Turbūt neperdėsiu sakydama, kad kuklumas šiomis dienomis yra įgavęs neigiamų konformizmo atspalvių. Jei bent kartą per savaitę feisbuke neparašai apie įveiktą maratoną, parodą, feminizmą ar ministro pirmininko anglų kalbą, tada... kaip čia pasakius... tavęs apskritai gali ir nebūti. Kitaip kalbant, jei nieko apie save nepasakoji, vadinasi, ir nėra ko pasakoti.
Bet yra kita medalio pusė. Kartais (nors mano kelyje pasitaiko dažnai) už tuos žmones prabyla jų darbai ir galiausiai išsižiojame: „Jis? Niekad nebūčiau pagalvojęs!“ Tada būna taip netikėta, keista ir nepatogu, kad, liaudiškai sakant, laikei juos niekais.
Nepamiršiu jausmo, kai viename kultūros renginyje suvokiau, kad vakaro žvaigždė, gavęs, ko gero, visus garbingiausius Lietuvos (ir ne tik) apdovanojimus ir tik man gimus jau pradėjęs garsinti Lietuvos vardą pasaulyje, yra tas pats žmogus iš lėktuvo. Kadaise su juo prapliurpiau visą skrydį. Žinoma, daugiausia apie save, apie tai, su kuo susiduria profesionalūs rašytojai, cha cha, nors buvau parašiusi gal tik dvi knygas ir jos šlovės neatnešė. Pamenu, jis buvo kuklus, mandagus, leido kalbėti ir neįkyriai (gal kol valgiau sumuštinį) užsiminė, kad ir pats yra šiek tiek susijęs su menu. Paskui pakvietė į kažkokį savo renginį, kaip tuo metu man pasirodė, kažin ar būsiantį įdomų. Nėjau. Popierėlį, kuriame buvo renginio informacija, pamečiau, nes nesaugojau.
Būtumėte matę mane po daugelio metų sėdinčią pritemdytoje salėje, kai netekusi žado klausiausi to žmogaus. Kaip gailėjausi, kad buvau tokia ožka ir asmeniškai pakviesta nenuėjau į jo renginį. Graužiausi, kad neprikandau liežuvio ir nepagalvojau, jog kuklumas labai retai slepia tuštumą.
Apskritai su liūdesiu turiu prisipažinti, kad ta plepi garbėtroška iš lėktuvo kartais sau leidžia iš realybės panerti į vaizduotės ežerus. Juose galiu būti nuo Marse išsilaipinusios kosmonautės iki gerumo ambasadorės (konkrečiai – Angelina Jolie), į kurios suknią būtinai būna įsitvėręs nuskuręs vaikas. Kartais taip įsijaučiu į vaidmenis, kad tenka sustoti nusikratyti besikaupiančių šlovės ašarų. Arba greičiau ašarų nevilties – puikiai žinau, kad astronaute niekada netapsiu ir kad gerumo ambasadorei suknios neužtenka. Ir vis tiek, velniai rautų, renku gražiausią šlovės nuotrauką!
Štai tada ir susimąstau – ar noras daryti gerus darbus ir kurti yra tikras? Ar už jų neslypi pagyrų ir pranašumo troškimas? Bandau įsivaizduoti visus tuos spalvingus žmones, kurie kopia, kurie garsina Lietuvos vardą, kurie laisva širdimi dovanoja. Pasikeičia, įgyja, išmoksta ir visu tuo džiaugiasi vienumoje. Ar tai apskritai dar įmanoma? Įdomu, kiek iš mūsų aukotų savo laiką ir energiją, jei netektų galimybės „prisipažinti“, kad štai, ėmiau ir padariau – mylėjau, o dabar, prašom, mylėkite mane.
Pažįstu moterį, kuri galėtų nuotraukose po antraštėmis stovėti apkabinta daugybės Lietuvos vaikų. Bet nestovi. Ji neturi net feisbuko profilio (neturi ir minėtas lėktuvo žmogus). Dėl jos taip pat pūsčiau akis ir sakyčiau, kad niekada nebūčiau pagalvojusi. Stebiu, kiek daug gerumo ir šilumos ji kuria, kaip gėrisi ne liaupsėmis, o tų vaikų palengvintais gyvenimais. Tuomet pasidaro taip gėda dėl kiekvieno nereikšmingo socialinių platformų pirstelėjimo, tų kvailų, tuščių astronautės svajų. Dėl galvojimo, kad parašyti knygą yra puikiau, nei, pavyzdžiui, pasodinti tują. Kyla nenumaldomas noras mažiau kalbėti, daugiau klausytis tų, apie kuriuos niekada nebūtum pagalvojęs, ir mokytis tyliai daryti tai, kas iš tiesų patinka. Ir tai daryti be jokios prasmės, neaiškinant kitiems. Taip, kad niekas nė nesumanytų apie tave taip galvoti.