Monika Račiūnaitė: „Nereikia dramatizuoti skyrybų“

Monika Račiūnaitė / Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2017-11-04 12:48
Kavinėje ji dirsteli į lentyną su daugybe dailių ir, žinoma, gardžių pyragaičių. Bet užsisako tik puodelį kavos tarstelėdama, kad šį kartą saldžią nuodėmę praleis. Buvusi dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus (49) gyvenimo draugė Monika RAČIŪNAITĖ (28) šypsosi ir sako pagaliau pradedanti gyventi.

Pusantrų metų pora negyvena kartu. Ketverius praleido kartu. Kukli matematika, paskandinta sodriuose aistrų ir dramų verpetuose. Kai kada santykių rojaus ir pragaro katilas prasiverdavo taip, kad išduodavo visuomenei garsios poros namų kvapą. Kviečiama policija, jo viešas kaltinimas ją vartojant narkotikus ar esant neištikimą...

Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius
Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius

„Šiandien aš gyvenu labai gerai. Jaučiu, kad pradedu gyventi. Aleksandras nėra paprastas. Skyrybos su juo buvo tokios sunkios, kad ir priešui nelinkėčiau išgyventi to, ką teko man, – pasakoja Monika. – Bet atradau save iš naujo, supratau, kokia esu stipri. Buvusį laiką skaudu prisiminti, tačiau vis tiek jo nesigailiu, gyvenu šia diena, žvelgiu į ateitį.“

Kokie dabar judviejų su Aleksandru santykiai – juk turite penkerių metų sūnų Mykolą?

Dabar sutariame puikiai, dėl sūnaus nekyla jokių klausimų – dėl jo esame bendra jėga. Aš išėjau iš namų, bet niekada neketinau riboti sūnaus ir tėvo bendravimo. Mūsų su Aleksandru santykiai –viena, o juk mažyliui reikia ir tėvo, ir mamos.

Buities problemas imu ir sprendžiu nieko nelaukdama – nesu iš tų, kurios lemputės nemoka įsukti. Štai nukrito kriauklė, strypai styro – paėmiau kočėlą ir prikaliau tą kriauklę. Galiu viską suremontuoti. Nesu ištižusi moteris.

Su Aleksandru susipažinau, kai man buvo vos 21-i, prieš tai penkerius metus gyvenau ir dirbau Milane. Grįžau į Vilnių, Aleksandras išgyveno skyrybas, pradėjome kartu vaikščioti į parodas, kalbėtis. Man patinka įdomūs vyrai, protingi, turintys kažką neapčiuopiamo – Aleksandras toks buvo. Dar jis dvigubai vyresnis už mane, o aš augusi be tėvo, gal patraukė ir tas brandus rūpestis. Giminės į mūsų ryšį žiūrėjo skeptiškai, bet aš siekiu to, ko noriu. Patarimus priimu, tačiau sprendimas būna mano pačios. Turiu labai gerą šeimą, su artimaisiais labai mylime vieni kitus, jaučiu jų palaikymą.

Kai manęs klausia, kas yra didžiausia prabanga, neabejodama galiu atsakyti, kad prabanga – pats gyvenimas. Aš kaifuoju, džiazuoju, man gera. Nesakau, kad lengva, moteriai su vaiku nepaprastai sunku. Be tiek perėjus... visos problemos man jau įveikiamos.

Kaip išsprendėte žemiškus klausimus – būstas, sąskaitos, kasdienybės poreikiai?

Tai išsisprendžia savaime. Iš mūsų bendrų su Aleksandru namų išėjau į nežinią. Taip, išsinuomojau butą, turėjau tam santaupų, bet nežinojau, kaip gyvensiu, ką veiksiu. Dabar gerai suprantu moteris, kurios turi nelaimingus santykius ir bijo ką nors keisti. Ta nežinomybė yra didžiausias stabdys. Bet imiesi veiksmų, o kai veiki – visada pasiseka. Tikrai – bet kokiu atveju.

