Kavinė uždaroma dar nesutemus – matyt, Naujamiesčio blokų gyventojai anksti eina miegoti. Mudvi miegoti dar nesiruošiame, todėl pašnekesys su puodeliais kavos rankose jaukiai persikelia į Monikos automobilį. „Kartais sunerimstu: gal esu pernelyg atvira?.. Gal reikėtų valdytis, susiturėti, pasilaikyti jausmus sau, – susimąsto ji. – Bet kur tau: išpasakoju žmonėms net tuos dalykus, kuriuos moterys tikrai nutylėtų.
Juk visos viešumoje nori atrodyti gražios, išmintingos, tobulos, o aš... Garsiai kalbu apie silpnybes, visiems prisipažinau apie Tureto sindromą, o juk čia nėra nieko gražaus. Žinai, tomis akimirkomis, kai negali praryti nė kąsnio, žmogus tikrai nėra patrauklus. Bet tai mano gyvenimo dalis, kaip ir muzika, kaip ir meilė: kai ką nors negailėdamas atiduodi, su kaupu gauni atgal.“
Sakai, tas balansas iš tiesų egzistuoja?
Mano gyvenime taip jau yra: jei nesiseka su muzika, gelbėja santykiai. Būna, darbe nervinuosi, stresuoju dėl koncertų, atsisėdusi rašyti nesukuriu jokios padorios melodijos – bet tada, žiūrėk, šalia atsiranda meilė, į kurią galiu nukreipti dėmesį. O jei nesiseka meilėje – gelbėja muzika. Kai santykiai baigiasi, normalūs žmonės verkia į pagalvę, o aš einu rašyti dainų. Netrukus pristatysiu dainą „Kodėl tu čia?“, kuri kaip tik pasakoja apie neištikimybę: apie tai, kaip vyras išėjo į darbo vakarėlį ir grįžo namo ne vienuoliktą vakaro, o vienuoliktą ryto.