Moterų klubo įkūrėja Rasa Kaktytė: „Tikroji moters laimė – būti savimi“

Rasa Kaktytė/Kristina Sereikaite photography nuotr.
Autorius: Elita Semenavičiūtė
Publikuota: 2018-12-03 18:39
Kas svarbiausia, norint būti laimingai, ir kokios iliuzijos apie moteriškumą trukdo jaustis gerai? To klausiau Rasos Kaktytės – Karalienių klubo (karalienes.lt) įkūrėjos. Pasak Rasos, tik pradėjusios pažinti save tokias, kokios esame iš tiesų, tapsime laimingesnės, gebėsime kurti darnius santykius su savimi ir išoriniu pasauliu.


Rasa, papasakokite apie savo gyvenimo kontrastą tarp praeities ir dabarties? 

Žinote, visada buvau labai veikli ir drąsi. Man pasisekė, kad gimiau tokioje mylinčioje šeimoje. Žinoma, įvairios gyvenimiškos patirtys žmogų išbalansuoja, tačiau, jas išgyvenus, gyvenimu pradedi dar labiau džiaugtis. Mano asmeninės gyvenimiškos patirtys skaudžios: būdama dvidešimt vienerių, netekau mamos, vėliau, sulaukusi trisdešimt dvejų, netekau dukrelės. 

Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą ko nors netenka... Vienam toks išgyvenimas yra nepakeliama kančia, kitam ir nereikšminga problemėlė gali būti tokiu dideliu išgyvenimu, kad žmogus palūžta, panyra į depresiją. Kalbant apie tai, kokios savybės man padeda džiaugtis gyvenimu, netektys ir kiti sunkumai tampa ne tokie svarbūs. Aš esu moteris, kuri renkasi laimę. Mes visos esame moterys, galinčios rinktis laimę, tą pasirinkimą darome kiekvieną dieną, bet kokioje situacijoje. 

Ar šis suvokimas atėjo palaipsniui, ar staiga? 

Mano gyvenime nebuvo kardinalaus pasikeitimo. Moterys manęs dažnai klausia: nejaugi reikia išgyventi sunkias skyrybas ar kitą sudėtingą situaciją, kad taptume laimingos? O ką daryti, jeigu širdyje nejaučiame dėkingumo? Jeigu įsikalbame sau tokius dalykus, kad dėkingumą ar laimę gali suteikti tik sunkios patirtys, visatai nusiunčiame žinutę, jog esame pasiruošusios mokėti tokią kainą už laimę. 

Patikėkite, visata šį jūsų norą tikrai išpildys. Po kiek laiko matome, kad pačios „užsisakome“ tam tikrus gyvenimo įvykius: skyrybas, ligas, karjeros pabaigą. Aš savo gyvenime nesureikšminu nei praradimų, nei atradimų, nei nusivylimų. Ir nereikėtų nieko sureikšminti, derėtų tiesiog gyventi ir mėgautis, džiaugtis kiekvienu pokyčiu, nes pokytis yra gyvybė. 

Na, jei moteris jaučiasi komfortiškai esamoje būsenoje, jai nereikia nieko sau pasisakyti, ji nenori pokyčių. Tačiau tuomet, kai nebetveriame realybėje, juk reikalingas lūžis, atskaitos taškas? 

Yra moterų, kurios nežino, ko norėti. Vienas būrys „karalienių“ yra tos moterys, kurios išgyvena sunkumus, kitas – tos, kurios nežino, ko norėti. Pastarosios atėjusios taip ir pasako: man nuobodu gyventi. Tai gali būti net ir jaunos moterys. Tuomet ir atsiranda kontrastas – mums labai gerai arba labai blogai. Jis padeda tuomet, kai esame labai blogoje situacijoje. Tada savęs klausiame, kaip galėtų būti geriau. Ir iš karto labai sunku patikėti, kad gali būti geriau. Kai netekau dukters, negalėjau pagalvoti, kad norėčiau kito vaiko. Tuo metu tiesiog galvojau, kaip išgyventi šitą dieną, kaip ją padaryti lengvesnę, ir stengiausi būti dėkinga, kai ją išgyvenau. 

Aš tarnauju kaip įkvėpimas toms moterims, kurioms dabar skauda ir sunku. Pažiūrėjusios į mane, jos gali pamatyti, jog reikia tiesiog daryti paprastus dalykus tam, kad būtų lengviau: atsigerti kavos iš gražaus puodelio, susitikti su drauge, gražiai apsirengti ar susirasti kokią įdomią paskaitą. O tos moterys, kurioms viskas yra nuobodu, pačios kasa sau duobę – nuolat apie tai kalbėdamos, jos nesuvokia, kad turi tai, ką kalba. Be to, norint įsileisti į gyvenimą ką nors naujo, būtina padaryti ką nors naujo. Tad visų pirma reikėtų nustoti taip kalbėti. 

Tad rekomenduojate išsikelti tam tikrus tikslus? 

Taip, tiesiog nukreipti minčių anteną į kitą pusę. Galite kalbėti apie tai, „kaip čia šalta toje Lietuvoje, kokie čia niurzgaliai žmonės“, bet galite sakyti ir kitaip: „Kaip norėčiau nuvykti į Italiją! Ten juk taip šilta, taip gera!“ Tuomet pradėsite skaityti straipsnius apie Italiją, žiūrėti itališkus filmus, stebėti moteris, panašias į itales, dėvėti, pavyzdžiui, ryškiaspalvę skarelę, taip nejučiomis visos jūsų mintys ims artėti prie Italijos. Ir labai greitai ta kelionė gali iš kur nors atsirasti. 

Viskas yra minčių srautas, reikia sugebėti jį keisti. Būtina ir pripažinti, kad mus supa lygiai tokie pat žmonės, kaip mes patys. Jeigu mums nuobodu, vadinasi, neiname į jokias naujas vietas, nesusipažįstame su naujais žmonėmis, neturime didelių tikslų. Žinoma, tai lemia baimės. Tačiau, jeigu galime susikurti tokią nuobodžią tikrovę, galime ją ir perkurti. Mes tikrai esame galingi kūrėjai. 

Tačiau jeigu netenkina, pavyzdžiui, santykiai, ir moteris sumano keisti ne save, o vyrą? 

Tada tokios moters reikėtų paprašyti parodyti vyro nuotrauką, pažiūrėti į ją ir sakyti: „Koks simpatiškas žmogus!“ Ir staiga ji suprastų – o, kitai moteriai jis įdomus! Galų gale moteris turi suprasti, kad jeigu tekėjo už jo prieš 20 metų ir matė, kad šis vyras turi puikių savybių, vadinasi, ir dabar jis vis dar turi tas pačias puikias savybes. Man labai patinka toks pratimas: kartais, kai mano vyras grįžta namo labai pavargęs, atsitolinti nuo to, kad esu jo žmona. Išeiti iš žmonos, mamos, ar bet kokio kito vaidmens ir į žmogų pažvelgti tiesiog kaip į žmogų. Pastebėti tai, kad jis yra pavargęs, kad šiuo metu jis negalvoja apie tai, kaip būti geru vyru, jis tenori išsimiegoti. Ką mes galime pasiūlyti kiekvienam pavargusiam žmogui? Arbatos, maisto, pamiegoti, paglostyti, palaukti, kol jis bus nepavargęs. Tik tada paklausčiau apie jo kelionę. 

Lietuvių moterys yra valdingos, jos labai piktinasi, kai reikia patarnauti ir nėra abipusių mainų su vyru. 

Nieko negalime kaltinti. Tai atsiranda iš trūkumo jausmo. Kai pačios savęs neužtenka, tuomet norisi, kad mylėtų aplinkiniai. Kai mes įsimylime, vien dėl jo apsivelkame gražiausią suknelę. Mes būname tokios pilnos meilės, kad norime ją visą atiduoti, ir, kai pavargstame, pradedame pastebėti tik pragmatiškus, materialius dalykus. Tačiau, jeigu atsiribosime nuo šio scenarijaus ir išmoksime tiesiog mylėti tą žmogų, iš jo gausime tą patį. Mylėti reiškia duoti. 

Tuomet ir reikia savęs paklausti, kada buvo tas momentas, kai nustojai duoti ir ėmei reikalauti. Ir kaip lengva tokiai moteriai pasakyti – atsikelk anksti ryte, išgerk skanios kavos, pavartyk žurnalą, nusipirk tą gražią suknelę ir kai jau būsi tokios pakilios būsenos, tu norėsi tik duoti. Atsiras noras pasakyti kažką gero, imsi pastebėti tame žmoguje smulkmenas, už kurias gali padėkoti jam. Norime to ar ne, mintys turi persikelti nuo to, kas man jame nepatinka link to, kas man jame vis dar patinka. Ir jeigu pradėsime savo vyrui už tai dėkoti ir jį už tai girti, pamatysime, kad duodama visa, ką turi geriausio gauni taip pat visa, ką gali geriausio. Galiausiai, gyvenime niekuo kitu nereikia rūpintis, tik kaip mylėti, duoti ir pasitikėti. 

 Taip pat reikia suprasti, kad turime šnekėtis. Visuomet moterims sakau, kad pirmieji mūsų susitikimai turi trukti bent jau dvi valandas. Nes didelę dalį laiko moterys šnekėsis. Ir tai yra nuostabu! Jos privalo viską iššnekėti! Kada jau viskas iššnekėta, galima užduoti paprastą klausimą: o yra kas nors už ką tu jį vis dar myli? Žinokite, visada yra. Nebuvo moters, kuri nepasakytų už ką ji vis dar myli savo vyrą. Galbūt tai nebus intymu, nes pastaruoju metu pora nerado vienas kitam laiko ir neskyrė dėmesio, nebuvo dėkingi. Dėkingumas kuria artumo jausmą. 

Taip pat mes pamirštame žaisti gyvenimą, o galvojame apie viską labai rimtai, labai apsunkiname save. Susikuriame krūvą modelių kokia turi būti žmona, koks turi būti vyras ir bandome vienas kitą pagal tuos stereotipus nulipdyti. O gyvenimą reikia žaisti, apie viską galvoti lengvai! 

O kaip moteriai dar labiau gerinti santykį su savimi? 

Statyti save į pirmą vietą: pirmiausia, mieloji, tu. Jeigu nebus dėkingumo sau, tai niekam už nieką nesugebėsi padėkoti. Kad ir 10 minučių skyrimas sau yra nuostabus dalykas, bet kokia forma. Neseniai dalyvavau vienoje laidoje, kurioje taip pat dalyvavo moterys, kurios išsitatuiruoja visą veidą. Jos nusipiešia antakius, lūpas, prisiklijuoja blakstienas, kad tik nieko daugiau nebereikėtų daryti. Bet juk puoselėdamos save mes skiriames sau laiko, tai yra meilė sau. Skirkime bent 10 minučių per dieną bendrystei su savimi.

Moterys dažnai savo laimę identifikuoja per motinystę, santuoką, tam tikrus stereotipus. 

Reikia turėti savo priežastį būti laiminga. Ne iš išorės – savo. Galbūt neturite daug pinigų, bet turite daug artimų žmonių. Galbūt neturite artimų žmonių, bet jums patinka būti vienai. Vertybės yra savęs priėmimas, tai yra dėkingumas sau. Tada aš galiu užsidėti karūną ir jausti prabangą būti savimi. Kadangi aš sau jau padėkojau ir už šitą nosį, ir už šitą odą ir už tokį gyvenimą, aplinką, kurią susikūriau, atsiranda tiek daug pasitikėjimo. Būtent dėl jo sugebėsiu priimti bet kokį žmogų. Yra daiktų, netgi mūsų susikurtoje aplinkoje, kurie primena, pavyzdžiui, barnį su vyru, šeimos nelaimę. Ir tada, vos pasižiūrėjus, atsidursite blogoje emocijoje. 

Tegu mus supa vien džiuginantys daiktai, tegu visos nuotraukos būna džiugių prisiminimų. Reikia labai gerai išsivalyti savo aplinką. Vėliau, kada tave sups vien tik džiuginantys daiktai, tu pradėsi galvoti apie žmones - kokie žmonės yra tavo aplinkoje. Ir pasiliksi tik su tais, su kuriais tau gera, su kuriais gali būti savimi, visokia, kurie neteisia ir kurie tau sukelia nuostabią būseną. O dar po kurio laiko suprasite, kad nereikėjo atsikratyti nei daiktų, nei žmonių, nes viskas buvo viduje. 

O kaip Jums kilo idėja įkurti Karalienių Klubą? Iš noro dalintis? 

Būtent. Aš matuoju laiką pokyčiais. Prieš savaitę buvau vienokia, šiandien jau kitokia ir nežinau, kokia būsiu rytoj. Princesė nuo Karalienės skiriasi vertės pajautimu – saviverte. Kiekvienas iš mūsų turime dalykus, kuriais tikime. Man labai padėjo įsivardyti manyje esančias stichijas. Princesiška moteris turi labai daug oro elemento, ji lengva, skraido, džiaugiasi, tačiau apčiuopiamo elemento nėra. Mes gyvename fiziniame kūne ir norime įprasminti savo rezultatą, pamatyti savo tikslo išsipildymą. 

Taigi karalienė ne tik daug svajoja, tačiau sugeba iš vizualizacijos labai greitai pernešti svajones į fizinę realybę. O kalbant paprastai – karalienė pilnai priima save. Karaliene tampi tada, kai ateina visiškas pasitikėjimas gyvenimu ir savimi, noras dalintis. Reikia pamatyti tas moteris, kurios leidžia sau vizualizuoti nuostabią aplinką, mylimą vyrą, norimą gyvenimą. Jos pamato save kitokias ir užfiksuoja tą būseną, parsiveža ją namo nuotraukos pavidalu. Turėti savo laimingos šeimos fotografiją yra be galo reikalinga.

Kasdieną į ją žiūrėdami galime pasijusti laimingi. 

Temos:

Moteris

Naujausi straipsniai