Moterų žvilgsnis į „Kino pavasario“ filmus: kuriuos žiūrėti buvo vienas malonumas?

Neringa Rekašiūtė, Vida Ramaškienė, Meda Jonaitytė/ „ŽMONĖS Foto“, žurnalo „Laimė“ ir Tomo Kaunecko nuotr.
Autorius: Laisvė Radzevičienė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-03-23 19:09
Šių metų „Kino pavasaris“ kalba apie ateitį ir tai, kas mūsų laukia šeimoje, šalyje, pasaulyje, planetoje. O kas festivalyje laukia žiūrovų, uždangą šiek tiek praskleidžia keletą filmų jau mačiusios žinomos moterys.

Visus „Kino pavasario“ filmus galite pamatyti namų kino platformoje www.zmonesceinema.lt

Vida Ramaškienė

Festivalio „Kino pavasaris“ direktorė

„Visa tiesa apie divą“

(„The Truth“, rež. Hirokazu Kore-eda)

„Meistrų darbas. Vienas malonumas žiūrėti filmą, kuriame talentingasis japonų režisierius Hirokazu Kore-eda (žiūrovai turbūt puikiai prisimena jo „Vagiliautojus“) nardo po sau ne visai įprastą prancūzišką aplinką ir įtraukia į kino žaidimą nepaprastai talentingus aktorius: knygą apie savo gyvenimą išleidusią brandžią prancūzų aktorę Fabijaną, kurią vaidina žavingoji Catherine Deneuve, jos dukrą, į Ameriką nuo motinos šešėlio pabėgusią scenaristę Lumirą, kurią vaidina Juliette Binoche, ir šios vyrą, anot motinos, nevykusį aktorių, kurį suvaidino Ethanas Hawke’as. Visi drauge jie kuria įtemptą ir daug minčių keliantį psichologinį šeimos portretą. Jame itin išryškėja motinos ir dukters santykiai. Nežinau, ar toks buvo režisieriaus sumanymas – į scenarijų sudėti kai kuriuos C. Deneuve biografijos momentus, tačiau man, kaip žiūrovei, buvo smagu juos užčiuopti. Šiandien C. Deneuve vargu ar galėtų vaidinti tokiame filme – rudenį ji patyrė insultą. Kaip tik dėl to ši istorija dar stipresnė, o intriga dar didesnė.

Filmą rekomenduočiau brandžioms moterims, taip pat ir dukroms, kurios išgyvena motinos ir dukters santykių peripetijas.“

DONATA RINKEVIČIENĖ

Aktorė

„Norėtum!

(„If Only“, rež. Ginevra Elkann)

„Tai vienas iš tų filmų, kurį pažiūrėjęs prisiminsi visą gyvenimą. Detalės gal ir išbluks, bet nuotaikos ir herojų tikrai nepamirši. Ir to keisto jausmo žiūrint... Niūrokas, šiek tiek slogus istorijos dėstymas pradžioje tarsi nuteikia, kad teks stebėti išdraskytos šeimos pastangas įsiteikti artumo jausmą praradusiems vaikams. „Taip bus geriau vaikams...“ – paprastai sakoma tokiais atvejais. Tačiau man atrodo, kad režisierė ne tai nori pasakyti. Pasakojimo centre atsiduria nepaprasta mergaitė, trokštanti, kad jos išsiskyrę tėvai vėl būtų kartu. Kodėl ji – nepaprasta? O gal kaip tik – paprasta? Tokia, kaip daugelis vaikų, kurie priversti per anksti užaugti ir padalyti savo širdeles į dvi dalis. Po vieną mamai ir tėčiui. Mergaitės tėvai šioje juostoje – tarsi atskiri pasauliai. Keista, kad kažkada jie apskritai susituokė... Iš pirmo žvilgsnio gili šeimos drama kuo toliau, tuo labiau keičiasi – ją keičia nepaprasti, sodrūs, įdomūs, aistringi veikėjų charakteriai. Tokie filmai – vienas malonumas. Net ir tuomet, kai ekrane stebi šlapimą geriančią mergaitę, kuri tai daro tik dėl to, kad tėvai susitaikytų.“

NERINGA REKAŠIŪTĖ

Fotomenininkė

„Ribos“

(„Diapason“, rež. Hamedas Tehrani)

„Filmas visiškai kitoks, nei tikėjausi. Įsivaizdavau tiesmukesnę moters kovą už savo teises, tačiau tai, ką patyriau, buvo sukrečianti ir universali žmogaus – motinos, praradusios savo vaiką, – tragedija. Ji tarsi peržengia Irano ribas. Juostos pabaigoje likau sumišusi, suvokiau, kad patogiai, binariškai – „kaltas – nekalta“ į šią tragediją žiūrėti nepavyks. Skausmo ir nevilties fone sunkiausia nesiekti keršto, išlikti žmogumi. Bet kaip elgtis šalyje, kurios teisinis pamatas – kraujo kerštas? Kai netektis, kurią išgyveni, beprasmė ir bekraštė? Kaip rasti savyje jėgų nesunaikinti to, kuris iš tavęs atėmė mylimą vaiką?

Žiūrėjau filme į jaunas Irano abiturientes, kurios siekia būti ne tik gydytojos, bet ir nuo vyrų nepriklausomos moterys, ir galvojau, kad kelionėje po Iraną prieš keletą metų nemažai tokių sutikau. Kurdama fotografijų pasakojimą apie Irano jaunimą patyriau, kaip sudėtinga šioje šalyje moterims išsikovoti nepriklausomybę. Mums sunku įsivaizduoti, bet jei jaunos moterys nori nuomotis butą ir gyventi vienos, be šeimos, tėvas ar brolis turi pasirašyti, kad joms tai leidžia. Irano moterų gyvenimas labai priklauso nuo vyrų. Jie renkasi, kokias ribas joms nubrėžti – emancipacijos ir atvirumo ar dogmatinės egzistencijos.“

MEDA JONAITYTĖ

Modelių agentė, mados ženklų sklaidos vadovė

„Mano mamos išnykimas“

(„The Disappearance of My Mother“, rež. Beniamino Barrese)

„Man tai – ypač jautrus filmas. Gal dėl asmeninių gyvenimo paralelių. Gal dėl amžiaus – įžengiau į antrą gyvenimo pusę ir norisi daug ką apmąstyti, kyla įvairių klausimų. Filme buvo vietų, kai rodėsi, kad kalbama apie mane, mergaitę, kuri niekam nereikalinga ir kurią vieną dieną mada įtraukia į kitokį pasaulį: jame jai atsiranda vietos. Pagrindinę heroję, supratau iš vienos šykščios frazės, mama taip pat augino viena. Tėvų skyrybos į mūsų visų gyvenimus įneša tam tikros sumaišties.

Mamą filmuoja sūnus. Jų pokalbis – lyg mėginimas pasakyti sudie, atsiskyrimas. Kur mama išeina, tarsi lieka neaišku, tačiau gerai suprantu jos norą gyvenimo pabaigoje sau įteikti dovaną – būti savo pasaulyje, su savimi. Filme begalė jautrių momentų. Kad ir žavus herojės gebėjimas realybę priimti adekvačiai, nedaryti iš jos nei pompastikos, nei dramos.

Filmą rekomenduočiau brandžiai auditorijai, tačiau jauni žmonės gal jame pamatys visai kitus pjūvius, kitus kampus ir įsimins kitas frazes. Man į širdį labiausiai krito ši: „Nekenčiu prisiminimų, nes jie trukdo mums judėti į priekį.“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai