Moterims su alkolizmu kovoti padedanti Gabija Vitkevičiūtė: „Tai – siaubinga liga su kruvinais nasrais“

Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-01-11 11:32
Žurnalistė, komunikacijos konsultantė, menų magistrė, žmona, keturių vaikų mama ir trijų knygų autorė Gabija Vitkevičiūtė yra sukaupusi įvairių patirčių: jos išmokė būti, o ne atrodyti. Prieš metus įkūrusi pagalbos namus kenčiančioms nuo alkoholizmo moterims „Ramunėlė Rehab“, dabar šią programą dėl finansinių priežasčių sustabdžiusi, patyrusi daug išgyvenimų, ji nesirenka pralaimėtojo pozicijos.

Kai buvai aštuoniolikos, stengeisi į ką nors lygiuotis? Tada „influencerių“ ir sekėjų dar nebuvo.

Tada tikrai nebuvo mados itin žavėtis kokiu nors bendraamžiu. Labai patiko van Goghas, Amsterdame, jo muziejuje, buvau tris kartus. Lankiau ir baigiau dailės mokyklą, norėjau būti tapytoja, bet vieną dieną supratau, kad tikrai nebūsiu geriausių dailininkų dešimtuke, gal tik vidutiniokė, ir tos idėjos atsisakiau. Bet dailės mokslai nepraėjo veltui – suformavo supratimą, kas yra menas, o jau po žurnalistikos studijų Vilniaus dailės akademijoje baigiau meno teorijos mokslus.

Iš šalies žvelgiant, tavo gyvenime visko labai daug: darbų, vaikų, projektų. Esi jautusi trūkumą?

Darbai patys mane susirasdavo. Ir išsipildė labai daug dalykų, apie kuriuos anksčiau tik svajojau, – buvo žmonių, kurie man atrodė nepasiekiamose aukštybėse, o dabar, šiame etape, galiu jiems sakyti „tu“ ir pajuokauti, kad nenusišnekėtų. Tada stigo pinigų, nemaniau, kad galėčiau nukeliauti į kokias nors egzotiškas šalis, dabar jos apkeliautos. Ir neatrodė, kad gyvensiu gražiai, kaip dabar gyvenu Užupyje. Gal pavyko, nes ne tik svajojau, bet ir dariau. Man tiesiog „gyvenosi“. Nekėliau sau tikslų „padaryti karjerą“ ar „turėti daug vaikų“ – viskas klostėsi palaipsniui, vienas žingsnis keitė kitą.

 

Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.
Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.

Kartais ne tik atrasdavai, bet ir prarasdavai. „Ramunėlė Rehab“ pareikalavo asmeninių investicijų...

Tai kaip potvynis ir atoslūgis. Jei kas nors pavyksta ne visai taip, kaip tikėjausi, atsitraukiu ir laukiu kito palankaus momento. „Ramunėlės Rehab“ namus sukūriau tokius, kokių norėjau, padariau viską, ką galėjau. Taip, dabar jų veikla sustabdyta, bet kaip galima išmatuoti tai, kas ten vyko? Kolegė, su kuria dirbau, paprastai apibūdino dabartinę namų situaciją: „Mes pasirinkome ne turėti, o būti.“ Mūsų sukurta sistema veikė, bet išlaikyti namą kaip viešbutį, kuriame moterys sveiktų, be papildomos valstybės paramos kol kas nesu pajėgi. Kiek turėjau pinigų, tiek investavau, ir viskas baigėsi.

Bet yra jausmas, kad šį tą išjudinai?

Be abejo. Per tuos metus mes daugiau sužinojome apie moterų alkoholizmą: ta paleista sniego gniūžtė smagiai ritasi nuo kalno. Po truputį keičiasi ir visuomenė: taip nebesišaipo iš apsvaigusios moters, nebenurašo jos į mėlynanosių kategoriją, ima suvokti, kad alkoholizmas yra liga. Neseniai buvo tokia situacija: su dukromis pusryčiavome kavinėje, sėdėjo daili ponia, užsisakinėjo ir alaus, ir vyno, ir telefonu kažką tikino, kad dabar yra banke, o kavinės lankytojams vieniems buvo linksma, bet kitiems – liūdna.

Į tave vis dar kreipiamasi pagalbos?

Nuolat. Jei galiu, kartu važiuoju į ligonines, kai būna sunkūs depresijos atvejai ar ilgų išgėrinėjimų pasekmės, skirtumas tik tas, kad dabar nebegaliu sakyti: kai jus išrašys iš ligoninės, kreipkitės į mus. „Ramunėlės Rehab“ istorija man yra skausminga, nes reikėjo papasakoti ir asmeninę istoriją apie sunkiai alkoholizmu sirgusią mamą. Tai buvo didelė kaina. Mano širdyje vis dar yra tie šešiolika žmonių, kurie pas mus sveiko, – ne tik jie, bet ir jų vaikai, tėvai, anūkai, vyrai, žmonos, sesės ir broliai. Ir jie liks mano širdyje, kol numirsiu, – apie juos žinau viską. Mes iki šiol palaikome ryšį. Jie yra mano, aš esu jų.

Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.
Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.

Yra dar vienas skaudus momentas – atkryčiai. Turbūt ir pacientai, ir artimieji tikisi stebuklo, tik jis dažnai nenutinka.

Tai yra siaubinga liga su dideliais kruvinais nasrais: pasiglemžia ne vien sergantį žmogų, bet ir visą jo šeimą. Atkryčių buvo, yra ir bus. Yra žmonių, kurie neatkrito, bet tai ne rodiklis, nes jie neatkrito šiandien, o kas bus rytoj – nežinia, galima atkristi ir po keliolikos metų. Tik skirtumas tas, kaip į atkryčius reaguojama. Ar vėl save plaki, kad nesusilaikei, šeima vėl priekaištauja, vėl kartojasi užburtas ratas. Ar, jei jau eini sveikimo keliu, žinai, kas su tavimi vyksta. Su tavo smegenimis, tavo kūnu. Tu imi kapstytis savo viduje, ieškoti, kokių asociacijų kada kyla, kas vėl įtraukia į alkoholio vartojimą. Gal santykiai, kuriuos „užgėrinėji“, gal problemos darbe, su kuriomis nežinai, kaip tvarkytis? Kiekvienas „užgėrinėja“ savo skausmus. Prieš savaitę gaunu žinutę: „Gabija, aš vėl verkiu, aš vėl atkritau.“ Moteris blaivi ištvėrė šimtą dienų. Atrašiau jai, kad džiaugiuosi, jog pranešė. Dabar reikia staigiai „užtraukti rankinį stabdį“, nebūti vienai, važiuoti pas mamą ar draugę, išsimiegoti, o paskui – į ligoninę detoksikuotis. Moteris jau žino, kodėl taip atsitiko, – nes nesulaukė svarbios žinutės ir nerimą slopino alkoholiu.

Per tuos „Ramunėlės“ metus tau buvo itin džiugių momentų?

Kai pabuvusios pas mus moterys labai greitai grįžta į save, tokias, kokios buvo, kai negėrė: jos juokauja, puola padėti, atsiveria, nori mylėti ir būti mylimos. Kai ateidavo momentas, kada jos prisipažindavo, jog yra alkoholikės. Tai lūžio taškas. Garsiai tai pasakyti ir sau pripažinti, kad tavo gyvenimas pasidarė nebevaldomas, – labai sunku. Nes kitos tai „žibutės“, o aš su šilkine palaidine sėdžiu ir gurkšnoju tik šampaną... Džiugindavo artimieji, kurie atvažiuodavo pasiimti savo žmogaus: „Štai šita yra mano žmona, o ne ta moteris, apsėsta demono, kurią tada atvežiau.“ Bet ilgai kalbėdavomės su artimaisiais ir juos šiek tiek nuleisdavome ant žemės: realiai paaiškindavome, kad jei žmogus grįš į tą pačią aplinką, nieko nebus. Pavyzdžiui, atkrytis garantuotas, jei žmona stengsis būti blaivi, bet kiekvieną vakarą matys alų gurkšnojantį vyrą. Tiek žmogaus, kuris nori gydytis, tiek jo artimųjų laukia ilga kelionė.

Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.
Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.

Kalbėdavai joms apie savo patirtį su mama?

Pasakodavau moterims apie vaikų vaidmenis geriančio žmogaus šeimoje – tai esu pati išgyvenusi. Vieni vaikai labai užsidaro, kiti tampa klounais, treti nori būti tobuli mokiniai, pasinerti į milijoną veiklų ir būrelių, kad nereikėtų anksti namo grįžti. 

Tu stengeisi tokia būti?

Taip. Bet nebesu dabar – nebenoriu perdėtai kontroliuoti nei savęs, nei kitų, nebesiekiu tobulybės, nebenoriu būti gražesnė ir protingesnė, nei esu.

Tavo knygoje „Jūra – tai debesys“ yra tokios eilutės: „Augu / nieko nebesaugau / viską paleidau / sau klysti leidau.“  

Esu kaip mes visos – patyrusi daug išgyvenimų. Bet juk viskas yra gerai: esu sveika, gerai pagal metus atrodanti keturių vaikų mama. Gal suvokimas, jog nebenoriu vaidinti geresnės, atsirado gimus jaunėliui Tadukui, dabar jam 4-eri. Vyriausiajai Ditei – 20, Mėjai Ly – 13-a, Teresei tuoj bus 8-eri. Visi mūsų pumpurėliai! Taigi tas noras „būti dar truputį geresnei ir gražesnei“ tiesiog ėmė ir nusiplovė. Atsipalaidavau! Tikras gyvenimas yra gražesnis už instagramo nuotraukas.

Buvo toks įdomus viražas tavo gyvenime – Kinija, kai su vyru Jurgiu nutarėte keisti viską viską.

Dabar tikrai ten nebevažiuočiau, bet dabar mes ir nebesame tokie, kaip tada. Išvykome lyg ir ilgam, bet prabuvome tris mėnesius, nes ten ėmiau lauktis antrosios dukrelės – Mėjos Ly. Tačiau vėlgi ta patirtis nebuvo veltui: grįžusi ėmiau mokytis kinų kalbos, kuri dabar prisimiršo, bet buvo gera smegenų mankšta. O paskui gimė dar du vaikai – vienas po kito. Taip, margas tas mano gyvenimas, o pasaulis apie mane atrodo tirštas, bet nėra jausmo, lyg šaudyčiau tuščiais šoviniais. Ir man niekada niekada nebuvo nuobodu. Man ir pačiai su savimi niekada nenuobodu: galiu sėdėti ir skaityti nuo ryto iki vakaro, manęs nebaugina vienatvė – kartais viena išvažiuoju savaitgaliui.

Labai gerai mokeisi. Kartais tokioms mamoms būna sunku įprasti, kad jų vaikams mokslai sekasi ne taip tobulai.

O taip. Priblokšdavo, kai nuėjusi į vyresnėlės mokyklą išgirsdavau, kad ir tas ne taip gerai sekasi, ir antras, ir trečias, ir ketvirtas. Pamenu, kartą paklausiau: „O ar yra dalykas, kuris jai labai gerai einasi?“ Atsakymas: „Taip, yra. Ten ji pirma klasėje. Kūno kultūra...“ Kiekvienas vaikas yra visiškai kitoks, turi puikių unikalių savybių – tiesiog nereikia jų lyginti nei su savimi, nei tarpusavyje.

Kaip surikiuoti buitį, kai šeima didelė? Dulkės, pamestos kojinės, tuštėjantis šaldytuvas ir amžinas chaosas?

Vaikai mane perlaužė: supratau, kad jei stengsiuosi viską kontroliuoti ir viską daryti tobulai, išprotėsiu belygindama drabužius ir ieškodama pamestų kojinių. Kartais mėgstu pasistengti, bet dėl savęs – man smagu, kai kambariuose tvarkinga, o gėlių vazose pakeistas vanduo. Be to, gyvename laikais, kai yra indaplovė, dulkių siurblys ir skalbimo mašina. Nereikia pačiai apsisunkinti ir imti jaustis auka. Paklotų lovų kambariuose reikia tik man, o ne vaikams – kai tą supratau, atsipalaidavau. Ir kartais su džiaugsmu pakloju, jei norisi MAN. Jie juk vėliau, visą likusį gyvenimą, turės tvarkyti savo ir kitų daiktus – tegul nors pas mamą tvarkos būtinybė nespaudžia jiems smegenų. Kartais, aišku, kai jau visai užlipa ant galvos, trūksta kantrybė, kita vertus, emocinė vaikų būsena man svarbiau už viską. O kaip atlygį gaunu įvertinimą, kai jie man pasakojasi. Taip, gausi šeima yra ir tarnystė, ir savęs atsižadėjimas. Gal kiti tokių šeimų tėvai stebuklingai sugeba išsiplėšti kokį filmą po žvaigždėm vakarais, o mes, jei dar turime laiko, tai nebeturime jėgų. Tai trunka dvidešimt metų. Ir tai tampa įpročiu.

Turite namie kokių nors ritualų?

