„Mano gyvenimas visada buvo neeilinis. Bet tavo dėka aš išties supratau, kas yra meilė. Vieną dieną tau pasakiau, jeigu reikėtų kada pridėti kitą pavardę prie manosios, tai galėtų būti tiktai Tavo. Šiandien niekas nepasikeitė. Šiandien viskas pasikeitė“, – tokius žodžius žvelgdama į mylimąjį, garsų Šveicarijos medicinos profesorių Alainą Golay (57), sakė viena žymiausių Lietuvos pianisčių Mūza Rubackytė (57). Po septynerių draugystės metų rožėmis išpuoštoje Vilniaus rotušėje birželio 30 dieną ji ištarė „taip“ ir tapo Mūza Rubackyte-Golay.
Dar vestuvių išvakarėse pianistė prisipažino: „Net ir būdama pripratusi prie įvairių svarbių įvykių ir stresinių situacijų, šį kartą nenusėdėjau vietoje. Abu skaičiuojame ne dienas, bet valandas.“ Tačiau saulėtą tą šeštadienio popietę niekas neišdavė jaunavedžių jaudulio: abu žengė į sostinės Rotušę aristokratiškai ramiai ir pakiliai.
Visada elegantiška pianistė ir savo vestuvių dieną išliko rafinuotai santūri: ji vilkėjo Šveicarijos dizainerių Davido Arasos ir Claudio Morelli sukurtą kelius siekiančią suknelę. Dramblio kaulo spalvos šilko suknia, priekyje šiek tiek primenanti kostiumėlį, perjuostą plačiu kaspinu, liauną figūrą apgaubė lyg nulieta. Paveikslą užbaigė kūno spalvos bateliai, nertos pirštinaitės ir elegantiška kreminio atspalvio skrybėlaitė, po kuria gulėjo kukliai į kuodą susukti plaukai. „Paprastai vyrai nuotakos suknelę pamato jau ceremonijos metu. O mums viskas visada vyksta kitaip. Galima sakyti, kad aš baigtos siūti suknelės nemačiau, o Alainas ją matė. Prieš važiuodami į Vilnių mes susitikome Frankfurte: Alainas vežė mano suknelę, o aš – jo kostiumą“, – juokdamasi pasakoja Mūza.
Vestuvių dieną ant savo piršto ji išvydo ir žiedą, kurį Alainas praėjusį rugsėjį nupirko Peru. Po to, kai pasipiršo Mūzai aukštai kalnuose prie Maču Pikču – prarastojo inkų miesto griuvėsių. Inkų meno inspiruotas žiedas sukurtas tarsi iš atskirų detalių: tai simbolizuoja ir ryšį, ir laisvę. Dvi aukso juostos – lyg dviejų lygiagrečiai einančių žmonių keliai. Mažutis deimantas reiškia tvirtumą ir skaidrumą, o gyvatės ženklas – begalybę ir išmintį. „Alainas tąkart spontaniškai nupirko žiedą ir paslėpė savo smuiko dėkle. Pamačiau jį tik dabar, kai Vilniaus rotušėje movė man ant piršto“, – emocijų neslepia pianistė.
Po ceremonijos Rotušėje jaunavedžiai artimiausius svečius pakvietė į aukščiausiai iškilusio „Helios City“ pastato paskutiniuose 26-ame ir 27-ame aukštuose įrengtą panoraminį „Silver Sky“ restoraną. „Šiai šventei ieškojau dviejų reikšmingų vietų: ceremonijai – Vilniaus širdies, o puotai – aukščiausios Vilniaus vietos, – savo apsisprendimą aiškina Mūza. – Mes nepaprastai mėgstame paukščio skrydžio jausmą. Net mūsų butas Paryžiuje – devintame aukšte, o Ženevoje – šeštame.“ Šventė arti dangaus užsitęsė iki gilios nakties. „O mes su Alainu tiesiog negrįžome namo, – kvatodama pasakoja. – Toks buvo mano siurprizas mylimajam. Iš pradžių galvojau apie pirmąją povestuvinę naktį kokiame nors viešbutyje. Bet paskui nusprendžiau, kad dar maloniau bus pratęsti naktį ten pat aukštai dangoraižyje. Alainas jau tikėjosi, kad važiuosime namo, bet aš jį įtraukiau į meilės spąstus...“
Kodėl vestuves kėlėte Lietuvoje? Juk kur kas daugiau laiko praleidžiate Prancūzijoje ar Šveicarijoje.
Iš pradžių tai mums buvo tikras galvosūkis. Jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvenu Paryžiuje, todėl turiu ten daug artimų žmonių ir pažįstamų, kuriuos norėjosi pakviesti. Alainas – iš Šveicarijos ir ten yra labai žinoma asmenybė. Jis taip pat norėjo šalia savęs turėti artimų žmonių. Bet ir Lietuva negalėjo būti pamiršta.