Gerą pusmetį mano viduje tvyrojo chaosas, dabar visą dėmesį skiriu sūnui ir mokslams. Esu baigusi makiažo kursus, dabar gilinuosi į sveikos odos subtilybes – studijuoju kosmetologiją, netrukus pradėsiu mokytis odontologo asistento darbo. Taip, visa kainuoja, reikia labai smarkiai susispausti, bet nesiskundžiu, mane tai grūdina, stiprina, tikiu, kad bus geriau.

Nemečiau modelio darbo – turiu užsakymų Lietuvoje, praverčia kontaktai užsienyje, juk ten dirbau ir su tokiais dideliais mados namais kaip „Gucci“, „Roberto Cavalli“, Hugo Boss“, „Trussardi“. Tik mados pasaulis manęs taip nebežavi kaip anksčiau, tai toks išpūstas burbulas. Dabar noriu ko nors labiau apčiuopiamo, būti naudinga kitaip – ką nors duoti žmonėms.

Koks yra jūsų sūnus Mykolas?

Labai protingas, įžvalgus, jautrus vaikas. Lanko darželį, futbolą – labai jam patinka. Savaitgalius leidžia kartu su Aleksandru. Viską darau dėl sūnaus, noriu, kad jis būtų laimingas, išėjau iš namų tam, kad vaikas augtų harmonijoje, nematytų mūsų nesąmonių ir pykčių.

Viganto Ovadnevo nuotr.
Viganto Ovadnevo nuotr.

Gal judu su sūnaus tėvu ištiko natūralus santykių atvėsimas, tereikėjo išlaukti?

Bandėme lipdyti viską iš naujo ne kartą, tačiau nebemačiau kitos išeities – reikėjo tiesiog pasitraukti. Reikėjo galvoti apie sūnų, o ne savo ambicijas. Nereikia dramatizuoti skyrybų, žmonės mėgsta daryti iš problemos didelę problemą. Tai emocijos. Jei racionaliai apgalvoji, nusiramini – viską išsprendi.

Kas gyvenant kartu tapo nebepakeliama?

Laikui bėgant santykiai atšalo. O gal aš užaugau ir pajutau save, norėjau tobulėti, mokytis. Aleksandras ne drausdavo, bet tapdavo irzlus, protestuodavo, nejutau palaikymo, jaučiausi suvaržyta. O juk santykiai – tai ne suvaržymas.

Per visą Lietuvą nuskambėjo vakaras, kai iškvietėte policiją neva Aleksandrui pakėlus ranką.

Tai buvo sprogimas – abu sprogom. Taip, išdrįsau išsikviesti policiją. Gal reikėjo jau tuomet išeiti, bet dar buvau maištaujanti ir kovojanti už savo teises (šypteli). Nepamirštamas gyvenimas su Aleksandru... Bet kokiu atveju jam esu dėkinga.

Kitąsyk nuvykote pasidaryti testo, ar nevartojate narkotikų...

Neturėjau kitos išeities, dariau tai dėl sūnaus. Juk buvau apšmeižta prieš visą Lietuvą, kad esu narkomanė. Sulaukdavau laiškų iš organizacijų ir žmonių, siūlančių pagalbą išlipti iš narkotikų liūno. Kokio liūno?! Reikėjo daug jėgų visa tai ištverti.

Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius
Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius

Ar tiesa, kad laikui bėgant blogis pasimiršta?

Natūralu, kad pamažu išsivalome, nes blogį sunku nešiotis. Nelaikau jokio pykčio. Dėl sūnaus sutariame – Aleksandras geras tėvas, palaikome su juo minimalų ryšį.

Ar aistroms aprimus pasikalbėjote su Aleksandru?

Dar ne, per skaudu, bet jaučiu tokį jo norą.

Jums netrukdo jo moterys?

Absoliučiai ne. Tai jo gyvenimas, suprantu jį kaip vyrą, natūralu, kad jis turi turėti draugę, kitaip labai liūdna.

O jūs viena – juk buvote kaltinta ir neištikimybe?

