Išvažiavusi trims savaitėms, ji iš Nepalo grįžo po puspenkto mėnesio... „Manau, kad gyvenimas man tą kelionę, patirtis dovanojo pačiu laiku: jau buvau persisotinusi savęs, patogaus gyvenimo, net muzikos. Visko buvo per daug, į daugelį dalykų buvau pradėjusi žiūrėti gana apatiškai. Ir tada gavau dozę Nepalo“, – pasakoja tolimoje šalyje daug patyrusi atlikėja Monika Linkytė (29).
Labiausiai ją viliojo savanorystė. Tad kartu su keliais bičiuliais sausio viduryje paliko Vilnių ir atvyko į Katmandu, tiesiai į mokyklą, kurioje turėjo savanoriauti. Čia juos pasitiko krūva besišypsančių ir tyra meile spinduliuojančių vaikų.
„Stebėdama mokinius vis galvodavau, kiek daug noriu iš savo gyvenimo, o kokie paprasti dalykai džiugina juos. Būnant su tais vaikais manyje išsiskleidė pilnatvė: važiavau mokyti, bet iš vaikų mokiausi pati“, – pasakoja Monika.
Didžiausias širdies skausmas merginai buvo matyti vaikus, negalinčius siekti mokslo. Tad nusprendė sustoti čia ilgesniam laikui ir pabandyti jiems padėti. Nebuvo tikra, ar pasiseks. Vis dėlto kai socialiniuose tinkluose Monika paprašė pagalbos, daug kas neliko abejingas – ėmė plaukti žinutės apie atliktus pinigų pavedimus.
„Dar sykį įsitikinau, kokie nuostabūs būna žmonės. Visgi kaip svarbu gyvenime matyti ne tik tamsą, bet ir tai, kad mus supa labai daug šviesos...“ – patyrė Monika.
O kas toliau? „Kaip reikia, taip ir bus“, – sako Monika, žinanti, kad Nepalo iš širdies niekada nepavyks ištrinti, kad ji bandys ten likusiems ir kitiems vaikams padėti toliau. Nepalą ji paliko laiminga, nes nesugriuvo susikurtas idiliškas tos šalies vaizdas, o grįžo, kaip pati prisipažįsta, būdama gerokai stipresnė atlikėja ir kūrėja.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: