Jeigu muša, vadinasi, myli? Šioje frazėje telpa didžiausia beprasmybė, kokią tik galima sugalvoti. Kiekvienas esame girdėjęs apie smurto atvejus artimoje aplinkoje arba net pažįstame moterų, kurios nukentėjo nuo smurto ir su juo taikstosi, bijodamos išeiti į niekur. Kokios moterys ir kodėl papuola į smurtautojų pinkles?
MOTA (Moterų teisių asociacija. – Aut.) vadovė Vilija Žukauskaitė su moterimis, kurios patiria smurtą, susiduria kiekvieną dieną. „Ar žinote, kad nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų net 92 proc. sudaro moterys? Kad neoficialiais duomenimis, kas trečia moteris Lietuvoje yra patyrusi smurtą?“
– Vilija, kokios moterys į jus kreipiasi? Ar galima nupiešti smurtą patiriančios moters ir smurtautojo portretą?
– Daugelis vis dar vadovaujasi stereotipais. Atrodo, kad gūdžiame kaime žmonės geria ir tarpusavyje mušasi, o štai padorioje šeimoje, kur poroje abudu užima aukštas pareigas, gyvena puikų, problemų neturintį gyvenimą, to būti negali. Tai nėra tiesa. Praktika rodo, kad nuo smurto gali nukentėti įvairių socialinių sluoksnių atstovai, ir, kas baisiausia, jį propaguoja ir išsilavinę, aukštas pareigas užimantys žmonės – nuo verslininkų iki politikų.
Smurtas yra visur. Jauniausiai mūsų klientei buvo vos keleri metai, o vyriausiajai – 73-eji, kai ją užpuolė anūkas. Mes matome, kad socialinės rizikos šeimose moteris dažniau taikstosi su smurtiniais santykiais, dažniau prisitaiko gyventi tokiomis sąlygomis, ypač kaimiškose vietose, kur reikalinga darbo jėga, kur stiprūs stereotipai, tarkime, „kaipgi tu gyvensi be vyro?“.
O štai klausimas, kad nesmurtautų, nekeliamas. „Na, kaip tu negali valdyti savo bobos, jos nebaudi, neauklėji?“ – štai apie kokį požiūrį eina kalba.
Čia galime išskirti dar ir pagarbos vienas kitam, lyčių nelygybės klausimus. Tačiau reikia pasakyti, kad tokiose šeimose nesigėdijama kviesti policijos, šie žmonės dažnai kreipiasi pagalbos, o apie smurtą kalba visas kaimas. Sunkiau išsilaisvinti iš smurtinių santykių, kai tai laikoma paslaptyje. Tai tendencingi atvejai, kuriuos įmanoma nutraukti tik išėjus iš šito uždaro smurtinių santykių rato.
– Kaip smurtas suvokiamas mūsų visuomenėje?
– Smurtas – tai galios demonstravimas ir vertybiniai, pamatiniai dalykai, istorija. Klaidingas įsitikinimas, kad vyras turi teisę valdyti moterį. Tokie pasakymai, kad smurtas yra išprovokuotas, skamba juokingai. Pavyzdžiui, kita moteris smurtautojo niekada neišprovokuos pasielgti netinkamai, tarkime, parduotuvėje, tačiau grįžus namo jo pyktį gali sukelti partnerės elgesys, netgi šypsena ar ne tos spalvos drabužis.
Sunkiau išsilaisvinti iš smurtinių santykių, kai tai laikoma paslaptyje. Tai tendencingi atvejai, kuriuos įmanoma nutraukti tik išėjus iš šito uždaro smurtinių santykių rato.
Reklamuojame savo paslaugas, rengiame prevencines akcijas ir apskritai kalbame apie tai, kad smurtas nėra norma, jo neturėtų būti mūsų demokratinėje visuomenėje – juk tai nusikaltimas. Būna moterys ateina pagalbos, kad suprastų, ar tai, ką jos patiria, yra smurtas (nepamirškime, kad smurtas turi begalę formų). Noriu paminėti – nuo smurto kenčia ir vyrai, tad teikiant paslaugas nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims mes neprisirišame prie lyties ir padedame visiems, kuriems reikia pagalbos. Vyrai nukenčia dažniau nuo kitų vyrų – tėvo, patėvio, sūnaus, senelio ir pan.