Man buvo labai svarbu tokią dieną būti čia. Galiausiai viskas išsisprendė labai paprastai: artimiausi mudviejų žmonės – tėvai – gyvena sėsliai, savo šalyse. Taigi, mes nutarėme eiti link jų: surengėme civilinę ceremoniją ir šventę Vilniuje, o religinės apeigos ir šventė įvyks Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijose, kur suvažiuos mūsų bičiuliai iš viso pasaulio.
Kodėl šįkart pasiryžote ir bažnytinei santuokai?
Mums svarbu, kad mūsų Meilė būtų palaiminta. Alainas prie Ženevos ežero atrado nuostabaus grožio „lietuvišką“ bažnyčią. Taip sakau todėl, kad ji yra spalvota kaip Lietuvoje. Tai gana reta Vakaruose. Jos pamatai yra beveik vandenyje, o Švenčiausiosios Mergelės Marijos altorius mus visuomet sujaudindavo.
Bažnyčia yra žaviame miestelyje vos dešimt kilometrų nuo Ženevos. O pilis, kurioje po ceremonijos vyks šventė, stovi kitame ežero krante, už trisdešimties kilometrų. Ir tai – jau Prancūzijos teritorija. Ten ežeras plačiausias, kito kranto nesimato ir man jis primena jūrą. Toje pilyje jau šventėme vieną mano gimtadienį ir mūsų sužadėtuvių metines. Mums su Alainu ta vieta ypač šventa ir jaudinanti.
Vis dar prisimenate pirmą įspūdį, kurį jums paliko Alainas susitikus?
Aš atvažiavau groti koncerte, kurį jis organizavo. Atėjo į stotį asmeniškai manęs pasitikti. Man tai buvo absoliučiai netikėta: dažniausiai juk atsiunčiamas vairuotojas, ir tiek. O Alainas buvo nepaprastai paslaugus, dėmesingas, humaniškas – toks buvo mano pirmas, absoliučiai teisingas ir neišdildomas, įspūdis. O kitą dieną aš išskridau koncertuoti į Ameriką. Grįžusi po dviejų savaičių radau keliolika balso pranešimų: „Labas, čia Alainas...“
Paskambinau jam ir išgirdau: „Jūs atvažiavote, pagrojote taip, kad likau visiškai priblokštas... Aš jus pažįstu. Labai gerai pažįstu per jūsų muziką... Norėčiau su jumis kalbėtis, susitikti...“ Pasiūliau jam atvykti į kitą mano koncertą, kuris turėjo vykti Pirėnų kalnuose. Tada mes labai ilgai kalbėjomės. Pajutau tarp mūsų harmoniją. Alainas dar paprašė, kad leisčiau jam likti per repeticiją. Man tai nėra įprasta, nes repeticijos – labai intymus ir intensyvus darbas. Ne itin noriai sutikau, bet po repeticijos suvokiau, kad jo buvimas man visai netrukdė. Aš gerai jaučiausi net tada, kai jis įžengė į mano vidinį pasaulį, į mano intymumą. Man tai buvo vienas svarbiausių įrodymų, jog Alainas yra mano sielos dalis.
Po dviejų jūsų nepavykusių santuokų turėtų būti natūrali atstūmimo, nepasitikėjimo reakcija...
Neteisingai klausiate: nėra nepavykusių santuokų. Tiesiog gyvenimui bėgant mes negalime visą laiką būti tokie patys. Aš visada gyvenau meilėje: mylėdavau ir gyvendavau su žmogumi, kiek tai būdavo įmanoma. Ir mane visuomet nepaprastai mylėjo. Išsaugojau auksinius santykius su visais savo buvusiais mylimaisiais. Net dabar per savo gimtadienius internetu, žinutėmis ar skambučiais iš kiekvieno gaunu gražiausių meilės linkėjimų. Ir negaliu pasakyti, kad ko nors gailiuosi, kad ką nors išbraukčiau. Tiesiog aš pasikeičiau. Su Alainu aš esu nauja moteris. Jam atėjus, mano gyvenime įvyko stebuklas. Dažnai Alainui sakau: „Tu esi didžiausias mano gyvenimo pasiekimas.“ Surasti antrąją pusę, savo antrininką – labai reta. To, ką išgyvenau su juo, niekada nesu patyrusi su niekuo kitu. Manau, tai, kad meilė nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo ankstesnės patirties, mums visiems dovanoja didžiulę viltį būti laimingiems.
Lietuvos žiniasklaida mėgaudamasi pasigavo viename interviu išspausdintą jūsų frazę: „Vyrai – kaip rudens lapai. Išsišluoji kiemą ir lauki kito rudens.“ Drąsiai pasakyta...
Norėčiau, kad jūs atkurtumėte teisybę: duodama interviu vieno leidinio žurnalistei pasakojau apie tai, kad Japonijoje moterys skundžiasi savo vyrus pamatančios, tik jiems išėjus į pensiją. Nes iki tol jie tik dirba, dirba ir dirba. „O, tu – tas, su kuriuo gyvenau keturiasdešimt metų? Bet aš tavęs nepažįstu. Tu esi kaip senas lapas, kurį reikia iššluoti...“ – sako Japonijoje. Štai kokia buvo pokalbio esmė: nepaskęskime rutinoje, darbuose. Daugiau būkime su tais, kurie mums brangūs! Tikrai likau nemaloniai nustebinta, kad galima taip iš konteksto ištraukti žodžius. Antras nemalonus dalykas: Lietuvos žiniasklaidoje staiga virtau Mūza Golay. Aš esu lietuvė, turiu Lietuvos pilietybę, kurios nė už ką neatsisakysiu. Ir mano pavardė man yra be galo svarbi, todėl esu ir būsiu Mūza Rubackytė-Golay.
Tai, kad jūsų vyras – ne muzikas, nesukelia kokių nors nesutarimų? Nestinga jo supratimo?
Jis yra puikus muzikas! Visa jo šeima buvo auklėta muzikos dvasia: mama iki šiol groja fortepijonu, tėvas pediatras – smuiku ir altu, brolis architektas – violončele, kitas brolis ergoterapeutas – fortepijonu, sesuo yra profesionali fleitininkė ir dar groja vargonais. Alainas nuo vaikystes griežia smuiku, kadaise net galvojo apie profesionalo karjerą. Dabar jis groja pusiau profesionaliame orkestre. Mes kartu taip pat muzikuojame.
Turint šalia žmogų, kuris viską supranta, kuris kvėpuoja su tavimi tuo pačiu, kuris visiškai neturi pavydo ar savinimosi jausmo, pavyksta išsaugoti harmoniją. Lygiai taip pat aš suvokiu, kad turiu žmogų, kuris yra išskirtinis savo profesijoje, žinomas ir gerbiamas medicinos pasaulyje. Jis – profesorius, vienos Ženevos ligoninės didžiulio skyriaus vadovas, dirbantis endokrinologijos, nutukimo ir pacientų edukacijos srityse. Alainas yra sukūręs pasaulinės reikšmės Paciento edukacijos centrą. O jo knyga apie tai, kaip reikėtų taisyklingai gyventi ir maitintis, šiuo metu kaip tik verčiama į lietuvių kalbą.
Savo Meilės laiške, kurį Alainas skaitė jums šventės metu, yra žodžiai: „Mes ir toliau susitikinėsime bet kurioje pasaulio šalyje. Aš atvyksiu kartkartėmis į Paryžių ketvirtadieniais anksčiau ir išvyksiu pirmadieniais kaip galima vėliau...“ Ką tai reiškia?
Taip susiklostė, kad mes susitinkame kiekvieną penktadienį ir išsiskiriame pirmadienį, nes Alainas aštuntą ryte turi būti darbe. Kartais mums pavyksta išpešti dieną kitą, kartais aš pasilieku Ženevoje, nes mano veikla suteikia man daugiau laisvės. Pačioje bendravimo pradžioje Alainas klausė, ko man reikia, kad būčiau Ženevoje. „Tavęs, fortepijono ir interneto“, – atsakiau. Tačiau Paryžiuje aš jau dvidešimt metų, esu ten susikūrusi gyvenimą, profesinius ryšius, turiu įsipareigojimų, ten vyksta dauguma mano susitikimų. Alaino gyvenimas – Ženevoje. Tačiau visi savaitgaliai – mūsų. Esame juos suplanavę kone iki gruodžio pabaigos: šis bus Lione, kitas – Paryžiuje, trečias – Pirėnuose, toliau – Stambulas, Meksika ar Dubajus...
Prisipažinsiu: jūs man atrodote efemeriška būtybė, labai tolima nuo kasdienybės, puodų ir šeimyninio gyvenimo. Kokia jūs ne prie muzikos instrumento, o kasdienybėje?
Jums reikėtų to paklausti Alaino. Jis jums tikrai atsakytų, kad mes svajojame apie „šliurinius“ savaitgalius, apie paprastus žmogiškus džiaugsmus. Todėl kai tokia proga pasitaiko, džiaugiamės ruošdami vakarienę, eidami pasivaikščioti palei ežerą, susiruošę į kiną... Norisi matytis su draugais, jiems ruošti vaišes, muzikuoti, sportuoti kartu, kalbėtis, juoktis, džiaugtis, šokti, mylėtis. Nežinau, kas yra rutina, nyki kasdienybė. Ji paprasčiausiai mūsų gyvenime neegzistuoja.