Motyvacijos užtaisas: anksčiau sporto vengęs D. Vaitiekūnas tapo priklausomas nuo fizinės veiklos

Dominykas Vaitiekūnas kalanetikos treniruotėje / Ryčio Šeškaičio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-09 14:31
Tai labai pavojingas interviu visiems, kurie ilgai slapstėsi nuo fizinio krūvio. Mat perskaičius, ką Lietuvos teatro ir kino aktorius, renginių vedėjas, penkis kartus per savaitę įvairias sporto šakas praktikuojantis Dominykas Vaitiekūnas (30) nuoširdžiame interviu pasakoja apie savo kelią į sportą, atsiranda begalinis noras judėti. Kaip jis atsikratė 12 kilogramų antsvorio ir aistringai pamilo fizinį krūvį? Ką daryti tiems, kurie tik pradeda? Kokių klaidų vengti? Ir kodėl neverta sustoti išbandant vis naujas judėjimo formas? Bėgiojimą, šokį, sportą treniruoklių salėje, važinėjimą riedlentėmis praktikuojantis Dominykas nežada sustoti – jis išbandė kalanetiką.

Ar esi iš tų, kurie su sportu draugavo nuo mažumės?

Tikrai ne. Vaikystėje buvau melancholiško charakterio kukuliukas, todėl visi man klijavo etiketę, kad esu nesportiškas. Tiesiog visi man taip teigė, o aš sau tuo tikėjau. Save realizavau per meną, teatrą. Bet manau, kad tai didelė švietimo sistemos ir mūsų visuomenės klaida – nesuteikti pakankamai galimybių judėti tiems, kuriems standartinės sporto šakos nepatinka. Juk mokykloje kūno kultūros pamokose mums liepdavo žaisti krepšinį ir tik jį. Tai ką man, tokiam spirgui, daryti? Tik sėstis ant suoliuko ir rašyti raštelį, kad tave nuo to fizinio atleistų. Ir labai gaila, kad taip buvo. Bet tada apie tai niekas negalvojo. Mano laikais mokykloje kūno kultūros niekas nedėstė, dėstė tik krepšinio kultūrą.

Kodėl pradėjai sportuoti?

Su metais lėtėja medžiagų apykaita, o aš jau kaip ir esu ketvirtoje dešimtyje (juokiasi). Prieš pusantrų metų svėriau 10 kg daugiau nei dabar. Esu iš tų žmonių, kuriems riebalas auga greičiau nei bambukai. Pučiuosi kaip balionas, regis, nuo bet ko. Taigi, jau beveik dvejus metus mano gyvenimo būdas yra kasdienė dieta ir judėjimas. Iš žmogaus, kuris nedraugavo su sportu, tapau žmogumi, kuris noriai išbando vis kitą jo rūšį ir per judėjimą ėmė jausti didelį malonumą.

Nuo kokios judesio rūšies pradėjai?

Pradžioje buvo scenos judesys, tada susipažinau su šokiu ir supratau, kad tai man labai tinkančios ir patinkančios judėjimo rūšys. Bandžiau vaikščioti į sporto klubą, bet jaučiausi ten toks lopas. Todėl mano santykiai su sporto klubu baigdavosi po poros savaičių įsigijus abonementą. Tada atradau bėgiojimo su ausinukais malonumą ir pagavau azartą siekti vis geresnio rezultato. Vėliau išbandžiau grupines treniruotes, bet jos man netiko. Prieš porą metų nuėjau į gatvės šokių studiją, pradėjau reguliariai šokti, o nuo praeito birželio pradėjau sportuoti sporto treniruoklių salėje su treneriu.

Kiek kartų per savaitę sportuoji?

Mano fizinė veikla susideda iš gatvės šokių treniruočių (3–4 kartus per savaitę), 2–3 treniruočių sporto salėje. Be to, šiltuoju metų laiku dar važinėju riedlente, bėgioju. Ir stengiuosi, jeigu tik įmanoma, visur eiti pėsčiomis. Tam, kad sportuočiau 5 kartus per savaitę, savo kūną pratinau 10 metų. Jei iškart būčiau pradėjęs nuo tokio krūvio, tai būčiau pradėjęs fizinės veiklos nekęsti, užuot pamilęs. Bet viskas gyvenime užtrunka. Surasti tai, kokia judėjimo rūšis tau tinka, surasti vietą, kurioje sportuodamas jausiesi gerai, ir suformuoti tam tikrus įpročius reikia laiko.

Visam tam reikia labai daug laiko!

Kai sukuri pozityvų santykį su fizine veikla, tai tada imi vengti ne sporto, o visko, kas trukdo sportuoti. Bent jau man taip nutiko. Ir kai pajaučiau, kaip judėjimas veikia mano nuotaiką, sportuoti ėmėsi žymiai paprasčiau. Pavyzdžiui, praeiti metai man buvo emociškai sudėtingi. Kai užeidavo nerimas, stodavausi ant riedlentės ir važiuodavau tol, kol nerimas praeidavo. O ir dabar treniruotės man – kaip nusiraminimo kėdutės (juokiasi). Nesvarbu, apie kokią fizinę veiklą kalbame, tai puikus būdas nuleisti garą, išsivalyti galvą. Sportuodamas tu esi priverstas padėti šalin telefoną, išvengti informacinio triukšmo, tavo pagrindinėmis problemomis tampa tai, kaip suderinti dešinę su kaire ar tinkamai laikyti alkūnes.

Ką vadini informaciniu triukšmu?

Informacinis triukšmas – tai visokių rūšių fragmentuotos informacijos kratinys, kuris užgriūva mus, kai mes sukišam nosis į savo kompiuterius ir telefonus. Ir tame informaciniame triukšme pilna visokio plauko vieno sakinio patarimų, kaip ir ką sportuoti, ką reikia daryti ir kur eiti. Tame triukšme žmonės mojuoja gražiom „bickėm“ ir tau baisiai liūdna, kad, va, jau tris mėnesius sportuoju, o vis dar neatrodau kaip Apolonas. Visi tokie gražūs ir sportiški, o aš, va, vienas sau nelaimėlis, ir sportas, matyt, ne man. Ir tame informaciniame triukšme sunku nepasiklysti.

Nori nenori kartais tenka save lyginti su kitais, kai draugai dalijasi rezultatais salėje...

Jei įkvepia ir motyvuoja, tai stebėti kitus verta. Bet mes gyvename tokioje eksponavimo kultūroje, kuri man kiekvieną dieną primena, koks aš netobulas, o kitų gyvenimai tokie faini. Kiekvieną dieną stengiuosi sau priminti, kad reikia būti su savo kūnu, koks jis yra šiandien, nedaužyti galvos į sieną žiūrint į kitus, turinčius groteles ant pilvo, o, va, taviškių nesimato. Ir apskritai sportas man nėra tobulai atrodantis raumuo instagrame. Sportas – tai, visų pirma, santykis su savo organizmu, savęs pažinimas, gera savijauta, rungtynės su savimi, charakterio ugdymas, streso mažinimas, nuotaikos subalansavimas, o ne tik gražiai atrodantis bicepsas. Nors gražūs raumenys man gražu. Aš irgi noriu gražaus kūno, bet jeigu sportuočiau tik dėl jo, tai kaži, ar pakaktų motyvacijos.

Kuo skiriasi Dominykas prieš treniruotę ir po jos?

Po treniruotės aš labiau myliu save ir gyvenimą.

Ar yra nerašytos taisyklės, kuriomis vadovaujiesi sportuodamas?

Turiu kelis su sportu susijusius saugiklius. Pirma, man prioritetas yra sveikata. Antra, kūnas duoda signalus – reikia jų klausyti. Jei perlenksi lazdą sportuodamas, nusivarysi, nieko gero nebus. Nuvarytus arklius nušauna – tai kas, kad jie yra gražūs. Man svarbu ir tai, kokiu dienos metu sportuoti. Nebūtinai tai, kas tinka draugui, tiks tau. Pavyzdžiui, aš sportuoju tik vakarais. Rytais treniruotėje jaučiuosi košmariškai. Man skauda galvą, tampu mieguistas, krenta produktyvumas.

Patark tiems, kurie dar tik pradeda judėti. Ar pradžioje reikia prisiversti, eiti prieš save?

Eiti prieš save, manau, nereikia niekada ir niekur. Manau, reikia eiti viena kryptimi su pačiu savimi. Ir surasti žmones, kurie padėtų eiti greičiau. Mums reikėtų atsikratyti nuostatos, kad dėl kiekvieno tikslo reikia kamuotis, save bausti. Man artimesnė kita nuostata – pozityvaus santykio kūrimas su ta veikla, kurią darai. Pozityvaus santykio su savo kūnu kūrimas. Žinoma, sportuodami mes žalojame raumenis, kad jie augtų, juos turi ir skaudėti. Be prakaito ir rezultato nepasieksime, bet kelti štangą reikia su pagarba sau. Padėti savo kūnui ją pakelti, save drąsinti, o ne burnoti ant savęs. Šitų dalykų aš pats mokausi, bet jie man yra gerokai veiksmingesni sportuojant nei savigrauža. Ankščiau, pavyzdžiui, darydamas pratimą-lentą burnodavau ant savęs, bet po to pradėjau tyliai burnoti ant kitų, tai rezultatas pradėjo greičiau gerėti. Galbūt pradedančiuosius paguosiu pasakydamas, kad malonumas sportuoti didėja su laiku. Taigi, pasitelkite kantrybę – toliau bus tik geriau.

Sakoma, kad, atradus mėgstamą darbą, nesijaus, kad dirbi. Ar taip pat yra ir su patinkančia judėjimo rūšimi?

Reikia ieškoti ir tikrai rasi savo sporto šaką, judėjimo kryptį, kuri teiks malonumą. Ir atradus vieną reikia nepamiršti, kad galima išbandyti ir kitas. Be to, tam tikrais gyvenimo periodais norisi vienokios fizinės veiklos, kitu metu – kitokios. Be to, daug technikų tarpusavyje susijusios. Pavyzdžiui, aš šiandien judesio studijoje „Enso“ išbandžiau kalaneiką, treniruotę man pravedė šios srities profesionalė Sigutė Dalydaitė, kuri dar yra ir profesionali šokėja, ir su ja mes esame ne kartą susitikę scenoje. Ne tik skaniai pasijuokėm, bet ir man buvo labai naudinga!

Kuo patiko?

Nes atkreipiau dėmesį į esminius dalykus sportuojant. Vieni pagrindinių kalanetikos principų – stuburo stabilizavimas ir dubens darbas. Tai labai svarbūs principai užsiimant bet kokia fizine veikla. Ir į tai nuolat reikia atkreipti dėmesį. Be to, tai – puiki mankšta sąnariams, lankstumui, ypač vidiniams raumenims, kuriuos treniruoti sunkiau. Atrodo, gana ilgai sportuoju, bet atliekant dalį pratimų ėmė drebėti kai kurie raumenys. Vadinasi, pasiteisino sena taisyklė – kartkartėmis pakeitęs judėjimo būdą, atrandi, kad, pavyzdžiui, buvai pamiršęs kai kuriuos raumenis.

Ar svarbu tai, kokioje aplinkoje sportuoji?

Žinoma. Sportuokite ten, kur psichologiškai gerai jaučiatės. Psichologinis mikroklimatas sportuojant labai svarbus. Ir treneris labai svarbus – ar jis profesionalas, dirba neformaliai, ar sukuria malonų mikroklimatą, ar sugebės pastebėti, kai tu pakliūsi į pavojingą zoną. Man labai svarbu, kad ten, kur sportuoju, būtų geras mikroklimatas. Bočių išmintis byloja, kad sportuojant su maloniais žmonėmis bicepsas greičiau auga. Gerai, juokauju, bočiai kitus dalykus teigdavo.

Ar tiesa, kad su sportu į gyvenimą atkeliauja ir sveika gyvensena apskritai?

Jeigu sportuoji ir nuoširdžiai domiesi tuo, kuo užsiimi, pamažu iš tiesų imi vis mažiau vartoti visokio šlamšto, nes labiau pažįsti savo kūną, o jis tau parodo, kad vis tik geriausiai jis jaučiasi, kai nelaikai jo šiukšliadėže ir kai reguliariai judi. Bet nepritariu radikalizmui, neva – jei jau sportuoji, tai turi atsisakyti visų malonumų, pradedant cukrumi ir baigiant vakarėliais. Nesąmonė sau staiga nieko nebeleisti. Bent jau aš jausčiausi žiauriai nelaimingas, jeigu staiga reikėtų imti ir viską pakeisti. Todėl reikia būti nuosaikiems. Leisti sau atsipalaiduoti per šventes. Retkarčiais apdovanoti save gastronominėmis blogybėmis už nuopelnus. Apskritai, sportuoti reikia sąmoningai. Tobulėti, bet tobulėjant nenusilaužti rankos ir galvos, neišeiti iš proto dėl gražesnių raumenų. Kūnas įpranta daryti tinkamai, kai užvedi ant teisingo kelio. Net jei pradžioje viskas atrodo sudėtingai ar nepatogiai, tai vėliau taip ne atrodys. Tik tas vėliau, ko gero – ne rytoj.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai