Kartą skulptoriui Alfredui Boucher šyptelėjo laimė: jis gavo Salono Grand Prix ir kelionę į Italiją. Vyras buvo pareigingas, todėl prieš išvykdamas paprašė bičiulio Auguste’o Rodino, kad šis paglobotų jo mokinius. Patikino, kad nebus jokio vargo: visi jaunuoliai gabūs, o ypač – viena mergina. Taip Camille Claudel (1864–1943) buvo suvesta su Rodinu.
Gal ir nederėtų pasakojimo apie skulptorę pradėti nuo jos sutiktų vyrų, tačiau šioji pažintis tapo lemtinga.
Dar būtų pusė bėdos, jei kalbėtume vien apie meilę; blogiau, kad porą siejo painūs kūrybiniai santykiai. Istorikai (ypač vyrai) mano, kad Rodinas panelei Claudel buvo laimingas loterijos bilietas: neva toji be rimto globėjo nebūtų toli ėjusi. Pati Camille neabejojo, kad garsusis skulptorius ją pražudė. Ir tai panašu į tiesą.
Šiandien jos vardas minimas tik po Rodino. Claudel visada eina iš paskos kaip didžiojo meistro šešėlis, net jos kūryba saugoma Rodeno muziejuje. O kalbant apie skulptorės braižą būtinai ieškoma sąsajų su maestro. Ir randama. Tik retai kada kyla šventvagiška prielaida: gal ne Rodinas darė įtaką mokinei, o atvirkščiai?
Į metro studiją ji pateko visai jaunutė. Buvo emancipuota panelė iš stambių buržua, perkrimtusi tėvo biblioteką, studijavusi Colarossi akademijoje, jau sukūrusi skulptūrų, kurios jos mokytoją Boucher ir trikdė, ir stulbino. Rodiną irgi nustebino jauniklės erudicija ir gabumai. Jau neminint grožio, kurį patyręs lovelasas būtų įžvelgęs net patamsyje. Dabar sunku nustatyti seką (o gal viskas įvyko vienu metu?), bet Camille greitai tapo skulptoriaus modeliu, patikėtine, pagalbininke, mūza, meiluže.
Ilgainiui skeptikai užsičiaupė: jie įsitikino, kad gležnutė Camille marmurą tašė tiksliau ir geriau net už Rodiną.
Studijos senbuviai nebuvo patenkinti. Rodinas pavarė mylimą modelį Adele; dabar intymioms kompozicijoms pozavo Camille. Svarbiausius darbus, kojų, rankų lipdybą meistras irgi patikėdavo jai. Ir šiaip situacija atrodė piktinanti: moteris turi gimdyti vaikus, sėdėti virtuvėje, o ne karstytis kopėčiom ir darbuotis su kaltais. Nors ilgainiui skeptikai užsičiaupė: jie įsitikino, kad gležnutė Camille marmurą tašė tiksliau ir geriau net už Rodiną. Be to, visi, neakli, pastebėjo, kad jos lipdiniai – dvelkiantys vidine jėga, bet jausmingi, kiek melancholiški – paveikė Rodino stilių.
Pikti žvilgsniai ir darbai Camille nevargino. Lipdyti ar kalti Rodino skulptūras jai buvo garbė ir laimė. Pozavimas merginai taip pat neatrodė tuščias laiko švaistymas, juolab jos kūnas įkvėpė kurti šedevrus. Solidžiuose Rodino albumuose yra aibė Camille veidų ir biustų; taip pat – prierašų, kad mergina pozavo kone visoms „Pragaro vartų“ nusidėjėlėms, skulptūroms „Paolo ir Frančeska“, „Mintys“, „Danaidė“, kitoms, kad be jos nebūtų atsiradęs „Bučinys“ ir „Amžinasis pavasaris“.
Bendri darbai vyko sklandžiai. Kiek sunkiau porai sekėsi su meile. Nėra pagrindo abejoti, kad ten šėlo devynbalės aistros, bet nuo pat pradžių tai buvo nelegalus romanas. Iki 1888 m. Camille gyveno su motina, ir šioji net nenujautė tikrų dukters santykių su mokytoju. Tai suprantama, Rodinas nebuvo svajonių jaunikis: kone ketvirčiu amžiaus vyresnis už draugę, jis turėjo paleistuvio reputaciją plius sugyventinę Rose Beuret, su kuria susipažino tais metais, kai gimė Camille. Rodinas savo Rose slėpė nuo viso pasaulio, gėdijosi, kad ji iš kaimo, bet neketino jos palikti.
