę, nusprendžiau apjungti pomėgius mokslui bei istorijai“, – sako ji.

Jau kelerius metus K.Petrauskė dirba Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Ekspozicijas rengianti moteris pasakoja, kad nors įprasta manyti, kad muziejuose nevyksta daug veiksmo, monotonijos šiame darbe tikėtis neverta. 

„Mano darbo dienos būna labai įvairios, priklauso nuo to, kokias užduotis tuo metu vykdome. Ką tik su kolegomis ir meninke Jolita Vaitkute pabaigėme įrengti parodą, skirtą muziejaus šimtmečiui. Iš muziejaus fonduose saugomų nepriklausomybės kovas liudijančių eksponatų sudėjome jo įkūrėjo generolo Vlado Nagevičiaus portretą.

Be parodų rengimo, taip pat rašau mokslinius straipsnius karybos tema, prisdedu prie muziejaus ekspozicijų kūrimo ir atnaujimo, savo kuruotose parodose rengiu susitikimus „Pažink parodą su kuratoriumi“, konsultuoju istorijos klausimais, vedu paskaitas apie Lietuvos ir karybos istoriją Lietuvos kariuomenės daliniuose. Žinoma, tenka užsiimti ir daug žemiškesniais darbais – pavyzdžiui, dulkių valymu ar dėžių nešiojimu“, – šypsosi K.Petrauskė.

Kristina neslepia, kad karantino uždaryti muziejai yra išsiilgę lankytojų, tačiau džiaugiasi, jog bent socialiniuose tinkluose šiuo metu galima pasakoti apie didingą Lietuvos ir kitų pasaulio šalių praeitį.

Naujausi straipsniai