„Mes tik laikini šių nuostabių namų šeimininkai“, – kukliai, bet su nuoširdžiu pasididžiavimu balse, aprodydama įspūdingas svetingumo komplekso „Monte Pacis“ erdves, ištaria verslininkė Indra RAMANAUSKIENĖ (43). Ji su vyru Algirdu prieš daugiau nei penkerius metus ypatingą energiją skleidžiančiai Pažaislio vienuolyno daliai – foresterijai – įkvėpė naujos gyvybės, įkurdindama joje viešbutį ir maitinimo įstaigą, kuri patenka į geriausių mūsų šalies restoranų trisdešimtuką.
Indra šypsosi: matyt, likimas dovaną dirbti išskirtinėje vietoje – veikiančiame vienuolyne – jai ruošė iš anksto.
„Tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime. Džiaugiuosi, kad nepabūgome iššūkio, nežinios, nusprendėme elgtis netradiciškai“, – sako pašnekovė. Anot jos, vieta unikali ne tik savo istorija, architektūriniais sprendimais, bet ir tuo, kad iki šiol tebetarnauja Dievui, – Pažaislis yra veikiantis vienuolynas, kuriame gyvena, juo rūpinasi ir jį išlaiko Šv. Kazimiero seserų kongregacija.
„Visos maitinimo įstaigos turi daug „bosų“ – jas prižiūri ne viena svarbi ir griežta institucija. O aš turiu dar vieną – seseris vienuoles“, – su šypsena kalba Indra.
Per „Monte Pacis“ veiklos metus tarp jos šeimos, restorano personalo ir bažnyčiai savo gyvenimą paskyrusių moterų užsimezgė šilta bendrystė. Vienuolėms leidus dideliame vienuolyno sklype virtuvės šefas įkurdino savo prieskonių bei daržovių sklypelį, gali palepinti svečius ir sezoninėmis uogomis ar vaisiais. „Vienuolės yra dosnios, o mes stengiamės atsilyginti. Mūsų ūkvedys rūpinasi ne tik svetingumo komplekso, bet ir vienuolyno buitimi. Taip ir gyvename“, – pasakoja Indra, iki šiol prisimenanti kelią, atvedusį į nuostabią prie Kauno marių įsikūrusią vietą. Vadybos ir finansų mokslus baigusi moteris Kaune buvo įsteigusi vieną privačią bendrosios praktikos gydymo įstaigą ir jai vadovavo. Tačiau likimas taip viską sudėliojo, kad nusprendusi parduoti verslą Laisvės alėjoje atidarė nedidelį restoraną – „Gero vyno rūsį“.
„Mokiausi someljė darbo paslapčių, nuolat viskuo domėjausi. Iki šiol su Algiu esame išalkę žinių. Prieš kiekvieną svarbesnį pobūvį mūsų įstaigoje tikiuosi sulaukti smulkiai surašytų pastabų ar pageidavimų, iš kurių galiu daug pasimokyti. Juk keičiasi mados, taisyklės. Pavyzdžiui, visai neseniai protokoliniuose renginiuose pradėta prašyti svečių vardų korteles dėti ne kur kitur, o ant vandens taurių“, – pasakoja Indra.
Kauniečių itin mėgtas „Gero vyno rūsys“ vėliau išaugo į restoraną „Sadutė“ Rotušės aikštės rūsiuose. Legendų apie restorano šeimininkų svetingumą bei išradingumą sklido toli už Kauno ribų, todėl paragauti firminių duonos ledų svečiai neretai atvykdavo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Nors „Sadutės“ virtuvės šedevrai turėjo daug gerbėjų, Ramanauskai nusprendė į svetingumo komplekso meniu neįtraukti nė vieno iš jų. „Buvo gaila atsisveikinti su tuo, ką sukūrėme, bet tokį sprendimą priėmėme. Juk patiekalui skonio kartais suteikia ir aplinka: vienur jis gali būti garbinamas, o kitur tiesiog nepritapti“, – svarsto pašnekovė.
Vienas pirmųjų „Monte Pacis“ virtuvę išbandė ir įvertino britų milijardierius, „Virgin Group“ įkūrėjas Richardas Bransonas. Jis restorane apsilankė prabėgus vos dienai po iškilmingo atidarymo.
„Atidarėme „Monte Pacis“, o jau kitą dieną negalėjome priimti jokių kitų lankytojų, tik tuo metu Kaune viešėjusį Richardą Bransoną bei jo svečius. Nebepamenu, kuo tada pirmieji mūsų lankytojai vaišinosi, bet atsakomybę ir norą suteikti visa, kas geriausia, išlaikėme iki šiol“, – patikina Indra.
Ji su šypsena sako – galbūt dėl savo reiklumo yra vadinama viena bjauriausių vadovių Kaune. Indrai atrodo savaime suprantama, kad personalas turi puikiai išmanyti nuolatinį meniu ir besikeičiančius pasiūlymus, žinoti patiekalų skonį, jų ingredientus ar alergenus, mokėti Pažaislio istoriją, bendrauti angliškai ir dar viena kalba, perprasti daugiau nei 200 vyno rūšių sąrašą ar gebėti prie maisto parinkti tinkamą iš 15 variantų vandenį.
Verslininkė iki šiol prisimena akimirką, kai sulaukė pasiūlymo dalyvauti konkurse dėl teisės įkurti viešbutį ir restoraną Pažaislio vienuolyne. Ramanauskai tuo metu jau buvo gerokai išgarsinę „Sadutės“ vardą, ketino ateityje šeimos verslą perduoti dukroms, kurios nuo pat mažų dienų matė ne tik blizgančią, bet ir sunkiąją restorano kūrimo pusę.
Indra neslepia – dvejonių buvo: kaip pokyčius vienuolyne priims pačios seserys? O konservatyvi Lietuvos visuomenė? Kaip pavyks verslą suderinti su religija? Ar derės restorano šurmulys su vienuolyno aura?
„Visa, kaip įsivaizdavome, surašėme popieriuje ir pateikėme svarstyti komisijai. Įdomu, kad tai, ką išdėstėme, iš tiesų įgyvendinome“, – sako Indra.
Pirmąjį pusmetį Ramanauskai dar mėgino išlaikyti abi vietas – „Monte Pacis“ ir „Sadutę“. Kartais per dieną tekdavo po penkis kartus vykti iš vienos įstaigos į kitą, kad asmeniškai priimtų svečius.
„Žmonės, norėdami užsisakyti vakarienę, klausdavo, kur tada būsime mes. Reikėjo draskyti savo širdį... Kai nusprendėme išnuomoti „Sadutę“, daugiau ten nebebuvau“, – prisimena sunkų sprendimą.
Pažaislio vienuolyno ansamblis pastatytas prieš beveik 350 metų. XVII amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Žygimantas Pacas vienuoliams kamalduliams pastatydino šventovę tuo metu atokiame miške ant kalno. Fundatoriai Pacai prie vienuolyno sau ir atvykstantiems svečiams pastatė atskirą namą – foresteriją, jame šiandien ir įsikūręs Ramanauskų svetingumo kompleksas.
Nesibaigiantys darbai, didžiulės nuosavos finansinės investicijos, bemiegės naktys – taip atrodė pirmasis „Monte Pacis“ įkūrėjų pusmetis. Tik šiam laikotarpiui prabėgus nuspręsta oficialiai atverti svetingumo komplekso duris.
Per penkerius metus Ramanauskai Pažaislyje sukūrė daug naujų bei prasmingų tradicijų: magiška vakarienė liepų alėjoje, jauno vyno šventė, bardų koncertai, labdaros renginiai, bendradarbiavimas su Vytauto Kernagio fondu, Naujųjų metų naktis su šv. Mišiomis. Pastarasis renginys iš pradžių sulaukė ne vienos skeptiškos šypsenos, o dabar norinčių švęsti kitaip sutinkamas su didžiuliu džiaugsmu.
„Visose mūsų salėse tiekiama vakarienė, groja gyva muzika, o 23 valandą vienuolyno bažnyčioje vyksta šv. Mišios. Po jų kūrename laužą, geriame arbatą. Ne vienas mūsų svečias pasakojo, jog po vidurnakčio ketino prisijungti prie mieste besilinksminančių draugų, tačiau pabuvęs Pažaislyje nusprendė tiesiog važiuoti namo“, – pasakoja Indra.
Ramanauskai patikina – Pažaislio energiją pajunta daugelis. Dažnas svečias klausia, ar šeima svetingumo komplekse tik dirba, ar ir gyvena. „Turbūt negalėtume. Juk stiprios vietos ne tik duoda, bet ir daug paima“, – įsitikinusi Indra.
Už miesto su šeima gyvenantys Ramanauskai juokauja neprognozavę sau tokio likimo – gyventi kaime, o dirbti vienuolyne. „Tačiau „Monte Pacis“ – unikalus projektas. Mažas viešbutukas, jaukus restoranas. Visiškas neformatas. Ir mūsų svečiai dažnai tokie: buvęs popiežiaus apsaugos viršininkas, garsiausi pasaulio aktoriai, atsakingų Europos institucijų vadovai, mūsų mylimiausi krepšininkai... Apie kai kuriuos sužinai tik įsikalbėjęs, nes, tikėdamiesi nuošalumo ir ramybės, jie renkasi atokią vienuolyno prieglaudą“, – tikina Indra.
Neseniai „Monte Pacis“ vėl sulaukė ypatingų svečių – kurį laiką svetingumo komplekse buvo įsikūrusi Didžiosios Britanijos kino kūrėjų komanda, Lietuvoje filmavusi istorinę juostą apie Rusijos imperatorienę Jekateriną II. Filme pagrindinis vaidmuo patikėtas britų žvaigždei, „Oskaro“ laureatei Helen Mirren.
„Ji ir kiti komandos nariai paliko įrašą mūsų svečių knygoje. Kol viešbutyje gyveno aktoriai, kurį laiką po jų išvykimo su niekuo apie tai negalėjome kalbėtis“, – atskleidžia Indra.