Mūsų pasąmonės spąstai, į kuriuos pakliūvame dažniausiai

Smegenys / „Fotolia“ nuotr.
Smegenys / „Fotolia“ nuotr.
Šaltinis: Ji24.lt
2015-09-22 19:00
AA

Žmogaus smegenys – vienas paslaptingiausių reiškinių, kurio iki galo neperprato nei psichologai, nei kiti mokslininkai. Kodėl tam tikrose situacijose žmogus linkęs elgtis vienaip, o ne kitaip? Kas lemia mūsų požiūrį, nuotaiką ir priimamus sprendimus? Kodėl mums atrodo, kad kuo tolyn, tuo viskas blogyn?

Kartu su adme.ru pabandykime pažinti savo sąmonę ir rasti atsakymus į šiuos ir kitus įdomius klausimus.

Viskas tik blogėja

Ar pastebėjote, kad kasmet viskas aplinkui tampa vis blogiau? Taip mąstyti mus priverčia vadinamasis „negatyvumo efektas“. Dalykas tas, kad žmogaus pasąmonė linkusi daugiau dėmesio kreipti į blogas naujienas. Mokslininkai mano, kad mes pasąmonėje vertiname blogas naujienas kaip svarbesnes.

Būtent todėl mums atrodo, kad situacija pasaulyje su kiekviena diena vis blogėja. Nors, pavyzdžiui, kanadiečių ir amerikiečių psichologas Stevenas Pinkeris vienoje savo knygų teigia, kad nusikaltimų, smurto, nelaimių pasaulyje su kiekviena diena vis mažėja.

Su automobiliu saugiau

Neslėpkime, praktiškai kiekvienas žino, kad lėktuvas, priešingai negu automobilis, yra saugiausia transporto priemonė pasaulyje. Anot statistikos, galimybė žūti automobilio avarijoje yra gerokai didesnė negu lėktuvo katastrofoje. Bet mūsų smegenys atsisako priimti šį faktą, ir todėl mes užtikrintai sėdime prie automobilio vairo, o lėktuve drebame kaip epušės lapas.

Šis fenomenas priverčia mus bijoti teroristinių atakų ir visai negalvoti apie daug realesnį pavojų, pavyzdžiui, kritimą nuo laiptų.

Taip pat skaitykite: TESTAS: sapnų raktas

Pora kelyje. / Fotolia nuotr.

Aš visada teisus

Mes mėgstame sutikti su tais žmonėmis, kurie sutinka su mumis. Štai kodėl mes renkamės į mus panašius žmones: su panašiu požiūriu, sprendimais ir pageidavimais.

Mums nepatinka asmenų grupės, atskiri žmonės, interneto svetainės ir pan., kurie priverčia mus suabejoti savo teisumu. Amerikiečių psichologas Burrhusas Fredericas Skinneris šį reiškinį pavadino „kognityviniu disonansu“.

Šis reiškinys atveda prie „pritarimo šališkumo“ efekto: mes dažnai vertiname tik tą informaciją, kurią veikia mūsų sąmonėje jau egzistuojantys vertinimai, ir ignoruojame viską, kas su tais vertinimais konfliktuoja ar grasina sunaikinti mums įprastą pasaulio vaizdinį. Beje, internetas tik stiprina šią tendenciją.

Herbas ar skaičius

Mes dažnai esame įsitikinę, kad praeities įvykiai kažkaip gali paveikti mūsų dabartį. Šis reiškinys yra vadinamas „lošėjo klaida“. Paprasčiausias pavyzdys – monetos metimas. Jeigu 5 kartus iš eilės iškris skaičius, mes būsime šventai įsitikinę, kad kitą kartą būtinai iškris herbas, nors tikimybė išlieka tokia pati – 50/50.

Panašiai veikia „pozityvių lūkesčių“ spąstai, būdingi lošėjams: jiems klaidingai atrodo, kad po kelių pralaimėjimų iš eilės sėkmė tiesiog privalo jiems nusišypsoti ir atnešti pergalę. Bet juk tikimybė išlieka ta pati – 50/50.

Pora kelyje. / Fotolia nuotr.

Vis tiek buvo verta

Kiekvienas iš mūsų gali prisiminti situaciją, kai įsigijome nereikalingą ar per brangų daiktą. Tačiau užuot nešę pirkinį atgal, mes įtikiname save, kad „vis tiek buvo verta“. Taip jau yra užprogramuotos mūsų smegenys – kai mes padarome kokią nors kvailystę ar priimame neracionalų sprendimą, mūsų smegenys mus „paguodžia“, o mes netgi pradedame galvoti, kad rizika pasiteisino, ir antrą kartą mes pasielgtume lygiai taip pat.

Blogas, nes svetimas

Mūsų įgimtas poreikis – jaustis kolektyvo dalimi. Šis poreikis susijęs  su oksitocinu, vadinamuoju „meilės hormonu“. Viena vertus, jis padeda mums sukurti glaudžius santykius vieniems su kitais, kita vertus, sukuria atvirkštinę situaciją: atstumia visus tuos, kurie nepakliūna į mūsų „rato“ ribas. Šis hormonas daro mus įtarius, skiepija baimę ar tam tikrą aroganciją kitiems, „svetimiems“  žmonėms.


Taip pat skaitykite: Santykių ekspertas Šarūnas Mažuolis pataria: kaip atsikratyti nepasitikėjimo

Šis, „grupinio šališkumo“ efektas priverčia mus pervertinti „savo“ grupės žmones ir nepagrįstai nuvertinti tuos, apie kuriuos iš tiesų nieko nežinome.

Kodėl aplink tiek daug nėščių?

Dažnai nutinka taip, kad mes pradedame pastebėti kažką mums neįprasto, naujo, išskirtinio. Mums netgi ima atrodyti, kad tas „kažkas“ mus persekioja. Nors tiesa yra ta, kad anksčiau to „kažko“ mes tiesiog nepastebėdavome. Tai vadinamasis „pasirinkto pastebėjimo“ efektas.

Pora kelyje. / Fotolia nuotr.

Pavyzdys: jūs nusiperkate naują automobilį ir nuo to momento visur aplink matote tokius pačius automobilius.

Arba moteris, kuri sužinojo, jog laukiasi, pradeda pastebėti daug nėščių moterų. Tai gali būti bet kas: kokia nors daina, retai vartojamas posakis ar nauji batai.

Bandos instinktas

Mes dažnai net nepastebime, kaip lengvai pasiduodame bandos jausmui. Pavyzdžiui, kai grupė žmonių renka kokį nors numylėtinį, ar tai būtų sporto komanda, ar dainininkas, politikas ir pan., dalis mūsų smegenų, atsakančių už individualumą, „išsijungia“. Mūsų sąmonė patenka į „grupinio mąstymo“ spąstus.

Pavyzdžiui, daiktas, kuris bendradarbiams atrodo „geras“, greičiausiai ir jums pasirodys „geras“. Panašiai ir sporte: jeigu dauguma jūsų aplinkos žmonių labai „sirgs“ už tą pačią komandą, jums bus labai sunku nepasiduoti ir palaikyti kitą komandą.

Tyli, vadinasi, sutinka

Polinkį manyti, kad žmonės mąsto taip pat, kaip ir mes, sukelia „perkėlimo efektas“. Pavyzdžiui, dažnai radikalių grupuočių nariai yra įsitikinę, kad už grupės ribų gyvena dar daugybė lygiai taip pat galvojančių žmonių, nors tokių gali iš viso ir nebūti.

Taip pat skaitykite: 6 kambarių testas atskleis, ko trokštate iš gyvenimo

Su šiuo efektu yra susijęs ir panašus, „melagingo konsensuso“ efektas – klaidingas įsitikinimas, kad tylintys aplinkiniai su mumis tikrai sutinka.

Su nuolaida – vadinasi, pigiau

Mes atkreipiame dėmesį į skaičių skirtumą, bet ne į jų dydį. Tai vadinamasis „inkaro efektas“, dar vadinamas palyginimo spąstais. Šiuo efektu dažnai pasinaudoja pardavėjai.

Klasikinis pavyzdys – prekių išpardavimas. Mes matome dvi kainas ir įvertiname skirtumą tarp jų, o ne pačias kainas. Jeigu nuolaida yra didelė, mums susidaro klaidingas įspūdis, kad prekė yra pigi. Šį metodą naudoja ir kavinės. Jie į valgiaraštį įtraukia labai brangius patiekalus tam, kad kitų kainos atrodytų visai normalios.

Pagalvosiu apie tai rytoj

1988 metais buvo atliktas įdomus tyrimas: 74 proc. žmonių, pirkdami maistą savaitei, rinkosi naudingus vaisius. Tačiau kai jų paprašė pirkti maistą tai pačiai dienai, 70 proc. pasirinko šokoladą.

Dalykas tas, jog „šiandien“ mes esamę linkę elgtis daug lengvabūdiškiau, negalvodami apie tai, kas bus „rytoj“. Mes nesąmoningai perkeliame atsakomybę kažkam kitam, tam, kuo būsime rytoj. Tačiau tiesa ta, kad rytoj mes būsime tokie patys.

Pora kelyje. / Fotolia nuotr.