Ne, širdies draugo neturiu ir kol kas nesiruošiu turėti.

Bet moterims, kaip ir vyrams, liūdna be artimos sielos šalia.

Aš galiu turėti tiesiog draugą. Savo asmeninę erdvę saugau ir stengiuosi neįsimylėti. Rimtiems santykiams reikia pasiruošti, dabar mano požiūris į bendravimą su vyrais kitoks. Kai turėsiu pagrindą po kojomis, kai jausiuosi laiminga, tuomet ir vyras ateis. Žinoma, kad noriu sukurti šeimą. Kita vertus, nieko baisaus tos gyvenimo klaidos, svarbu iš jų pasimokyti.

Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius
Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius

Taip lengvai kalbate apie tai, kad pakanka turėti draugą, kol pati sutvirtėsite ir apsispręsite. Bet gal tai tam tikra apgavystė kito žmogaus atžvilgiu ir – kaip įmanoma neįsimylėti?

Įmanoma. Reikia valdyti savo jausmus, to galima išmokti. Su priartėjusiu žmogumi reikia kalbėtis ir žaisti atviromis kortomis, kad jis suprastų tavo tikslus ir siekius.

Reikia tiesiog mylėti gyvenimą, nes dažnai žmonės galvoja, kad gyvens amžinai, bet gerai jaustis turi jau šiandien.

Ar jūsų netrikdo tai, kad su Aleksandru tuokėtės bažnyčioje, tik santuoka nebuvo įteisinta oficialiai, nes nesutvarkėte dokumentų?

Taip, bažnytinė santuoka buvo graži šventė, bet vis planavom planavom, o dokumentų į metrikacijos biurą taip ir nenunešėm – tuo metu dar buvo tokia tvarka, kad tik tada įteisina santuoką. Greičiausiai taip ir turėjo įvykti. Taigi santuoka niekada negaliojo, tuoktis galiu kad ir šiandien.

Kuo užpildyta jūsų diena, kaip sugebate išlaikyti vidinę ramybę ir pusiausvyrą?

Vidinė ramybė, džiaugsmas atėjo savaime. Diena užpildyta mokslais, susitikimais, visuomet susidarau darbų sąrašą – mėgstu aiškumą. Tuomet ir sau laiko lengviau rasti. O geriausiai aš pailsiu būdama viena.

Per dieną veikti yra ką, turiu galvoti kaip vyras – sąskaitas apmokėti, išlaviruoti įvairiose buitinėse situacijose. Nors buities problemas imu ir sprendžiu nieko nelaukdama – nesu iš tų, kurios lemputės nemoka įsukti. Štai nukrito kriauklė, strypai styro – paėmiau kočėlą ir prikaliau tą kriauklę. Galiu viską suremontuoti. Nesu ištižusi moteris.

Nors namai ir nuomojami, susikūriau juose atmosferą pagal save. Mėgstu gėles – palangės pilnos jų. Namai man šventovė, jie turi būti tokie, kad grįžusi atgaučiau jėgas. Norėčiau kada nors įsigyti savus namus, bet kol kas tik keliuosi, stojuosi ant kojų. Man niekas nieko neatneša ant lėkštutės ir neduoda.

Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius
Naglio Bieranco (Fotogenijai) nuotr., Luko Juodžio stilius

Kaip moterį be vyro priima visuomenė?

Vyras suteikia saugumo, moteriai šalia jo ramiau – štai tokio dalyko kaip palaikymas gal ir trūksta. Taip yra viduje, o išorėje – viskas puikiai, turiu nuostabių draugų. Aišku, kaip vieniša moteris gaunu labai daug dėmesio iš vyrų. Bet tai priimu ramiai. Vidinė stiprybė visada su manimi, aš labai ištverminga.

Tai kada valgysite pyragaitį?

Leidžiu tai sau tikrai (juokiasi). Savęs nevaržau ir nestatau į rėmus, jei noriu – tai ir leidžiu. Aš laiminga.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai