Motociklininkas Balys Bardauskas: iš Dakaro – sugipsuotomis rankomis

B. Bardauskas Dakare/Gedmanto Kropio nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2019-02-17 14:19
„Kai paspaudžiau pagalbos mygtuką ir beliko laukti malūnsparnio, pasijutau lyg kino filme: žiūrėjau į saulę, į didžiulę smėlio kopą už poros kilometrų ir link tos kopos horizonte išnykstančius motociklus. O galvoje, nežinau net iš kur, sukosi daina „Kai verkia vyrai, jie verkia tyliai...“ – prisipažįsta šiemet Dakare sudėtingiausioje motociklininkų klasėje dalyvavęs lietuvis Balys Bardauskas (41).

Dėl traumos paskutinę varžybų dieną jam nepavyko pasiekti finišo ir pelnyti medalio. Medalio, kurį išvažiuodamas į Dakaro varžybas buvo pažadėjęs savo lapkričio pabaigoje gimusiam antram sūnui Ąžuolui. Pirmagimis Perkūnas tokį tėčio ryžto ir jėgų įvertinimą turi – pernai Dakare dalyvavęs Balys pasiekė finišą ir namo grįžo su medaliu. Šįkart – su abiem sugipsuotomis rankomis. Balys tai vadina ne pačiomis baisiausiomis traumomis – o lūžo net dešimt abiejų plaštakų kaulų! „Visgi gerai, kad nebandžiau toliau važiuoti, bet paspaudžiau pagalbos mygtuką – galėjau nuplėšti nervus ir tada jau būtų kilęs pavojus niekada nebevaldyti plaštakų“, – paaiškina vieną operaciją dar Limos ligoninėje patyręs motociklininkas.

Dakare jūs – nebe naujokas, bet ar tikėjotės tokio likimo posūkio?

Kai ruošiesi, niekada negalvoji apie blogus dalykus. 2009-aisiais irgi buvau susilaužęs abi rankas – bet tada buvo lūžę tik po kaulą kiekvienoje. Praėjus dešimčiai metų situacija pasikartojo, tik kiek sudėtingiau. Apskritai statistika nekokia: per keturiasdešimt vienus Dakaro metus – septyniasdešimt žuvusių, o susižeidusių niekas net neskaičiuoja...

Pirmą kartą į Dakarą susiruošiau 2008-aisiais, tačiau tais metais varžybos neįvyko dėl terorizmo grėsmės. Kitais metais jos buvo perkeltos į Argentiną. Ten aš jau trečią varžybų dieną susilaužiau abi rankas, bet paskui dar keturias paras važiavau. Vėliau daug metų tik planavau ir svajojau, kaip kitąmet tai jau tikrai važiuosiu. Bet metai bėgo... O kai man sukako keturiasdešimt, kai gimė pirmas sūnus, pasakiau sau: „Laikas!“ Visi su pašaipa žiūrėjo, daug kas net garsiai sakė, kad neužteks man jėgų įveikti Dakarą. Bet įveikiau – keturiolika dienų važiavau, kartais po tūkstantį kilometrų per dieną. Pamenu, tryliktą varžybų dieną grįžęs į kaimelį nulipau nuo motociklo ir susmukau šalia – akys atmerktos, aš kalbu, juokiuosi, o kojos visai neklauso. Šiais metais, kai būdavo sunkių akimirkų, kūnas jau žinojo, kad gali būti dar sunkiau, todėl atlaikė krūvius. Šiemet norėjau išbandyti save sunkiausioje motociklininkų klasėje – „Original by Motul“. Varžybos truko dešimt dienų: kritau paskutinę dieną, likus paskutiniam greičio ruožui – paskutiniams 90 kilometrų...


B. Bardauskas Dakare/Gedmanto Kropio nuotr.
B. Bardauskas Dakare/Gedmanto Kropio nuotr.

Kam jums reikėjo šito išbandymo?

Įveikti Dakarą mašina man visada atrodė per daug patogu ir paprasta – mašinoje tave saugo rėmas, stiklai, šalia sėdi šturmanas. O važiuodamas motociklu turi tik šalmą ant galvos ir saugai pats save. Viskas priklauso tik nuo tavęs – ir sėkmė, ir nesėkmė, nes esi visiškai vienas toje smėlio stichijoje. Meti iššūkį visiems, o sau – labiausiai. Motociklų varžybos man visada atrodė vyriškesnė ir rimtesnė lenktynių kategorija. Net kai važiuoji įprastoje motociklininkų kategorijoje, grįžęs stovyklon motociklą atiduodi į meistro rankas ir pats gali eiti ilsėtis. O šioje klasėje važiuoji visiškai vienas – net be meistro. Turi tik palapinę ir instrumentų dėžę – kasryt, prieš išvažiuodamas iš kaimelio starto linijos link, viską atiduodi teisėjui ir kaip vienišas vilkas kelis šimtus kilometrų važiuoji iki naujo starto. Paskui – dar šimtai kilometrų per smėlynus. Į kaimelį grįžęs tik apie vienuoliktą valandą vakaro, dar taisai kelio knygą, remontuoji motociklą, jei pavyksta, kelias valandas numiegi ir penktą ryto vėl startuoji. Jeigu nori būti kietas tarp dakaristų, ši kategorija būtent tokiems – vienišių herojų klasė.

Čia net negali iš nieko sulaukti pagalbos. Tarkime, jei pasiklydęs blaškysiesi ir išnaudosi visus degalus, turėsi paspausti pagalbos mygtuką – bet tada iškart iškrisi iš varžybų. Tą paskutinę varžybų dieną aš netikėtai trenkiausi į duobę, kuri kelio knygoje nebuvo pažymėta. Atsikėliau, pats pamačiau, kad rankos jau kreivos ir skausmas – didžiulis. Užlipau ant kalnelio ir pradėjau stabdyti kitus motociklininkus – kad jie irgi neatsitrenktų į tą duobę. Daug kas pristabdė ir aplenkė kliūtį, daug kas vis tiek į ją virto. Pasikėliau motociklą ir dar pabandžiau važiuoti. Tačiau po dviejų šimtų metrų pajutau, kad silpna – alpstu. Supratau, kad man šis ralis jau baigtas, todėl paspaudžiau aliarmo signalą – išsikviečiau pagalbą. Manęs paimti atskridęs malūnsparnis pasuko link tos pačios duobės, kur gulėjo dar vienas motociklininkas, gavęs labai rimtų nugaros ir kaklo traumų. Mus nugabeno į karo ligoninę, iš ten kitas lėktuvas pervežė į Limos ligoninę. Paaiškėjo, kad net aštuoniolika vyrų buvo atgabenta – vienų traumos sunkesnės, kitų lengvesnės, vienas vaikinas net komos būklės atvežtas.

Prieš Dakarą gyvenimo draugė nebandė atkalbėti: reikia vaikus užauginti, o ne šitaip savo gyvybe rizikuoti?..

Laiminga ji, aišku, nebuvo, bet suprato. Beje, sunkią nugaros traumą patyręs bičiulis motociklininkas iš ligoninės paskambino savo žmonai – šalia būdamas girdėjau, kaip ji per telefoną ant jo rėkia (juokiasi). Aš išmintingiau pasielgiau: paprašiau žmonių, kurie buvo šalia, iš savo telefonų parašyti mano žmonai, kad man viskas gerai – nedidelė trauma. Sugis tos rankos per metus, gal kuriam laikui teks pamiršti motociklą.

Aiškiai žinojau, kad man reikia šito Dakaro. Noriu būti pavyzdys savo vaikams. Padariau tai dėl jų. Sūnui Perkūnui dabar yra metai ir septyni mėnesiai, mažajam Ąžuolui – keturi mėnesiai. Vyresnėlis jau šaukia: „Tete!“ ir rodo, kaip motociklas gazuoja. Vėlokai sukūriau šeimą – pirmas vaikas gimė, kai man sukako keturiasdešimt. Kita vertus, jei šeima būtų anksčiau atsiradusi, turbūt nebūčiau supratęs, ką ji man reiškia, koks džiaugsmas ir motyvacija yra vaikai. O dėl rizikos... Yra toks juokas: bijai rizikuoti – eik į darbą. Esu suaugęs ir mąstantis žmogus, todėl aklai nebūčiau rizikavęs – ne vieną mėnesį treniravausi, rengiausi galimiems išbandymams Dakare. Gyvenime būta kur kas rimtesnių griuvimų, tik jie buvo sėkmingesni nei šitas. Kai sūnūs paaugs, tikrai norėsiu, kad mokėtų valdyti motociklą. O jeigu jie užaugę vieną dieną pasakys: „Tėvai, varom į Dakarą“, tikrai važiuosiu, net jeigu man septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt tada bus.

B. Bardauskas Dakare/Gedmanto Kropio nuotr.
B. Bardauskas Dakare/Gedmanto Kropio nuotr.

O ką veikiate gyvenime, kai negalvojate apie Dakarą?

Pagal profesiją esu kūno kultūros mokytojas, daug metų dirbau mokykloje. Dabar esu nekilnojamąjį turtą administruojančios įmonės vadovas. Dakaras – brangus malonumas, iš savo lėšų tikrai niekur nenuvažiuočiau. Bet turiu rėmėjų, gerų draugų. Jeigu gyvenai teisingai, tikrai turi turėti draugų. Jei neturi – susimąstyk... Mano kelionės biudžetas apytiksliai yra apie 70 tūkstančių eurų, o automobilio ekipažui reikėtų net triskart daugiau. Kalbant apie pinigus, Dakaras tikrai neatsiperka, nes už pirmą vietą gaunamas tik 30 tūkstančių eurų prizas. Dažniausiai vairuotojas tą prizą atiduoda komandai ir ši tą pačią naktį klube prašvilpia.

Bet mūsų pokalbį reikėjo pradėti ne nuo traumų, o nuo to, koks yra mano tikslas. Vilniuje esu įrengęs motociklų trasą – dėl to Vilnius yra vienintelė Europos Sąjungos sostinė, kuri turi profesionalią, daugiafunkcę trasą. Su bendraminčiais įrengėme ją savo lėšomis ir tikrąja to žodžio prasme savo rankomis. Nupirkau didelį rusišką traktorių, ir dvejus metus iš mūsų trasai skirto žemės sklypo tik šiukšles vežėme. Pagaliau pernai, po penkerių metų, pradėjo veikti Perkūno trasa – pavadinau ją vyresniojo sūnaus vardu. Žinote, koks buvo mano praėjusių metų Dakaro laimėjimas? Ne tai, kad įveikiau jį ir parvežiau medalį. Ten susipažinau su daug įdomių ir garsių motociklininkų iš viso pasaulio – pakviečiau atvažiuoti į Lietuvą. Ir keli su savo šeimomis, su technika atskrido, dalyvavo mūsų surengtose varžybose, visi norintys galėjo su jais pasikalbėti apie pasirengimą Dakarui, mitybą, finansus. Labai šaunus susitikimas išėjo. Šiemet laukiu garsių svečių iš Pietų Afrikos Respublikos, Prancūzijos, Olandijos. Dakare aš ne save garsinu ir ne savo rėmėjus reklamuoju – visą laiką galvoju, kokia nauda gali būti Lietuvos motociklininkams, mano miestui ir mano įrengtai trasai iš to, kad aš dalyvauju ten. Dar noriu įrengti ir BMX dviračių trasą. Juk tai – olimpinė sporto šaka, daug sportuojančių tokiais dviračiais, o Vilnius jiems net treniruočių vietos neturi. Noriu pasiekti, kad gabūs, bet nepasiturinčiose šeimose augantys vaikai galėtų sportuoti už dyką.

B. Bardauskas Dakare/Gedmanto Kropio nuotr.
B. Bardauskas Dakare/Gedmanto Kropio nuotr.

Sako, Dakaras jau seniai nėra tikros lenktynės, o tik madingas, komercinis renginys.

Taip, kai pirmą kartą išvažiavau į Dakarą 2008-aisiais, keliavau su viena nedidele kuprine. Dabar Dakaras – labai komercinis. Trasos nėra lengvesnės, tačiau sportininkų komforto zona smarkiai išsiplėtė – dauguma sportininkų nakvoja ne palapinių kaimelyje, o viešbučiuose, šalia nuolat – masažuotojai, patarėjai, keliolikos žmonių komanda, fotografai ir žurnalistai... Dakaras tampa tokiu posh renginiu. O motociklininkų klasė vis dar yra tikra spartiečių kalvė: motociklas, kuprinė, instrumentų dėžė ir palapinė – viskas. Dakaras – lyg didelė suaugusių vaikų žaidimų aikštelė, kur kiekvienas turi savo tikslų. Ir šių varžybų spindesys tikrai greitai neužges, nes visada bus žmonių, kurie norės išbandyti save.

Naujausi straipsniai