Motinos Teresės vardas seniai tapo bendriniu gerumo simboliu. Tačiau moderniais laikais būti šventąja nelengva – skeptikai visur linkę ieškoti antrojo dugno, ironizuoti ir abejoti.
Kalkutos angelą, kaip ją vadina gerbėjai, priešininkai praminė angelu iš pragaro. Pagrindiniai priekaištai trys: materialinis – finansinis neskaidrumas – o juk šlovės viršūnėje vienuolė baltu abitu disponavo milijonais; religinis – ji ne kartą skundėsi praradusi Dievą; ir moralinis – Motinos Teresės įsteigtose ligoninėse ligoniai būdavo ne gydomi – jie ateidavo čia numirti, o medikų pagalbos beveik negaudavo. Tačiau kuris iš smerkiančiųjų padarė daugiau (ar bent buvo ten, kur darbavosi Teresė ir jos vienuolės)? O Agnes Gonxhos Bojaxhiu – toks buvo pasaulietinis jos vardas – santykiai su Dievu – pirmiausia jos, to paties Dievo ir truputį Vatikano reikalas. Prieš beatifikaciją jos gyvenimą ir veiklą kruopščiai tikrino Vatikano pareigūnai, ypač vadinamasis velnio advokatas, kurio darbas – rasti tamsiausių kandidato biografijos dėmių ir neleisti netinkamam gauti garbingiausio titulo. Taigi, jei jau Roma pripažino, kad šios moters gerieji darbai nusvėrė nuodėmes, kas mes tokie, kad abejotume Bažnyčios sprendimais?!
Apaštalas Petras išsižadėjo Jėzaus, bet tai nesutrukdė jam tapti dangaus raktininku. O sprendžiant iš šventųjų gyvenimų mažai kuris iš jų buvo mielas ir patogus žmogus. Ir net jei Motina Teresė – ne šventoji (arba jums toks titulas nedaro įspūdžio), pati gyvenimo istorija, atvedusi ją iš Balkanų į Indiją ir pavertusi našlės iš Skopjės dukrą moterimi, kuriai lenkėsi princai, prezidentai ir popiežiai, – nepaprasta. Ironiška frazė: „Aš – ne Motina Teresė.“, kurią daug kas meta nepagalvojęs, tik patvirtina, kad ji – istorijos ir kultūros dalis. Jei į Šventąjį Sostą būtų galėjusi pretenduoti moteris, mažutė vienuolė būtų buvusi gera kandidatė! Pasaulyje vos šešiolika moterų yra pagerbtos Nobelio taikos premija. Motina Teresė (šiemet sukanka dvidešimt metų nuo jos mirties) – viena iš jų.
Sunkus pašaukimas
Bojaxhiu šeima, kurioje 1910 m. gimė jaunylė dukra, buvo turtinga. Tėvas Nikolle – verslininkas, filantropas, politikas. Mama Dranafile – namų šeimininkė. Agnes su broliu ir seserimi augo kaip visi to meto vaikai: būsima šventoji vogė uogienę iš sandėliukų, gražiai dainavo, labai mėgo pasakas ir istorijas apie misionierių gyvenimą, pati rašė eiles.
Bažnyčia nepatikliai žiūri į balsus galvoje, taigi Agnes dvasininkas penkerius metus tyrinėjo savo globotinės ketinimus.
Agnes vaikystės pasaka baigėsi po aštuntojo gimtadienio, kai paslaptingomis aplinkybėmis (galbūt nunuodytas politinių priešininkų) mirė tėvas. Našlė, norėdama aprūpinti vaikus, pradėjo siūti. Ir kaip ir anksčiau stengėsi šelpti vargstančius ir išsaugoti namų tvarką bei jaukumą, kurio vėliau ypač pasiges jaunylė dukra. Jei atsisakyti patogumo būtų lengva, argi askezė būtų vertybė?!
Agnes gerai mokėsi, giedojo bažnyčios chore, nepraleisdavo mišių (šeima buvo katalikiška) – XX a. antrasis ir trečiasis dešimtmečiai nesiūlė daug pramogų jos luomo merginai. O dvylikos išgirdo Dievo balsą, kviečiantį jam tarnauti. Bažnyčia nepatikliai žiūri į balsus galvoje, taigi Agnes dvasininkas penkerius metus tyrinėjo savo globotinės ketinimus. Tačiau ji buvo tvirta ir įtikino motiną, kad turi važiuoti į Airiją, išmokti anglų kalbą ir tapti vienuole ir misioniere.
Vyresnysis brolis, tuo metu studijavęs karo akademijoje Austrijoje, neabejojo, kad Agnes išprotėjo, ir tiesiai parašė apie tai laiške. Tačiau 1928 m. aštuoniolikmetė Agnes paliko Skopję. O dar po trijų mėnesių sesuo kandidatė Teresė – šį vardą, ispaniškąją Agnes versiją, ji pasirinko ateidama į vienuolyną – išplaukė į Kalkutą. Nei motinos, nei sesers ji daugiau nebematė, o su broliu susitiko tik po trisdešimties metų.
Balsai jos galvoje
Sesuo Teresė (ji greitai priėmė visus įžadus) išmoko bengalų ir hindi kalbas ir pradėjo dėstyti jaukioje vienuolyno mokykloje istoriją ir gamtos mokslus. Mergaitės iš gerų šeimų pamilo jauną mokytoją, kolegos irgi ją priėmė – per penkiolika metų sesuo Teresė net tapo direktore. Tačiau į Indiją ji atvažiavo ne mokyti himnų! Ji norėjo būti misionierė, o ne funkcionierė!
Juolab patyrė dar ne vieną viziją. Girdėjo Dievo balsą, nurodantį eiti ir gyventi tarp varguolių – tada Jis būsiąs su ja. Kitą kartą – sergant – jai atrodė, kad yra mirusi ir stovi priešais šv. Petrą, nenorintį įsileisti jos į dangų: juk neatsivedė vargšų ir neturės, kuo rūpintis. Teresė pasižadėjo atvesti varguolių ir prisipažino, kad net vizijai išnykus rūstus šventojo balsas ilgai skambėjo ausyse.
Vienuolė, kuriai nebuvo nė keturiasdešimties, prašė vyresniosios išleisti ją gyventi tarp pasauliečių ir vis gaudavo neigiamą atsakymą. Tačiau istorija apie pokalbį su šv. Petru ir pareiškimas, kad ketina tapti šventąja, buvo rimti ženklai (ir galbūt liudijimas, kad sesers psichika pernelyg trapi). Vyresnioji kreipėsi į arkivyskupą, šis susisiekė su jos ganytoju Europoje – tikrino, ar moteris nelinkusi į dvasios ligas, ar tvirtas jos tikėjimas ir valia. Pasiūlė jai pereiti į Šv. Onos ordiną, padedantį varguoliams. Tačiau ji nenorėjo priklausyti kitam ordinui – jai reikėjo savojo!
Galiausiai sesers Teresės problema pasiekė pačią Romą ir po dvejų metų, 1948-aisiais, popiežius Pijus XII leido jai palikti vienuolyną ir kurti ordiną. Visu kitu turėjo pasirūpinti pati. Už keturias rupijas nusipirko baltą sarį ir mėlyną juostą ir ja apsiuvo kraštus. Išsinuomojo lūšną skurdžiausiame kvartale – buvo sunku išsirinkti, kuris tiesiog skurdus, o kuris skurdžiausias. Išklausė slaugos kursus Šventosios šeimynos ligoninėje. Beveik badavo, kaip ir kaimynai, kurie maitinosi lėkšte ryžių per dieną. Net prašė išmaldos gatvėje – vargšai turėjo padėti dar didesniems vargšams. Balsai galvoje tylėjo ir, kaip sakė pati sesuo Teresė, ji jautėsi vieniša ir darkart netekusi namų...
Vienuolė pradėjo mokyti vaikus iš lūšnynų rašto ir higienos – raides rašė pagaliuku ant žemės ir pratino plautis rankas su muilu. Tėvai už mokslus mokėjo, kiek galėjo, o už tuos pinigus mokytoja pirkdavo maisto mokiniams. Ji rinko mirštančius gatvėse: „Šantaramo“ Mumbajus – beveik rojaus kampelis, palyginti su praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Kalkuta, kur mieste, krūmuose, veisėsi gyvatės, lūšnos prie didingų rūmų atrodė dar labiau apgailėtinos, o milijonai žmonių gimdavo, gyvendavo ir mirdavo tiesiog šiukšlyne. Ir kartais tas gyvenimas tetrukdavo kelias valandas ar minutes. Sesuo Teresė rūpinosi įtaisyti savo vargšus į ligonines ar bent po kokiu stogu. Alternatyvos būdavo dvi: numirti arba išgyventi; gatvėje šis šansas – menkesnis.
Netrukus prisidėjo dar kelios moterys – daugiausia buvusios jos mokinės iš vienuolyno mokyklos. 1950 m., kai talkininkių jau buvo dvylika, Vatikanas leido įkurti Dievo meilės misionierių, arba Meilės seserų, ordiną. Keturiasdešimtmetė sesuo Teresė tapo Motina Terese. Bet statusas nepakeitė jos pareigų sąrašo – kartu su eilinėmis seserimis vyresnioji plovė choleros ligonių baltinius, valė opas, slaugė sergančius tuberkulioze, raupais, maliarija, įkūrė pirmąjį Indijoje leprozoriumą. Gelbėjo nereikalingas mergaites – nepageidautinos lyties naujagimes vargšai tiesiog išmesdavo į šiukšlyną. Motina Teresė jas priglausdavo, gydydavo ir perduodavo įvaikinti.
Į atkaklios vienuolės veiklą dėmesį atkreipė ir miesto valdžia, nuolatos tarkuojama dėl negebėjimo tvarkytis su mirtingumu ir skurdu. Koks dar gydymas, kai žmonės miršta gatvėse ir pakelėse, o specialios komandos renka lavonus, verda juos ir gamina skeletus anatomijos pamokoms... Mažutė – vos pusantro metro ūgio – keista moteris darė bent kažką ir administracija skyrė jai patalpas – didžiulę daržinę prie deivės Kali šventyklos, kur iki tol laikyti aukai skirti galvijai.
Indai piktinosi svetimšalėmis, pasikėsinusiomis į jų teritoriją. Ir surinko vietos mušeikas, kad jas iš ten išmestų. Teresė nesiginčijo, tik pasiūlė jų vadui apsižvalgyti. Netrukus jis išėjo ir susigėdęs liepė kompanionams išsiskirstyti. Arba – jei jau taip nori, išvalyti šventyklą – tegu jų motinos, žmonos ir seserys užima vienuolių vietą.
Privaloma sąlyga tapti seserimi – humoro jausmas ir gebėjimas šypsotis bet kokiomis aplinkybėmis. Vargšams ir taip pakanka liūdesio...
Sėkmė visada turi daug tėvų (arba motinų), ir Katalikų bažnyčia paskelbė palaikanti Motinos Teresės iniciatyvas. Autoritetu, bet ne pinigais – finansais ir toliau ji turėjo rūpintis pati ir tapo virtuoziška derybininke. Ji mokėjo taip prašyti, kad žmonės jautėsi laimingi aukodami ordinui! Ordinui, pagal kurio nuostatus, seserys negali dirbti už pinigus ir duoda skurdo, viengungystės, paklusnumo ir tarnystės vargšams įžadus. Joms priklauso jų sariai, baltiniai, sandalai, emaliuotas dubenėlis, šaukštas, skėtis ir plonytis čiužinukas. Privaloma sąlyga tapti seserimi – humoro jausmas ir gebėjimas šypsotis bet kokiomis aplinkybėmis. Vargšams ir taip pakanka liūdesio...
Išbandymas šlove
Motina Teresė atidarydavo vis naujas misijas įvairiose šalyse – šiuo metu kongregacija turi 400 filialų. Save ir misijų darbuotojas ji vadino vamzdžiais, kuriais žmones pasiekia Dievo meilė. Ir sakė, kad koks skirtumas, jie auksiniai, plastikiniai ar variniai, svarbiausia – meilė. 1965 m. popiežius Paulius VI ėmėsi asmeniškai globoti jos veiklą ir trapiajai vienuolei atsivėrė visi keliai. Beje, ji, misionierė ir moteriškasis Katalikų bažnyčios veidas, nemėgindavo atversti vargšų į tikėjimą ir reikalavo iš seserų klausti, kurios religijos yra ligonis, kad žinotų, pagal kokias tradicijas jį palaidoti. Ori mirtis buvo svarbiau nei gyvenimas.
Simbolišką istoriją Motina Teresė pasakoja savo autobiografijoje. Seserys priglobė žmogų, gulintį griovyje (įprastas vaizdas Kalkutoje). Nelaimėlio kūnas buvo nusėtas kirminų, o atsidūręs slaugos ligoninėje jis prisipažino: „Aš gyvenau kaip gyvulys, o mirsiu kaip angelas, kurį mylėjo ir kuriuo pasirūpino!“ Apiplovus kūną (prireikė trijų valandų), žmogus pakėlė akis ir atsiduso: „Seserie, aš grįžtu namo, pas Dievą.“ Netrukus jis mirė, o vargšai buvo laidojami ordino lėšomis – kartais tai būdavo vienintelė orumo galimybė jų gyvenime.
Dar viena kone anekdotiška istorija – į slaugos ligoninę Kalkutoje atėjo vyriškis prabangiu kostiumu ir pasiteiravo Motinos Teresės. O ši koridoriaus gale plovė tualetus – galima įsivaizduoti, kad tokioje vietoje tai ne pats maloniausias darbas. Pamačiusi svečią vienuolė baisiai apsidžiaugė ir parodė, kur rasti chlorkalkių ir kibirą. Kartu jie išplovė visus tualetus tame aukšte ir tik tada vyriškis pristatė esąs vienas iš oro linijų direktorių – atnešęs garsiajai filantropei bilietus į reisą. Kaip paskui sakė direktorius, jo gyvenime nebuvo reikšmingesnio įvykio, nei mazgoti išvietes su Motina Terese.
Ar lengva būti šventąja?
Kaip ir užsiminėme, greičiausiai – ne. Ir veikla, už kurią tave palaimins dangus, erzins vidutinį pilietį (lažinamės – šv. Pranciškaus tėvai nebuvo laimingi, kai sūnus paliko namus; ką jau kalbėti apie piktinantį Kristaus elgesį, kai jis išvartė prekeivių stalus šventykloje).
Motinos Teresės charakteris anaiptol nebuvo angeliškas. Poelgiai – irgi.
Amžininkų ir kolegų liudijimu, Motinos Teresės charakteris anaiptol nebuvo angeliškas. Poelgiai – irgi. Kai paskambino persigandusios seserys iš apšaudomos Jordanijos misijos ir paklausė, ką daryti, vyresnioji nurodė jokiu būdu nepalikti globojamų vargšų. O kai vienuolės ėmė baimintis rizikuojančios savo gyvybe, bosė atkirto, kad kai numirs, tegu skambina iš kito pasaulio.
Vienas delikačių Motinos Teresės gyvenimo ir veiklos aspektų – finansų neskaidrumas ir ryšiai su abejotinos reputacijos veikėjais. O ji atsiskaitydavo tik Vatikanui ir visada pabrėždavo: nenorite – neaukokite! Jai priekaištavo priėmus Haičio diktatoriaus Jeano Claudeʼo Duvalier ir finansų aferisto Charleso Keatingo, kaltinamo apgaule užvaldžius 212 milijonų dolerių, paramą ir spaudė grąžinti pinigus. Motina niekam neatidavė nė cento – jos vargšams tie pinigai buvo reikalingesni!
Yra dar vienas aspektas, ypač svarbus karštai tikinčiam žmogui, – santykis su Dievu. Kaip Motina Teresė rašė savo laiškuose (jie sudėti į knygą „Ateik, būk mano šviesa“), ilgus dešimtmečius ji nugyveno negirdėdama jo balso sieloje – to, kuris vedė ją jaunystėje. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo tai, kuri vadino save Jėzaus žmona ir pasaulio karaliaus tarnaite! („Nežinau, ką man daryti. Dievo nėra. Rojaus nėra. Mano kelias veda į pragarą. Ką daryti, jei Dievas mane paliko?“ – tai citata iš jos laiško!)
Išbandymas Dievo apleidimu – didžiausias dvasios egzaminas ir tikrasis šventumo patikrinimas. Būtent tie laiškai ir užrašai (pati vienuolė reikalavo jai mirus juos sunaikinti) buvo vieni iš argumentų svarstant jos šventumo bylą. Juk, žvelgiant objektyviai, ji buvo ne itin išsilavinusi, nemoderni, valdinga, gudri, protinga, atkakli ir ambicinga moteris, gimusi ir išaugusi sunkiame krašte. Ir dar sunkesniame praleidusi visą gyvenimą. Tačiau kad ir kaip knieti demaskuoti prieštaringos reputacijos šventąją, mesti akmenį į ją turi teisę nebent tas, kas padarė nors pusę tiek.