Monika Linkytė: „Vis dar sulaukiu klausimų, kada įgysiu rimtesnę specialybę“

Monika Linkytė/ Martyno Stankaičio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-07-18 09:00
Monika Linkytė neseniai išleido naują dainą ir pristatė jautrų vaizdo klipą, kuriame šoka šiuolaikinį šokį. Daina „Visada šalia“ dainininkė siekė priminti, koks yra svarbus artimų žmonių palaikymas, tikra užsimezgusi draugystė ir pažintis su pačiu savimi. Su Monika kalbamės apie muziką ir šį tą daugiau.

Monika, kaip gimsta jūsų dainos, iš kur semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimo semiuosi iš pasaulio, kasdienybės, žmonių, jų akių ir sielų, gamtos, išgyvenimų. Kartais net pačią šiek tiek stebina, iš kur ir kaip gimsta dainos. Klausausi įrašų telefone, kuriuos dariau prieš keletą dienų, ir pati nustembu, kaip ir kodėl tie žodžiai, ta melodija atėjo būtent tą akimirką ir susidėjo į dainą. Žavūs kūrybos momentai.

Ką darote, kai mūzos apleidžia? Kaip jas prišaukiate?

Nors stengiuosi kurti disciplinuotai ir tam laiko skiriu reguliariai, iš patirties galiu pasakyti, kad mano receptas, dingus mūzai, yra jos nešaukti, nes bandant tai daryti tuštuma tik didėja. Kūrybai, kaip ir kiekvienai gyvasčiai, reikalingos pauzės, tylos, atodūsiai. Tada ji gali gyventi visa jėga ir būti energinga. Kai iš kūrybos reikalauji išspausti paskutinį lašą, ji pasidaro pilka ir tuščia, o man atrodo, kad ji turi būti laisva ir ugninga.

Monika Linkytė/Asmeninio archyvo nuotr.
Monika Linkytė/Asmeninio archyvo nuotr.

Ar visuomet svajojote apie dainininkės karjerą?

Nuo mažens man patiko būti muzikoje, bet tėvai, nors ir labai džiaugėsi mano džiugesinga simpatija muzikai, visada pabrėždavo, kad tai tik hobis. Manau, norėjo apsaugoti nuo neapibrėžtumų ir taisyklių nebuvimo, bet būtent tai man ir patinka mano karjeroje. Neįsivaizduoju savęs sėdinčios biure kažkur nuo 9 iki 18 val. Suprantu ir priimu, kad kai kuriems tai yra didžiulė laimė. O savo laimę aš matau kaip galėjimą realizuoti save kuriant, dainuoti žmonėms, kalbėtis su jais per muziką ir suvirpinti jų jausmus. Ir visiškai suprantu ir išgyvenu tai, kad būti kūrėja, dainininke nėra lengva, nes tai nėra kažkas, ką galėčiau padėti į šalį, pamiršti, apie tai negalvoti. Muzika yra mano nuolatinė būsena – nuo akimirkos, kai pramerkiu ryte akis, iki tos, kada jas užmerkiu.

Kartais dar sulaukiu visokių klausimų šeimoje, kada visgi pabaigsiu kokią rimtesnę specialybę – nes juk visaip gali būti. Bet suprantu, kad teiraujamasi tik iš rūpesčio, ir žinau, kad galbūt ne visada lengva suprasti ir priimti mano pasirinkimus.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Laisvalaikio daug neturiu, bet labai mėgstu stalo žaidimus, pasivaikščiojimus ir buvimą gamtoje. Patinka mokytis naujų kūrinių pianinu, ypač mėgstu F. Šopeną.

Monika Linkytė/Asmeninio archyvo nuotr.
Monika Linkytė/Asmeninio archyvo nuotr.

Ar jums reikalingas laikas tik sau?

Jis man labai labai reikalingas – susidėlioti mintis, nurimti, gyventi. Labai jaučiu, kai to laiko, kurį turėčiau skirti sau, paskolinu darbams, žmonėms. Tada viskas šiek tiek susimala: sunkiau džiaugtis ir mėgautis tuo, kas aplink. Natūraliai ateina noras stabtelėti, susirinkti save ir vėl pradėti viską iš naujo. Labai tikiuosi, kad išmoksiu laiką sau skirti reguliariai ir anksčiau, nei jau subėgęs visas smėlis laikrodyje, kai save rinkti tenka iš apdaužytų gabalėlių.

Mano terapinė muzika yra jūros bangos. Vanduo, smėlis, medžiai ir vėjas. Tai geriausiai mane pažįstantys ir sugrąžinantys į savo ašį dalykai šioje Žemėje.

Jaučiate stiprų ryšį su gamta?

Kuo toliau, tuo labiau tas ryšys stiprėja. Gamta man tapati su žmogumi. Ten atrandu ramybę, atsakymus į visus klausimus, kurie sukasi galvoje. Labai mėgstu vaikščioti miškais ir stebėti gamtos cikliškumą.

Regis, daug laiko leidžiate viena. O kaipgi draugai?

Man svarbu bet kokiame santykyje būti visa savimi. Stengiuosi ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Būti ta, kuriai gali paskambinti bet kuriuo paros metu. Išklausyti, paguosti, patarti, pasijuokti kartu. Bet, žinoma, būna visaip. Esu labai emocionali ir jautri, greitai užsiliepsnoju, bet greit ir atslūgstu. Manau, kad gyvenimas tam ir yra, kad išmoktume kurti santykius su draugėmis, meilėmis, šeima, pasauliu, o svarbiausia – su savimi.

Ar esate laiminga? Ko jums trūksta iki visiškos laimės?

Manau, kad šiuo metu mokausi būti laiminga be papildomų „jeigu“, nes jaučiu, kad tarp jų labai dažnai pasiklystu. Visada gali būti geriau: aš galiu būti geresnė, pasaulis gali duoti daugiau galimybių, bet, kaip viena mano nuostabi draugė sakė, „yra du būdai stebėti saulę: pirmasis – danguje šviečia saulė, o antras – danguje šviečia saulė, ji mus šildo, augina visus augalėlius, duoda mums gerų emocijų, energijos ir t. t.“. Visada svarbu susivokti, į ką susikoncentruosiu, ar į tai, ko trūksta, ar į tai, kiek visko jau turiu. Antruoju atveju laimė veikia esamuoju laiku.

Monika Linkytė/Asmeninio archyvo nuotr.
Monika Linkytė/Asmeninio archyvo nuotr.

Koks jūsų santykis su gerbėjais?

Labai stengiuosi palaikyti gražų ryšį su kiekvienu savo klausytoju. Man labai svarbus kiekvienas iš jų. Tikrai su visais nusifotografuoju ir pasikalbu, kai prieina. Dėmesys, žinoma, kartais vargina, bet randu būdų susikurti sau tokią aplinką, kurioje galėčiau pailsėti.

Ar turite kokių kasdienių ritualų, tradicijų, kurias nuolat kartojate?

Šiuo atsakymu būsiu nuobodi, bet ir artima daugumai: ryto ritualas paprastas – dienos pradžios tikrai nelabai įsivaizduoju be puodelio kavos. Gerdama stengiuosi pasiimti ir knygą bent 5 minutėms, bet tikrai pavyksta ne visada.

Dar vienas mėgstamas ritualas – prieš koncertą mintyse apkabinti visus atėjusius žmones. Žinau, kad fiziškai to padaryti nespėčiau ir negalėčiau, todėl tai darau bent mintimis.

Kokių moteriškų silpnybių turite? Kam negalite atsispirti?

Saldumynai. Esu visiškai saldėsių mėgėja, tad jiems negaliu atsispirti, kad ir koks būtų paros ar metų laikas.

Monika Linkytė/ Pauliaus Peleckio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Monika Linkytė/ Pauliaus Peleckio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kaip kūrybos, meno žmogui sekasi tvarkytis su buitimi? Ar yra darbų, kurių negalite pakęsti, o gal namų ruoša jums labai miela?

Galbūt yra tokia iliuzija, kad kūrybos žmonės kažkuo išskirtiniai, bet turiu nuraminti, jog aš asmeniškai jaučiuosi lygiai toks pats žmogus kaip visi. Ir man dulkes nusivalyti reikia, ir vonią išplauti. Kai lieka laiko namų buities darbams, kaip tik mėgaujuosi tuo, nes jie visai padeda nukreipti mintis ir atsipalaiduoti, o tai man yra prabanga, nes dažnai gyvenu įsitempusi ar išgyvenu dėl vienų ar kitų reikalų.

Ko tikrai nemėgstu, tai plauti indų, todėl mintyse – ne tik nuosavo būsto, bet ir indaplovės įsigijimas. Ji, tikiu, bus pirmas pirkinys į naują gyvenamąją vietą.

Naujausi straipsniai