O moteris dažniausiai kenčia nuo savo intymių partnerių, ir tai yra baisiausia. Todėl vienas mūsų pagrindinių tikslų yra viešinti, jog smurtas nėra tik šeimos reikalas, tai nėra šeimos konfliktas, sprendžiamas lygiomis teisėmis. Smurtiniai santykiai yra tada, kai vienas iš partnerių yra galingesnis, stipresnis ir nevaržomai tai demonstruoja. Tai ne eilinis ar šiaip sau konfliktas, kadangi dažniausiai būna taip, kaip pasakė stipresnis.
Taip pat skaitykite: Motinų nemylėtos dukros: 7 jų psichologinės žaizdos
Mes visada kėlėme šį klausimą, kad tai, kas vyksta už uždarų durų, veikia ir visuomenės socialinę sveikatą, valstybės ekonominę situaciją bei mūsų visų gerovę. Vaikai, augdami tokiose šeimose, vėliau išėję į gatvę ir toliau demonstruoja jiems suvokiamą šeimos modelį.
– Ar verta tikėti smurtautoju, kad jis pasikeis?
– Jeigu davė vieną kartą, bus ir antras, ir trečias. Tai psichologinis momentas – vadinamasis smurto ratas, kuris sukasi spiralės principu ir vis smarkėja. Viskas vyksta pagal tam tikrą planą: iš pradžių jaučiamas įtampos augimas, vėliau smurtas, kuris vyksta be jokių taisyklių.
Paklausykite, ką kalba visuomenė, jeigu moteris sumušta – visi iškart klausia „ką tu padarei, kad tave sumušė“? Niekas nekalba apie tai, jog kad ir ką tu padarytum, niekas neturi jokios teisės tavęs skriausti. Tokiu klausimu mes pastūmėjame mintį, kad už tam tikrą elgesį galima patirti smurtą ir tai vos ne normalu!
Supraskite – niekas prieš nieką neturi teisės smurtauti. Po smurto proveržio ateina ir medaus mėnuo, kai pora susitaiko. Susitaikymo saldumas daugeliui apsuka galvas – smurtautojas visada pabrėžia, kad labai tave myli, tačiau klausia, „na, kodėl tu taip elgiesi“? Suprask, jeigu tu nebūtum taip pasielgusi, kažko padariusi, nebūtum ir manęs išprovokavusi. Trumpai tariant, „atsiprašau, kad tave sumušiau, bet tu dėl to esi kalta pati“. Na, argi tai nėra nesąmonė? O smurto ratas ir toliau sukasi...
Moteris ilgainiui pradeda tikėti, kad ji išties kalta, taip pamindama pasitikėjimą savimi ir savivertę. Taip vyksta ne tik socialinės rizikos šeimose, tačiau ir šeimose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo „normalios“, kur nebūtinai yra priklausomybių, skurdo ar dar kažkokių socialinių problemų. Čia galima atkapstyti ir psichologinį, socialinį, ekonominį ir seksualinį smurtą.
– Kokios moterys ir kodėl taikstosi su smurtu? Juk vienos jų rodosi aukštuomenės vakarėliuose, o kitos geria kartu su savo sugyventiniu.
– Čia pirma reikėtų kalbėti, kad taisyklių nėra, tačiau įtakos turi suformuotos vertybės. Pasakyti, kad išsilavinusi, išprususi ir protinga moteris niekada nesusidės su smurtautoju, mes negalime, taip pat kaip ir teigti, kad smurtautoją galima atpažinti iš pirmo žvilgsnio.
Pradėkime kalbėti apie tai, kokias moteris norima matyti visuomenėje. Stereotipinis paveikslas – graži, tam tikros spalvos akys, plaukai, lieknos figūros, nuolanki, moteriška (kas apskritai tas „buvimas moteriška“?), ir tada jai jau uždedamas antspaudas, kad ji tinkama. Vėliau kalbama ir apie tai, kad tokia moteris turi susirasti vyrą, kuris būtų išvaizdus ir pasiturintis, bei kuo greičiau ištekėti. Ir visai nesvarbu, iš kur jis ima tuos pinigus, kaip tvarko savo finansus. Kalba kažkodėl neina apie vertybinius dalykus, santykius, šeimą, problemų sprendimą, ateities planavimą.
Yra ir stereotipų. Galima išgirsti kalbų, kad moteriai patinka, kad ją muša, kad taip kurstoma aistra ir geismas... Tai visiška netiesa. Manau, tai susiję su pačių žmonių psichologija, tuo, ko nė vienas neįvardina ar nenori įvardyti viešai, taip pat veikia prisirišimas, tam tikri įsitikinimai apie vyro vyriškumą.
Čia vėlgi galime kelti klausimą – koks yra vyriškas vyras. Dažnai kenčiančioms smurtą moterims tai yra toks, kuris pasakė, ir tau nekilo klausimų, kad gali būti kitaip. Tačiau ar jis visada sako tau daryti tai, kas tau patinka? Gal dažniau yra liepiama daryti tai, kas tau nepatinka? Moteris arba paklūsta save prievartaudama, arba ieško išeities. Tam tikra prasme – tai įsikalbėtas bejėgiškumas, kad ji nieko negali pakeisti.
Taip pat skaitykite: Atleidimo ritualai. Kam reikalingi 7 laiškai priešui?
Neištikimybė – tai tam tikra smurto forma, pasityčiojimas, pažeminimas, pasitikėjimo praradimas.
Juk vyras gali pasakyti, kad žmona pamirštų bet kokias drauges, ir ji privalės klausyti. Lieps virti tik tokį maistą, kuris jam patinka, ir vėl moteris negalės pasipriešinti. O kur dar daugelio smurtautojų mėgstamos kalbos apie tai, kad išeis, paliks, susiras kitą, nes čia visos jo trokšta?
Neapsigaukite. Neištikimybė – tai tam tikra smurto forma, pasityčiojimas, pažeminimas, pasitikėjimo praradimas.
Jaunus žmones bandoma kišti į „poravimosi“ rėmus, kurie nieko gero neduoda. Mano nuomone, reikia ugdyti požiūrį, investuoti į save, savo ateitį, profesiją ir tik tada galvoti apie tai, kaip kurti santykius.
Santykiai juk nesibaigia tik užmovus ant piršto žiedą – jie tik prasideda. Ir tuose rėmuose, kai moteris patiria smurtinius santykius, jaučiasi nesaugi, natūralu, kad bijo išeiti.
Lyčių lygybės klausimas taip pat labai svarbus. Net išsilavinusi moteris gali pakliūti į „pinkles“: augina vaikus, iškrenta iš darbo rinkos, vėliau negali susirasti darbo, nes darbdaviams nereikia tokios, kuri praleis darbo valandas su sergančiais vaikais. Dar vyras pasako, „o kam tau čia reikia to darbo, aš išlaikau šeimą, tu rūpinkis vaikais, tau net neapsimoka dirbti“, ir taip moteris savivertė, pasitikėjimas savimi vis labiau menksta.
Taigi ji ir toliau augina vaikus, dirba namų ruošos darbus, kurių niekas neapmokestina, tad daugeliui atrodo, kad moteris nieko neveikia. O štai vyras – dirba, jam reikia sudaryti atitinkamas sąlygas, leisti pailsėti, išeiti su draugais, gal net paflirtuoti ar užmegzti romanėlį su kitomis moterimis...
Moteris tikrai gali pasijusti įstrigusi, todėl valstybė turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad moteris jaustųsi oriai bet kokioje pozicijoje – ar būdama vieniša mama, netekėjusi, ar šeimoje auginanti vaikus. Tie stereotipai kiša koją ir asmeniniame, ir socialiniame gyvenime. Juk jei tu esi -aitė – tai arba lesbietė, arba feministė. Kitų paaiškinimų niekas net nenori suprasti.
Taip pat skaitykite: Loreta Vaičaitytė apie psichologinį smurtą: „Manote, kad vyras pasikeis? Tai tik iliuzija“
Mano nuomone, reikia keisti požiūrį ir pradėti tai daryti jau nuo pat vaikystės, kad įskiepytume adekvatų požiūrį į lyčių lygybės klausimus. Visi kalba apie bausmes, tačiau niekas nekalba apie tai, kaip iš tikrųjų reikėtų elgtis, kur sudėti tam tikrus elgesio akcentus.
Jaunus žmones bandoma kišti į „poravimosi“ rėmus, kurie nieko gero neduoda. Mano nuomone, reikia ugdyti požiūrį, investuoti į save, savo ateitį, profesiją ir tik tada galvoti apie tai, kaip kurti santykius.
Pagalvokite, kur eiti nukentėjusiai moteriai su vaikais, kai jos nenori priimti į darbą, ji neturi finansinių galimybių išlaikyti savo šeimos? O dar jos artimieji netiki, kad vyras smurtauja arba siūlo pakentėti? Dažniausiai dar ir pridės – taigi negeria, nerūko, pas mergas nelaksto. Ko tu dar nori? Lyg tai būtų prioritetas likti su žmogumi, kuris tave skriaudžia... Psichologiškai tai yra siaubingai sunku iškęsti, ir nereta moteris palūžta.
Galiausiai net skyrybos gali tapti išbandymu, ypač, kai moteris nedirba. O jeigu neturi išsilavinimo, niekada nėra dirbusi, visas turtas priklauso tik vyrui? Ką daryti? Dažnai atrodo, kad ji aklavietėje ir renkasi kančią, o ne naują gyvenimą. Beje, retas kuris vyras ir sutinka skirtis abipusiu susitarimu, o tada galima sulaukti ir grasinimų, ir neteisybės.
Ir net jeigu šeimoje mušami vaikai, dar dažnai galime išgirsti visomis prasmėmis pasenusią frazę – „kuris užaugo be diržo“? Čia juk auklėjimas – ne tik žmonos, bet ir vaikų. O kaip kitaip su jais susitvarkyti? O kas tau sakė, kad su vaikais reikia susitvarkyti – su žmonėmis reikia gyventi, juos gerbti.
– Kokią pagalbą, kai į jus kreipiasi moterys, jūs galite pasiūlyti?
– Visų pirma, tai yra socialinė pagalba – su moterimis kalbasi konsultantas, psichologas, teisininkas. Dažniausiai norime ištraukti moteris iš smurtinės aplinkos, ypač, kai gresia pavojus sveikatai ir gyvybei.
Išgirstame visko, tarkime, kad moterų organizacijos skiria šeimas. Tai visiška nesąmonė – mes informuojame moteris apie galimybę gyventi kitaip – saugiai. Galiausiai galima sužinoti savo teises, ko ji gali iš vyro reikalauti turto, vaikų padalijimo atvejais. Stengiamės moterį įgalinti pačią spręsti savo gyvenimo klausimus.
Moterims apskritai labai svarbus motyvacinis palaikymas. Kiek daug būna atvejų, kai kenčiančiosios persigalvoja, sugrįžta pas vyrus, patiki, kad jis gali pasikeisti, o vėliau, kai viskas pasikartoja, gėdijasi dar kartą kreiptis pagalbos.
– Ar dažnai moteris pasiryžta ir pakeičia savo gyvenimą, ištrūksta iš smurto rato?
– Taip, tokių yra nemažai. Tačiau nemažai moterų ir vėl lipa ant to paties grėblio, yra neapsisprendusios, nežinančios, ko nori. Su tokiomis būna sunkiausia ir skaudžiausia ne tik mums, bet ir policijai, kuri atlieka didelius darbus smurto prevencijos srityje. Žinokite, žmonės nesikeičia, santykiai nesikeičia, situacija nesikeičia. Jeigu jūsų negerbė vyras, jis niekada nepradės gerbti, tas pats ir su smurtu, prievarta. Kentėjote 10–15 metų? Negalvokite, kad vieną kartą ištartas „NE“ jums padės. Smurtą turite palikti už savęs ir niekada su juo negyventi ir nesusigyventi.
– Minite ir seksualinį, psichologinį smurtą. Kodėl dažna moteris nesupranta, kad jį patiria? Kodėl toks smurtas apskritai nėra identifikuojamas kaip smurtas?
– Klausiame klienčių, ar vyras smurtauja seksualiai. Dažna ir sako, kad „ką jūs, tikrai ne“. Tačiau turime klausimyną, kurį moteris užpildo ir tada paaiškėja, kad visgi seksualinis smurtas tikrai patiriamas. Tarkime, intymūs santykiai vyko tada, kai moteris buvo nepasiruošusi, to nenorėjo. Supraskite – seksas nėra moters pareiga, kurią ji privalo vykdyti.
Nuo seksualinio smurto nukenčia ir nepilnametės. Kokie čia stereotipai pastebimi? Kokia visuomenės reakcija? Pavyzdžiui, jeigu tave pavaišino gėrimu, tu įsėdai į mašiną, tai reiškia, kad pati prisiprašei ir neturi teisės skųstis. Arba kita istorija – mergina važiavo į savo gimtąjį kaimą, išlipo stotelėje gana vėlų vakarą, apsirengusi suknele, kadangi buvo karšta vasara. Važiavo trys vaikinai ir tiesiog NEGALĖJO pravažiuoti pro šalį jos neišprievartavę. Jiems nebuvo kito pasirinkimo. O štai mergina galėjo rinktis – gal reikėjo rengtis kitaip? Gal galėjo eiti kitu keliu ar grįžti anksčiau...
Ironizuoju, tačiau požiūris į moteris, kurios patyrė seksualinį smurtą, yra siaubingas. Kaltos lieka visada aukos – kodėl ėjai naktį, kodėl buvai su sijonu?
Žinokite, žmonės nesikeičia, santykiai nesikeičia, situacija nesikeičia. Jeigu jūsų negerbė vyras, jis niekada nepradės gerbti, tas pats ir su smurtu, prievarta.
Tokių nuostatų formavimas yra labai neteisingas, kadangi lyg ir esame saugomi įstatymiškai, tačiau vertybine prasme moterį gali sudraskyti į skutus. Kokia moteris gali iškęsti akistatą su prievartautoju teisme? O dažnai tokios akistatos yra skiriamos, kad nukentėjusioji į akis prievartautojui pasakytų, kad galima būtų ja patikėti... Dažnai artimųjų net pabrėžiama, kad tik tylėtų ir niekam apie šitą baisią „savo“ gėdą neprasitartų. O kieno iš tikro tai gėda? Argi ne nusikaltėlio?!
Dažnai seksualinį smurtą merginos, moterys patiria artimoje aplinkoje – nukenčia nuo vyrų, senelių, kaimynų. Kenčia netgi vaikai, o tokius atvejus identifikuoti dar sunkiau. O kaip gyventi su tuo išdraskytu kūnu, psichologine trauma, kurią dar labiau paaštrina institucinis smurtas? Kaip užmigti, nepasiduoti priklausomybėms? Ir viso to centrine figūra tampa pasakymas „pati dėl visko kalta“.
Jeigu kalbėtume apie psichologinį smurtą, manau, daugelis moterų galvoja, galinčios jį kontroliuoti, atšauti į tam tikras kalbas, kažką pasakyti. Žeminimas, keiksmai, grasinimai – visa tai yra psichologinis smurtas. Jeigu jo neatpažįstame, vadinasi, jis tapo mūsų gyvenimo dalimi – gal vaikystėje, gal paauglystėje, ir tai mums atrodo norma, atrodo, kad taip ir turi būti. Tačiau niekas negali jūsų įžeidinėti ir kitaip priversti jaustis blogai.
Beje, visos smurto formos glaudžiai susijusios. Jeigu patiriate fizinį smurtą, greičiausiai patiriate ir psichologinį, seksualinį, ekonominį spaudimą. Net finansų apkarpymas ir pasakymas, kad „neduosiu tau pinigų“, kurie reikalingi vaikams išlaikyti, taip pat turi būti suprantamas kaip ekonominis smurtas, o ne konfliktas.
O visa tai prasideda nuo vertybinių dalykų. Juk jei moteris gyvena su vyru, kurio negali paklausti ar nežino, iš kur jis gauna pinigų, tai apie kokius santykius galime kalbėti?
MOTA socialinė, psichologinė, teisinė pagalba moterims - tel. 8 603 89833