Yra, bet jie nesusidėliojo „pagal knygą“. Ar kad „taip reikia“. Pavyzdžiui, mes su Terese labai mėgstame pasivaikščioti, net įsigijome šuniuką – vaikščioti dabar dar smagiau. Jurgis vakarais vaikams skaito pasakas, nes jis – vakaro žmogus. O aš galiu keltis labai anksti – priverdu vaikams skirtingų košių, prigaminu užkandėlių. Stengiamės sekmadieniais kartu pietauti, kartu eiti į žygius gamtoje.

Gal ir nesitapatini su lyrine heroje, o gal?.. Ji knygose apsupta vyro meilės ir pati vis dar jį karštai įsimylėjusi.

Pakartok dar kartą! Skamba gražiai! Betgi būna visko – visi mes įskilę ir sužeisti, visi prieš plauką pašukuoti. Man atrodo, svarbu suvokti, kas ta meilė yra, ir jausti dėkingumą, o ne nuolat reikalauti ir viltis, kad kažkas tave padarys laimingą. Tokie lūkesčiai nužudo viską. Jurgis yra mano sielos draugas, jis ne padeda auginti vaikus – mes juos auginame kartu, jis taip pat gamina valgyti ir rūpinasi jais. Kartais man trūksta mūsų dviejų bendravimo, norisi pasidabinti ir išeiti į miestą su juo vakarienės, o Jurgiui užtenka, jis puikiai jaučiasi, kai mes visi kartu namie. Kartą labai juokėmės – išsiruošėme, nuėjome į italų restoraną: abu vegetarai, nevartojantys alkoholio, žiūrime, ką užsisakyti. Valgėme makaronus ir gėrėme vandenį. Iškilmingai, buvau su juoda gražia suknia ir dailiais auskarais. Jurgis staiga ir sako: „Gal aš namie tau tų makaronų išvirsiu...“ Viskas puiku, bet mums, moterims, gi norisi dar tų žvaigždžių dulkių – kad kažkas jomis apibarstytų. Norisi tos romantikos – ir ką! Bet esu mačiusi variantų, kai viešumoje daug romantikos, o kai niekas nemato – smurto.

Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.
Gabija Vitkevičiūtė/Monikos Penkutės nuotr.

Esi iš tų, kurias lengva pravirkdyti?

Lengva – iš gerumo. Gal geriau verkti, nei būti storaodžiam? Aš esu už jausmus, už išreikštas emocijas, už tai, kad mūsų vaikai jų nebijotų įvardyti, neslėptų. Nieko juk nėra svarbiau už brandų savo ir kito žmogaus emocijų suvokimą. Nesame mes idealūs. Man sunku, kai esu labai pervargusi. Pastaruoju metu mokausi pajusti sprogimą iki tol, kol jis įvyksta.

Esu tokia, kad neriu taip giliai, kaip galiu; taip nėriau ir į „Ramunėlę“. Su draugėmis juokaujame, kad juk gražiausi perlai guli giliai. Man tai daug kainavo, išnerti buvo sudėtinga. Teoriškai viskas puiku: aptari namie su vyru, ką žadi daryti, jis tau pritaria, bet tu dar nenumatai, kad kažkas, kai tu su kokia nors moterimi būsi ligoninėje, turės paimti vaikus, kažkas jiems gamins valgyti, kažkas važiuos į jų kalėdinius koncertus, nes tu negalėsi. Buvo amžinas bėgimas, nes bėgdavau tai pas vaikus į namus, tai atgal – į „Ramunėlę“. Kai ta būsena, kada namie nebegali atsiriboti nuo darbo, o darbe galvoji apie vaikus, nebėra sveika, kai ji ilgai tęsiasi, atrodo, kad įpuoli į didelę juodą duobę, iš kurios paskui ieškai, kaip išsikapstyti. Bet tai yra gyvenimas. Žinoma, labai palaikė šeimos tikėjimas manimi: kai matė, kad man labai sunku, Jurgis tiesiog perėmė daugybę mano rūpesčių ir darbų, o vaikai manimi didžiavosi. Buvau ir esu mama, kuri „padeda kitiems“. Iki šiol lankau psichoterapijos užsiėmimus, man tada lengviau „susirinkti save“. Tai nuolatinis judėjimas, kaip ir upės tėkmė, bet kai dirbi su savimi, daug lengviau viską priimi. Jei toks „Ramunėlės“ uždarymas būtų mane ištikęs prieš kokius ketverius metus, būtų buvę daug sunkiau. Dabar tiesiog žinau, kad pasėjau sėklą žiemą, kai buvo sunku sudygti, bet kažkada ateis pavasaris!

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai