Jau kurį laiką Panevėžyje gyvenanti menininkė Monika Dirsytė (31) sako, kad recepto, kaip derinti motinystę ir kūrybą, ji dar neatrado. „Kartais būna lengvų dienų, kartais – sunkių, bet gyvenimas toks yra“, – šypteli. Greit savo performansą festivalyje ENTER’18 pristatysianti menininkė Žmonės.lt pasakoja apie dukrą Celestiną, pakeitusią jos pasaulį, ir meną, kurį kurti jėgų Monikai niekada nepristinga.
Monika, esate meno žmogus, kuris ilgą laiką gyveno tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos. Daug sumaišties į jūsų kasdienybę atnešė pasaulį užklupusi pandemija?
Šiuo metu gyvenu Lietuvoje, o dar tiksliau – Panevėžyje. Manau, kad pandemija jau seniai yra ištikusi mūsų pasaulį, kad mes jau kurį laiką patys esame saviizoliacijoje. Perkeltine prasme, pandemija prasidėjo kartu su į priekį sparčiai žengiančiomis technologijomis, kurios iš esmės kuria dirbtinį rytojų. Tai yra posthumanistinės kultūros rezultatas, o virusas, kurio žmonija dar nepajėgi suvaldyti, net ir posthumanistinėje kultūroje tapo tarsi mūsų pasaulio veidrodžiu. Negalėdami išeiti iš namų ir pamatyti mums artimų žmonių karantino metu, dar aštriau bandėme palaikyti bendravimą technologijų pagalba. Vis tiek manau, jog neribotos technologijų galimybės – socialiniai tinklai, bendravimo programėlės mobiliajame telefone – nepajėgūs atstoti gyvo bendravimo. Pandemija iš esmės supurtė žmoniją.
Papasakokite apie medijų meno festivaliui ENTER’18 skirtą performansą, kuriam šiuo metu ruošiatės. Apie ką jis?
Labai džiaugiuosi galimybe dalyvauti šiame festivalyje. Performanso idėja būtent ir kalba apie tai, kad mes esame įstrigę, patekę tarsi į užburtą ratą, iš kurio negalime ištrūkti. Pačios naujosios technologijos savaime nėra nei gerai, nei blogai. Viskas priklauso nuo to, kaip jomis mes naudojamės. Vistik realybė, kurią kuria panašios svetainės kaip feisbukas, tėra kompiuterinis tikrosios realybės variantas, kuris niekada neatstos tikro žmogiško santykio.
Performansą pavadinote „Pandemijos“ dėl šių dienų aktualijų?
Vienareikšmiškai mane įkvėpė šis laikas. Menininkai kaip sugertukai, kempinės... visada juokaudama sakau: geras menininkas tas, kuris sugeba šiek tiek numatyti ateitį. Tokia menininko misija – kalbėti ženklų kalba kitaip apie tai, kas liečia mus visus.
Visą savo kūrybą ir ši kūrinį taip pat – dedikuoju žmonėms.
Šiuo metu auginate dukrą. Kaip derinate kūrybą ir darbą?
Iš tiesų, man karantinas prasidėjo jau nėštumo metu. Visos dienos dabar sustyguotos pagal vaiko režimą. Likusį laiką skiriu projektams, mokausi vairuoti, ruošiuosi doktorantūros studijoms. Paradoksalu, bet mano gyvenimas įtemptas ir tuo pačiu – šiek tiek nuobodus. Tiesa, dukra į tą kasdienybę įneša daug džiaugsmo ir šiokio tokio chaoso.
Motinystė tikriausiai irgi didžiulė kūryba...
Labai gražiai pasakėte. Tikrai taip.
Tapus mama, kardinaliai pasikeitė mano gyvenimo būdas. Dabar keliuosiu labai anksti ryte, kad suspėčiau viską padaryti. Planuoju laiką, įvykius. Kartais būna lengvų dienų, kartais sunkių. Bet gyvenimas toks yra.
Moterys, tapusios mamomis, neretai ima dalytis patarimais apie šį gyvenimo etapą, jos diskutuoja, dalijasi patirtimis. Jūs priešingai – tapusi mama sukūrėte internetinį puslapį, kuriame nuguls jūsų performansai. Ar tai reiškia, kad asmeninis gyvenimas ir profesinis – du atskiri pasauliai?
Taip, tai – du skirtingi pasauliai.
Nesureikšminu tokių dalykų, kaip kokias sauskelnes pirkti ar kokias kojines dukrai užmauti, būna užmaunu skirtingas, bet gi užmaunu. Neesu ideali mama ir daug ko vis dar nemoku. Nemeluosiu – suderinti kūrybą ir vaiko auginimą yra reikalų.
Visi vis kalba apie antrą COVID-19 bangą. Apstu teiginių, jog ir vyriausybė bus geriau pasiruošusi, ir verslininkai. Ką apie antrąją bangą kalba menininkai? Dabar, kai esate mama, jūsų gyvenime daugiau nerimo?
Žmonės kalba visaip, tačiau laikas parodys. Stengiuosi nepasiduoti įvairioms teorijoms, kol jos nėra pagrįstos mokslo.
Kas liečia dukrą... nežinau. Atrodo, visada jaučiu nerimą dėl jos. Noriu, kad viskas Celestinai būtų gerai.
