Moteriškų tatuiruočių mados: nuo būdo tapti cirko eksponatu iki noro paslėpti vėžio žymes

Tatuiruotė / „Fotolia“ nuotr.
Tatuiruotė / „Fotolia“ nuotr.
2015-08-11 19:00
AA

Kūnas – tai balta drobė, ant kurios įvairiausiais simboliais galima įamžinti reikšmingiausias gyvenimo akimirkas. Tačiau taip yra tik keletą paskutinių dešimtmečių. Iki tol tatuiruotės laikytos tabu.

Tatuiruotės nuo seniausių laikų moters gyvenime turėjo ypatingą reikšmę. Kai kuriose gentyse jos buvo naudojamos ritualuose kaip stiprybės, ištvermės išbandymas, pavyzdžiui, siekiant moterį paruošti motinystei. Žymėjimas jomis reiškė priklausymą konkrečiai bendruomenei.

Vakaruose tatuiruotės laikytos egzotika, todėl jomis pasipuošti ryždavosi tik pačios drąsiausios. Labai ilgai į kūno meną žiūrėta su panieka, todėl ilgainiui kūno tatuiravimas tapo maišto forma – taip moterys demonstravo, kad jos pačios yra savo kūno šeimininkės.

Šiandien dailiosios lyties atstovėms tatuiruotės – meno ir saviraiškos forma, o kartais net mada. Tad nenuostabu, kad nuo 2012-ųjų tatuiruočių salonai moterų sulaukia dažniau nei vyrų.

Baltoji vergė

Taip vadinama Olive Oatman – pirmoji žinoma moteris su tatuiruote. Yra pasakojama, kad Oatmanams keliaujant po Aukso karštinės apimtą Ameriką šeimą užpuolė vietinė javapų (yavapai) gentis.

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Iš septynių vaikų gyvos liko trylikametė Olive ir trimis metais jaunesnė jos sesuo Mary. Abi buvo paimtos į vergovę, o po metų už du arklius ir keletą antklodžių atiteko kitai, mohavių (mojave) genčiai.

Šie su jomis elgėsi kaip su lygiavertėmis bendruomenės narėmis, todėl 1858 m. joms ant smakrų buvo ištatuiruoti mėlynų dažų ženklai, reiškę leidimą į pomirtinį pasaulį. Deja, jaunesnioji sesutė pomirtinį pasaulį pasiekė dar gyvendama su indėnais, o Olive į civilizaciją grįžo būdama 19-os. Apie jauną moterį, kuri niekada viešumoje neslėpė ištatuiruoto veido, buvo rašomos knygos. Jos sulaukė didžiulio populiarumo.

Cirko eksponatai 

Visgi XIX amžiuje ilgalaikiai piešiniai ant kūno labiausiai buvo siejami su į jūrą išplaukiančiais vyrais ir nusikaltėliais, todėl visuomenėje laikyti tabu. Ką jau kalbėti apie dailiosios lyties atstoves. Išdrįsusios kūną pasipuošti piešiniu laikytos paleistuvėmis. Vienintelė vieta, kur moteris su savo kūnu galėjo elgtis kaip nori, buvo cirkas.

Taip pat skaitykite: Kūno puošybos kaina: neigiama tatuiruočių pusė

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Ne vienai jų tapimas eksponatu buvo pragyvenimo šaltinis, nes tatuiruotas kūnas, nors ir laikytas nepriimtinu, kėlė didžiulį susidomėjimą. Savo išvaizda meno kūrinius primenančios moterys laikytos gražuolėmis ir tuo pat metu būdavo smerkiamos, nes viešai rodėsi pusnuogės. Šiam darbui neužteko dailaus drugelio ant peties – priimamos būdavo tik visą kūną išsitatuiravusios dailiosios lyties atstovės.

Negana to, dėl didesnio reginio jos turėdavo ryti durklus ar atlikti akrobatinius triukus. Tačiau blogiausia, kad neretai moterys į cirką patekdavo ne savo noru. Jos būdavo pagrobiamos, prievarta ištatuiruojamos ir parduodamos palapinių pasauliui.

Dvigubi standartai

Tuo pat metu, kai viešumoje tatuiruotės ir jas turinčios moterys buvo smerkiamos, aukštuomenės atstovai po savo rūbais slėpė rašalo žymes. Skirtingai nei pramogų pasaulio atstovų, jų tatuiruotės buvo subtilios, minimalistinės ir vengiamos daryti atvirose kūno vietose. Tai tapo privilegijuotųjų mada.

Kas būtų pagalvojęs, kad pati karalienė Viktorija ant savo nugaros turėjo išpieštą Bengalijos tigrą, besikaunantį su pitonu... Winstono Churchillio motina ant riešo buvo išsitatuiravusi juodą gyvatę, negana to, krūtų speneliuose turėjo auskarus! Kad ir kaip keistai skambėtų, pastarasis puošybos elementas buvo dar viena to laikotarpio mada.

XX a. pradžioje aukštuomenės pramogą tatuiruotis perėmė turtingos ir linksmintis mėgstančios moterys (vadinamosios flapper merginos). Joms tai reiškė maištą prieš moterų teisių suvaržymą visuomenėje.

Tatuiruotosios gražuolės

1927 m. bendras geriausių to laiko tatuiruočių meistrų kūrinys buvo baigtas. Betty Broadbent tapo pirmąja mergina (angl. pin-up girl), kurios kūnas buvo išpuoštas 350 tatuiruočių kostiumu. Jos veidas liko nepaliestas kaip natūralumo atsvara rašalui.

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Nors kritiškas visuomenės požiūris į ilgalaikius kūno piešinius buvo nepakitęs, ši mergina imta laikyti ne tik patrauklia, bet ir gražia. 1939 m. Niujorke vykusioje Pasaulio mugėje Betty atstovavo Amerikos kultūrai. Ji net 40 m. sukosi pramogų versle ir visada jautėsi laiminga: keliaudavo su cirko trupėmis, karnavalų dalyviais po visą JAV, Australiją ir Naująją Zelandiją.

Tatuiruota moteris ilgainiui tapo seksualumo simboliu. Šiandien tokios moterys itin geidžiamos – jos puošia žurnalų viršelius ir simbolizuoja prabangą ir laisvę.


Pavojinga egzotika

Rytietiško stiliaus kūno puošyba yra viena populiariausių pasaulyje. Šie piešiniai turi savą simboliką, tačiau Japonijoje tatuiruočių tradicija susijusi su kiek kitokia prasme. Įprastai tatuiruotės buvo vienuolių ženklai ir turėjo maginę, simbolinę reikšmę. Tačiau ilgainiui kūno menas tapo priklausymo jakudzai (jap. yakuza), Japonijos nusikaltėlių organizacijai, žyme.

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Naudojant tradicinę badymo ranka techniką buvo tatuiruojami visi jos nariai. Procedūra itin skausminga ir ilga, todėl šis ritualas buvo stiprybės išbandymas, mat tatuiruojamas visas kūnas. Nors moterys mafijos veikloje dalyvauti negalėjo, jos taip pat kūną „puošdavo“ tatuiruotėmis. Tai būdavo grupės narių žmonos arba darbuotojos – jakudzai priklausė didžiuliai prostitucijos tinklai.

Tad tatuiruotės moterims buvo tarsi priklausomybės ir pavaldumo ženklas, liudijantis, kad jos – mafijos nuosavybė. Dėl neigiamų asociacijų su nusikalstama veikla Japonijos valdžia ilgą laiką draudė tatuiruotis, o vėliau kūno piešinius demonstruoti viešumoje.

Randai, kurie puošia

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Kol vienos moterys kankinasi dėl pernelyg stambių šlaunų ar vieno papildomo kilogramo, kitos susiduria su žiauresniais gyvenimo iššūkiais. Įgimtos odos ligos, nudegimai ar dideli randai daro kūną nuosavu priešu. Todėl tatuiruotės tampa puikia maskuote – dėmesį traukia ne randai, o meno kūriniai.

2013 m. buvo įsteigta ne pelno siekianti organizacija „P.ink“, į komandą subūrusi krūties vėžį nugalėjusias moteris ir tatuiruočių meistrus. Pašalintų krūtų vietoje imtos kurti „rašalo liemenėlės“, jos likimo nuskriaustoms moterims leisdavo iš naujo pažvelgti į savo kūną ir jį vėl pamilti.

Piešinių pasirinkimas pats įvairiausias: nuo geometrinių abstrakcijų iki gėlių motyvų. Galima rinktis ir spenelių rekonstrukciją: meistrai sukuria itin natūraliai atrodančias kūno detales. O svarbiausia – tai simbolizuoja gyvenimo pergalę prieš mirtį.

Grožis ir individualumas

Po ilgą laiką trukusių suvaržymų moteris pagaliau išsikovojo laisvę su savo kūnu elgtis taip, kaip ji pati nori. XX a. 7-ajame dešimtmetyje ėmė sparčiai daugėti feministinių judėjimų, o kartu ir augti išsitatuiravusių dailiosios lyties atstovių skaičius. Moterims jau nebereikėjo slėptis nuo viešumos.

Taip pat skaitykite: Jūsų kūno horoskopas

Formavosi nuostata, kad ilgalaikiai piešiniai ant kūno yra meno forma, o moters figūra – tinkamiausia vieta tam išreikšti. Šiomis dienomis vis daugiau scenos, kultūros, grožio atstovių apie tai kalba ir rašalo meną demonstruoja ant raudonojo kilimo. Negana to, tatuiravimas atrado vietą ir grožio industrijoje: šiandien itin populiaru rinktis ilgalaikį makiažą, atliekamą tatuiravimo principu.

Tačiau pabrėžti antakius ar lūpų liniją jokia naujiena – dar tarpukariu moterys lankydavosi pas meistrus, kad šie ant veido nupieštų apgamėlį.

Mėgstamiausios tatuiruotės

Tatuiruotės – įvaizdžio kūrimo būdas, mada, grožis. Moterys renkasi pačius įvairiausius piešinius: nuo minimalistinių iki padengiančių visą kūną. Mėgstamiausi yra šie:

Gėlės. Tai itin moteriški ir puošnūs piešiniai. Patys mėgstamiausi yra vyšnių žiedai, jie simbolizuoja gyvenimą, grožį ir meilę. Taip pat lotoso žiedas, reiškiantis tyrumą ir dievišką grožį. Baltas lotosas simbolizuoja tobulumą, mėlynas – išmintį, violetinis – tikėjimo stiprybę, rausvas – Budos istoriją, o raudonas – aistrą ir meilę.

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Drugeliai. Tai metamorfozė, gyvenimo akimirka. Simbolizuoja meilę, intuiciją, gyvenimą, taiką ir grožį. Šis piešinys dažniausiai atsiduria ant peties, lyg iš tiesų nuolat lydintis talismanas. Laumžirgis reiškia sėkmę, stiprybę ir tyrumą. Jis yra tarpininkas tarp fizinio ir dvasinio pasaulių.

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Paukščiai. Simbolizuoja laisvę ir viltį, tačiau kiekviena paukščių rūšis turi atskirą reikšmę. Žvirblis skraidina amžiną meilę, pasiaukojimą ir lojalumą; povas – išdidumą, prabangą, troškimus, kilmingumą.

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Sparnai. Tai angelas sargas, kuris saugo ir globoja. Neretai renkamasi norint atminti prarastą artimą žmogų. Plunksna žada ramybę, taiką, gali simbolizuoti ir mirtį.

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.

Pienės pūkeliai. Reiškia gyvenimą ir stiprybę. Žmogus, pasirinkęs šį simbolį, džiaugiasi gyvenimu ir vertina kiekvieną jo akimirką. Tai – laikinumas ir svajonės.

Žodžiai. Mėgstamiausia citata, gyvenimo šūkis arba vertybės. Neretai tatuiruojami ištisi tekstai ar eilėraščiai. Itin populiarios tatuiruotės su begalybės ženklu ir jame įpintu žodžiu, pavyzdžiui, meilė, taika, gyvenimas, grožis ir pan.

Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.
Olive Oatman, 1857 m. / wikimedia.org nuotr.