Monika Linkytė atvirame interviu – apie žvaigždžių ligą: „Sau leidau ne tik viską, bet jau virš visko“

Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.
Autorius: Dovilė Lebrikaitė
Publikuota: 2018-11-04 21:10
Svaiginantis pasirodymas „Eurovizijoje“, muzikos albumas, šūsnis apdovanojimų, o paskui... O paskui stojo tyla. Kai atrodė, kad karjera nesustos kilusi, dainininkė Monika Linkytė (26) priėmė netikėtą sprendimą – susikrovė lagaminus ir išvyko į Londoną. Monika savo istoriją sutiko papasakoti žurnalui, skirtam Jungtinės Karalystės lietuviams, „Žmonės UK“.

Šis nedidelis atsitraukimas niekada nereiškė Monikos karjeros pabaigos. Priešingai, ambicijų nestokojanti mergina įstojo į privatų BIMM universitetą, jame studijuoja muziką. Tad šiandien dainininkė daugiausia laiko praleidžia keliaudama – darbai į gimtinę ją parveja bent kartą per mėnesį.

„Lietuvoje praleidžiu gal 60 procentų laiko. Nesu tikra emigrantė. Kaskart nustembu, kai mane kas nors taip pavadina, – šypsosi Monika ir pradeda pasakoti savo istoriją. – Mano brolis iškart po mokyklos išvyko į Londoną – čia gyvena jau ketvirtus metus. Kai supratau, kad noriu studijuoti muziką, rinkausi tarp Olandijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos. Ilgai negalvojau – juk brolis jau buvo Londone, o šis miestas yra vienas svarbiausių muzikos taškų. Tad ką čia ir svarstyti?“

Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.
Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.

Jau trejus metus gyveni Londone. Ką šiandien laikai savo namais?

Dabar namais vadinu žmones. Aišku, tai, ką esu susikūrusi Londone, vadinu namais – gyvenu kartu su broliu Mantu ir jo drauge Agne. Mes tokia maža šeimynėlė – visi iš Gargždų persikraustėme į Londoną. Kartu jau turime nedidelę tradiciją savaitgaliais kur nors keliauti, ieškoti naujų vietų mieste ir jo apylinkėse. Taigi namų jausmas čia jau yra, nors ir esu toli nuo gimtinės.

Ar, be muzikos, kam nors lieka laiko tavo gyvenime?

Ne itin daug, bet lieka. Tiesą pasakius, net miegodama galvoju apie muziką. Būna, prieš didelius renginius vidury nakties pašoku prisiminusi, kad neparašiau vienam ar kitam asmeniui. Labai stengiuosi išgyvendinti tai, nes visai nepailsiu. Todėl dabar mokausi viską užsirašyti, kad darbai nekankintų sapnuose.

Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.
Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.

Kai matau, kad pradeda absoliučiai viskas erzinti, suprantu, kad galvoje jau išmušė skaitiklius. Tada ateina laikas šiek tiek pailsėti. Knygoms, gamtai, pasivaikščiojimams, draugams ir stalo žaidimams stengiuosi skirti laiko net ir tada, kai manau, kad jo nėra. Anksčiau būdavo: nerandu laiko tam, nerandu laiko anam, o taip norėčiau... Bet vieną dieną nugirdau mintį, kad visada randi laiko tam, kam nori jį skirti. Jeigu esi alkanas, tikrai nevaikštai dvi dienas ir negalvoji, kaip tau trūksta laiko pavalgyti. Jeigu yra fizinis poreikis, stengiesi jį patenkinti. Manau, ta pati taisyklė galioja ir kitiems dalykams. Jei verkiame, kad kam nors neturime laiko, vadinasi, tai tiesiog nėra svarbu. O jei tai svarbu – būk malonus ir eik veikti.

Dažnai mėgstama sakyti, jog lietuvių nacionalinis bruožas yra pabambėti, bet nieko nedaryti, kad padėtis pasikeistų. O ar pati pastebi turinti šią savybę?

Su tuo jausmu reikia smarkiai kovoti, nes visi iš prigimties šiek tiek mėgstame prisiimti aukos vaidmenį. Tai laiko nerandame, tai kas nors nepasisekė, tai negražiai apkalbėjo... Juk taip norisi, kad kas nors paguostų! Tas nuolatinis paverkimas visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, gajus. Tačiau galima pabandyti sąmoningai mažinti savo, kaip aukos, vaidmenį kasdienybėje.

Ar pavyko tau, mažo miestelio gyventojai, išvengti kultūrinio šoko, kai persikėlei gyventi į Londoną?

Tai megapolis, labai greitas miestas, bet kažkodėl to visai nejaučiu. Tik iki universiteto reikia važiuoti 45 minutes. Bet aš ir tuomet randu, ką veikti, pavyzdžiui, knygą paskaitau. Koks skirtumas, namie ar važiuodama į mokslus ją skaitau?

Man gyvenimas Londone kartais būna net lėtesnis nei Lietuvoje. Vos grįžus į Vilnių prasideda maratonas: vienur susitikimas, kitur – fotosesija, dar kitur – repeticijos, koncertai... O Londone randu laiko jogai, kūrybai, laisvalaikiui. Ten būdama knygą galiu paskaityti ne 15 minučių per dieną, o valandą.

Ar atsimeni savo pirmąją kelionę į šį miestą? Kokia ji buvo?

Man buvo 20 metų, kai pirmą kartą nuskridau į Londoną – su viena vaikystės drauge važiavome aplankyti kitos. Tą kartą Anglijoje praleidome maždaug savaitę. Buvo labai karšta.

Tuomet man Londonas atrodė visai kitoks. Kai pirmą kartą susipažįsti su miestu, yra ta tikras didingumo jausmas. O dabar vaikštau tomis pačiomis gatvėmis ir jau žinau, kur kas stovi. Man jis nebeatrodo toks didelis ir sudėtingas.

Kai persikrausčiau čia gyventi, pirmą vakarą nuvažiavome į „Ikea“ (juokiasi). Kitą rytą ėjau į universitetą – tai buvo emociškai sunki diena. Labai jaudinausi, nes kalbėti juk reikėjo angliškai. Atrodo, mokėjau tą kalbą, bet juk ne kaip britė! Iš pradžių buvo apėmęs toks siaubas, kad maniau, jog bus geriau, jei visai nekalbėsiu. Esu visiška perfekcionistė, tad jei ką nors darau netobulai, labai išgyvenu.

Tobulumo siekis mane aplanko kasdien, o aš kasdien su juo kovoju. Dėl jo man, atvažiavusiai iš Lietuvos, kur esame tokie kritiški vieni kitiems, buvo baisu prieš klasę dainuoti. Gąsdino mintis, kad dabar kursiokai ims vertinti, apkalbinėti. Vėliau supratau, kad niekam tai neįdomu. Studijuoju jau trečius metus ir nė karto negirdėjau, kad kas nors apkalbinėtų draugus už nugaros. Niekada. Jie tiesiog siekia savo tikslų ir palaiko vieni kitus. Mane tai pribloškė. Iš pradžių kildavo įtarimas, kad kažką rezga, bet vėliau suvokiau, jog čia toks žmonių mentalitetas. Pirmaisiais metais tekdavo sau priminti, kad atsipalaiduočiau.

Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.
Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.

Užtat socialiniuose tinkluose – visi visko ekspertai, pasiruošę įgelti kitam. Dažnai sulauki kritikos ir nemalonių komentarų?

Neskaitau komentarų naujienų portaluose, nes man tai tiesiog neįdomu. Man daug įdomiau, kai gaunu asmeninę žinutę ar su gerbėjais asmeniškai per koncertus bendrauju. Pastaruoju metu vis užklausia, kaip reaguoju į bjaurius komentarus. Aš neturiu ką atsakyti, nes tokių mano gyvenime nėra. Tikiu, ką spinduliuoji, tą ir gauni. Aš noriu žmonėse matyti mažą švieselę, mokytis iš jų. Aplinkiniai tai jaučia.

Tik atskirkime pozityvų požiūrį nuo bandymo sulįsti į vaivorykštę. Taip nebūna. Aš ir verkiu, ir pykstu, ir išgyvenu kitų emocijų, kurių išgyvena kiekvienas žmogus. Visko būna. Kartais net galvoju, kad viską mesiu, bet gaunu iš mergaitės žinutę, jog į mano koncertą važiavo tris šimtus kilometrų, nes sunkiu laikotarpiu mano muzika ją gydo. Ir man vien dėl jos vienos pasidaro verta susitaikyti su savo nerimu ir eiti toliau.

Iš kur kyla dvejonių dėl savo pasirinkto kelio?

Greičiausiai susikuriu kokią nors iliuziją ir joje gyvenu. Dabar mano tikslas – gyventi esamuoju momentu. Aš nežinau, kas bus kitą minutę, todėl nereikia susikurti vaizdo, koks rezultatas turi manęs laukti. Nusivylimai ir visi kiti negatyvūs dalykai išplaukia iš to, kad mintyse nusipieši rezultatą ir tiki, jog tik taip bus gerai. Bet juk ir kitaip gali būti gerai. Vis tenka sau tai priminti, nes kai negaunu trokštamo rezultato, pradedu dramatizuoti, kad muzika ne man skirta.

Mano komandoje dirba žmonės, kurie labai gerai mato, kada mano vidiniai konfliktai vyksta ne dėl svarių priežasčių, o dėl ego paglostymo. Tokiais atvejais jie mane sustabdo ir mes atvirai pasikalbame.

Artimieji niekada nesakė, kad žvaigždžių liga susirgai?

Draugai ir šeima to nesakė. Aš pati sau tai pasakiau. Netrukus po „Eurovizijos“ pagavau save, kad mano mintys negerai dėliojasi. Tą trumpą laikotarpį sau leidau ne tik viską, bet jau virš visko. Tuo metu atrodė, kad man viskas klostosi labai gerai, bet kasdien savo sieloje vėriau tokią didelę skylę, kad paskui teko ją ilgai lopyti. Teko daug laiko ir jėgų įdėti, kol atkapsčiau jos priežastis, išsiaiškinau, kodėl man taip nutiko.

Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.
Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.

Kada pradėjai pastebėti, kad kažkas ne taip?

Sykį vidury kavinės pradėjau žvengti atsistojusi ant kėdės. Iki tol niekada taip nesielgiau, man niekada nereikėjo dėmesio ir patvirtinimo, kad tai, ką darau, yra faina. Supratau, kad netvardau savęs, nes man reikia dėmesio. Kodėl man jo reikia? Nes aš savimi nepasitikiu.

O tuo metu rodžiau visam pasauliui, kad esu labai laiminga, turiu daug draugų, su jais einu į nesibaigiančius vakarėlius. Fantastiški draugai – dieną naktį skambinčiau. Viskas buvo taip perspausta... Man iš tiesų labai sekėsi, turėjau daug veiklos, sulaukiau dar daugiau dėmesio. Tik nemokėjau su tuo susitvarkyti. Nesvarbu, kad komentarų internete niekada neskaičiau, jie vis tiek vienaip ar kitaip mane pasiekdavo. Sužinodavau, jog susėdusi draugų kompanija apkalbinėdavo, kad nepatinka mano plaukai, mano džinsai ar tai, kaip šneku... Na, ateik, pasakyk į akis, o ne apsimesk draugu viešojoje erdvėje.

Tai buvo tokia iškreipta realybė. Puikiai atsimenu tą būseną, kai stovėdama su trimis M.A.M.A. statulėlėmis žiūrėjau į minią. Galvojau, o kas iš to, kas dabar vyksta, – tikra? Kam man to reikėjo? Kad galėčiau laikyti statulėles ir bandyti suprasti, kas iš tikrųjų yra mano draugai? Kas išvis čia darosi? Uždavus sau tokius klausimus įvyko įdomus dalykas – supratau, kad nežinau nė vieno atsakymo ir nė nenutuokiu, kur jų ieškoti.

Daug žmonių ir lieka gyventi tame „man viskas gerai“ burbule. Atvirai su savimi jie niekada nesikalba, nes bijo. Įprastomis dienomis prisigalvoja darbų, reikalų, o penktadienį būtinai išlekia tūsintis, nes žino, kad kitu atveju liks vieni su savo mintimis ir tais įkyriais klausimais. Bėgimas nuo problemos tęsiasi, o ji kaip sniego gniūžtė auga tol, kol prireikia rimtesnės pagalbos.

Man pasisekė, kad nepatyriau tragiškų nuosmukių, kad pavyko užmegzti pokalbį su savimi. Šiandien man nereikia rodyti, kad turiu tūkstantį draugų. Na, neturiu jų tiek! Tikiu, kad žmogui vieno tikro draugo pakanka. Tačiau šiandien mes nesugebame net to vieno tikro draugo susirasti, nes patys su savimi nesusidraugaujame.

Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.
Monika Linkytė / Miko Kytros ir Niko Tėrėščenko nuotr.

Tikiu, netrūko vidinių dramų, kai teko atsisijoti tikrus draugus nuo tų, kurie norėjo tik pasišildyti šlovės spinduliuose...

Iš tikrųjų viduje visuomet žinojau, su kuo man ne pakeliui. Aš tik labai nenorėjau to pripažinti. Viskas įvyko po truputį, gana organiškai. Kai kam atrodė labai keista, kad atsisakiau alkoholio, – jie nebesuprato, kaip su manimi bendrauti. Gerkite, man negaila, tiesiog mano pasirinkimas kitoks. Noriu sąmoningai kiekvieną minutę išbūti, noriu viską atsiminti.

Tas pats buvo ir su žmonių apkalbinėjimu. Kodėl turėtume kalbėti apie kitus, jei galime pasišnekėti apie savo jausmus, išgyvenimus? Galų gale pakalbėkime apie tai, kaip diena praėjo. Buvo tokių, kuriems tai pasirodė neįdomu. Supratau, kad turiu juos paleisti.

Tad pakalbėkime apie tavo jausmus. Galbūt kas nors naujo meilės fronte?

Ne, meilė manęs neaplankė. Labai nenoriu pradėti santykių, kai dar pati savyje nesusigaudau. Tikiu, kad jei nebūsi radęs ramybės, santykiai bus banguoti ir nepastovūs. Faktas, kad jie būna įvairialypiai. Toks jau tas gyvenimas, nereikia piešti tobulo paveikslo. Vis dėlto aš noriu sėkmingų santykių – tokių, kuriuos galima tęsti visą gyvenimą. O kol kas man dar reikia su savimi padirbėti. Žinoma, jei Visata atsiųs man meilę, priimsiu ją. 

Žurnalas „Žmonės UK“ žengia dar arčiau jūsų. Nuo šiol „Žmonės UK“ galite prenumeruoti sau ir savo artimiesiems Jungtinėje Karalystėje. Pasinaudokite galimybe gauti naujausią žurnalą tiesiai į namus. Daugiau informacijos rasite www.zmones.uk.

Naujausi straipsniai