Claudel visada vadino mylimąjį ponu Rodinu ir kreipėsi „jūs“ („Aš miegu nuoga, kad įsivaizduočiau, jog esate šalia...“), o šis ją – madmuazele Camille. Jie niekada negyveno drauge, per naktį nesidalijo patalu, net kai mylimoji pasidarė nepriklausoma nuo mamos ir nuomojo patalpas. Jaunoji dailininkė galėjo džiaugtis nebent tuo, kad Rodinas jos neslėpė: vedėsi į vakarėlius ir parodų atidarymus, pažindino su garsiausiais Paryžiaus menininkais, kolekcininkais, dailės kritikais. Ir visiems noriai porino, kokia ji talentinga. Įmetėjusio pono aistra mokinei niekam nebuvo paslaptis... Tačiau Camille teko patirti ir labai nemalonių akimirkų. Yra žinomas atvejis, kai Rodinas, pakviestas paviešėti Claudelių namuose, atvyko su Rose ir pristatė ją kaip sutuoktinę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Grantas Woodas: kuklusis kūrėjas, išgarsėjęs vienu vieninteliu paveikslu
Jų pažintis datuojama 1883 m., skyrybos – 1898 m. Pastarosios buvo neišvengiamos. Ambicingos Camille ilgainiui ėmė netenkinti meilužės padėtis, juolab blėso viltis, kad kas nors pasikeis į gera. Rodinas konfliktus bandė spręsti taikiai: kai Camille labai suirzdavo, paimdavo ją į kokią kelionę ar veždavo į kaimą – d’Islette pilį Turene. Ten visą laiką skirdavo jai; gal tik nuvogdavo valandėlę, kad parašytų laišką Rose Beuret. Toje pilyje Camille būdavo ir viena. Įtariama, kad tada, kai teko slėpti nėštumą ar atsigauti po aborto. Ši tema apaugusi spėlionėmis. Paprastai kalbama tik apie nutrauktą nėštumą, bet pasitaiko prielaidų, kad pora turėjo vaikų: ar du, ar net keturis berniukus, ir juos augino svetimi žmonės.
Viešpats žino, ar Camille mylėjo Rodiną taip, kaip šis – ją. Senstantis skulptorius šaipydavosi, kad „ta miela užsispyrėlė“ veja iš jo virvę. O šioji vis dažniau putodavo, kad Rodinas ją išnaudoja.
Viešpats žino, ar Camille mylėjo Rodiną taip, kaip šis – ją. Senstantis skulptorius šaipydavosi, kad „ta miela užsispyrėlė“ veja iš jo virvę. O šioji vis dažniau putodavo, kad Rodinas ją išnaudoja. Dailininkas išties negailėjo draugei darbų ir pageidavo kone kiaurą parą matyti ją studijoje, bet Camille nebuvo nei įkalinta, nei nusiplūkusi. Ji daug kūrė, kone kasmet dalyvavo Salono parodose, vis labiau buvo liaupsinama kritikų. Vakarus irgi ne visada leisdavo su Rodinu. Kažkur svečiuose Camille net įsigudrino susukti galvą Claude’ui Debussy. Kalbos apie jų romaną gal ir perdėtos, bet kompozitorius buvo rimtai įklimpęs, o Rodiną draskė pavydas.
Mintys apie tai, kad Rodinas ją išnaudoja, vagia jos stilių, tapo Camille apsėdimu. Tai ir buvo pagrindinė ilgų skyrybų priežastis: iš pradžių „užsispyrėlė“ atsisakė dirbti Rodinui, bet nevengdavo pasimatymų ir tik po keleto metų visai jo išsižadėjo. Ar tai buvo palengvėjimas? Toli gražu. Su Rodinu Camille jautėsi kaip už mūro, o tuomet užgriuvo realybė: ji – per trisdešimtį perkopusi senmergė, nežinanti, iš ko gyventi, viena kaip pirštas. Mama jos niekada nesuprato, tėvas – taip pat, nors rėmė finansiškai, sesuo išvis vengė. Dar buvo brolis, visada ją atjautęs, visada buvęs greta: artima siela, geriausias draugas, mylimas modelis (Camille nulipdė galybę jo portretų). Bet nūnai garsus poetas ir diplomatas Paulis Claudelis dirbo konsulu Kinijoje ir jam ant peties negalėjai išsiverkti.
Kūrybinė laisvė nedavė lauktų rezultatų. 1893 m. Salone ji rodė „Valsą“ ir „Kloto“, kuriuos ne nuodėmė vadinti šedevrais, bet tai buvo dar rodeniška plastika. Camille vis bandė keisti stilių („Pleputės“, „Banga“, „Židinys“), nenorėjo palyginimų su Rodinu, tačiau pabėgti nuo jų neįstengė. Kolegos jai rodė didžiausią pagarbą, platesnė visuomenė jos beveik nežinojo. Camille reikalai buvo it stovintis vanduo: viskas taip, kaip prieš keliolika metų. Tiesa, ji surengė parodų užsienyje, 1893–1899 m. buvo Nacionalinės meno draugijos žiuri narė, dalyvavo 1900 m. Pasaulinėje parodoje. Bet tai buvo tik garbė, kurios ant duonos neužsitepsi. Tikrą pripažinimą reiškė valstybiniai užsakymai, o jų Camille negaudavo.
Jai visur vaidenosi Rodino pinklės, jo siųsti šnipai ir samdomi žudikai.
1897-aisiais (paskutiniais metais su Rodinu) ji dar buvo laiba gražuolė, traukianti vyrų akį. 1899 m. fotografijoje Camille apsunkusi, pasenusi, praradusi žavesį. Permainų priežastis buvo ne tik vargingas gyvenimas, bet ir progresuojanti beprotybė. Pagrįstas įtūžis, kad mokytojas plagijuoja jos kūrybą (tarkim, Rodino „Galatėja“ veik niekuo nesiskiria nuo Claudel „Mergaitės su pėdu“), peraugo į tikrą maniją: jai visur vaidenosi Rodino pinklės, jo siųsti šnipai ir samdomi žudikai. Namų duris Camille atverdavo apsiginklavusi šluota, o dažniau išvis nieko neįsileisdavo, bendravo tik su konsjerže. Į kvietimą kur nors pasisvečiuoti atsakydavo neturinti tinkamų batų.
Kūrinių niekas nepirko, o ir parduoti nebuvo ką: dailininkė sistemingai naikino savo darbus, kad jie nepatektų į Rodino rankas.
Batų ji tikrai neturėjo, nes kone badavo. Skulptūra, itin brangus menas, įstūmė Camille į skolas – šių iš jos buvo reikalaujama net per teismą. Kūrinių niekas nepirko, o ir parduoti nebuvo ką: dailininkė sistemingai naikino savo darbus, kad jie nepatektų į Rodino rankas. Apleistuose namuose driekėsi voratinkliai, siuvo katės, grindų nesimatė per sudaužytas ir sutryptas skulptūras. Paulis su kiekvienu sesers laišku vis labiau įsitikindavo, kad Camille reikia gydyti. Ir, ilgai delsęs, ryžosi. 1913 m. pavasarį sanitarai išvertė panelės Claudel dirbtuvės duris ir ją išvežė.
Paradoksalu, bet su dievais šnekėjusi Camille akimirksniu atgavo orientaciją. Bent jau tiek, kad parašytų pažįstamam redaktoriui, kaip buvo pagrobta. Pasipylė straipsniai apie genialią skulptorę, sveiko proto, pačiame talento žydėjime prievarta uždarytą beprotnamyje. Daugiausia kliuvo Pauliui Claudeliui.
Pati menininkė brolio nepainiojo: keikė seserį (kuri nusavino jos palikimą), motiną, Rodiną. Giminaičiai išties nenorėjo prisiimti ligonės priežiūros. Iš psichiatrijos klinikos Camille buvo perkelta į Mondevergo vienuolių prieglaudą. Senoji ponia Claudel negailėjo pinigų, kad Camille nieko netrūktų, bet, ne kartą gavusi siūlymą pasiimti dukrą, kategoriškai nesutiko jos išlaisvinti. Tad skulptorė trisdešimtį gyvenimo metų praleido atskirta nuo pasaulio. Jautrios vienuolės jai vis pakišdavo molio, bet jis likdavo nepaliestas.