Mokslų daktarės R.Dirvanskienės užsienis nevilioja: J.K.Rowling įsteigtoje klinikoje įgytas žinias pritaiko Lietuvoje

Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2020-07-10 08:00
Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė rašydama savo pirmąją knygą dirbo per tris darbus, o jos pirmagimei dukrelei nuolat reikėdavo dėmesio. „Gal visa tai ir į naudą, nes kai prisėsdavau dirbti, per dieną parašydavau virš dešimties puslapių“, – pasakoja Edinburgo universitete mokslų daktarės laipsnį įgijusi ir knygą „Kaip veikia smegenys“ išleidusi moteris. Jaunos mokslininkės užsienyje laukė didžiulės karjeros galimybės, tačiau širdis kvietė sugrįžti į Lietuvą – ji visuomet žinojo, kad savo vaikus nori auginti čia.

Mokslų daktaro laipsnį neuropsichologijos srityje Škotijoje įgijusiai lietuvei ilgą laiką teko dirbti rašytojos, knygų apie Harį Poterį autorės J.K.Rowling įsteigtoje klinikoje. Žinoma autorė įstaigą įkūrė ir pavadino savo motinos Anne garbei. Ramunė ne tik buvo viena iš kelių neuromokslų tyrėjų, gavusių šios klinikos stipendiją, bet ir susipažino su visame pasaulyje garsios asmenybės šeimos istorija.

„Doktorantūros studijų metu mūsų klinikoje lankydavosi tiek J.K.Rowling, tiek universiteto globėja princesė Anne, ekskursijų metu joms ligoninės vadovas pristatė ir mano atliekamus tyrimus”, – pasakoja Ramunė.

Nors jai puikiai sekėsi svečioje šalyje, mokslų daktarė nusprendė sugrįžti į gimtinę.

„Galėjau klinikoje tęsti karjerą ir toliau, tačiau grįžau į Lietuvą. Čia noriu auginti savo vaikus”, – sako antrosios dukrelės dar gegužės mėnesį susilaukusi Ramunė.

Šiuo metu Ramunė dirba lektore Vilniaus Universitete, vyriausiaja politikos analitike Vyriausybės strateginės analizės centre, yra Lietuvos psichologų asociacijos Neuropsichologijos grupės pirmininkė ir neseniai pasirodžiusios mokslo populiarinimo knygos „Kaip veikia smegenys“ autorė.

Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų didžiulis pasišventimas mokslui – įkvepia. Pasakokite apie tą dieną, kai susidomėjote neuropsichologija.

Po mokyklos, į psichologijos bakalauro programą Vilniaus Universitete įstojau siekdama po studijų kurti reklamas.

pažindama įvairias socialinių mokslų teorijas supratau, kad daugelis jų iš esmės prieštarauja viena kitai.

Tačiau vieną po kitos pažindama įvairias socialinių mokslų teorijas supratau, kad daugelis jų iš esmės prieštarauja viena kitai. Man buvo sunku suprasti, kaip psichologijos mokslo klasikai gali teigti prieštaringus dalykus ir visi būti tuo pat metu teisūs. Atspirties tašką pavyko atrasti tik antrame kurse, klausantis doc. Felikso Laugalio neurofiziologijos kurso paskaitų. Jose man tapo aišku, kad nors mokslininkai ir gali ginčytis dėl to, kokios egzistuoja emocijos ar iš kokių komponentų susideda asmenybė, tačiau vis dėlto yra bendras ginčo sprendimas, kokios dalys sudaro žmogaus smegenis ir kokias funkcijas kiekviena iš jų atlieka. Supratau, kad jei viena smegenų dalis pažeidžiama, visiems žmonėms pasireiškia tie patys simptomai. Tai man jau buvo kažkas apčiuopiamo. Kol kurso draugams neurofiziologijos kursas atrodė sunkus, man buvo atvirkščiai – pirmąkart nuo įstojimo ėmė atrodyti, kad aš išties pagaliau mokausi kažko konkretaus ir praktiškai pritaikomumo.

 

Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Po bakalauro studijų išvykote į Škotiją, kur apsigynėte mokslų daktarės laipsnį, įsidarbinote J.K. Rowling įkurtoje klinikoje. Jos steigėja dažnai aplankydavo pacientus ir tyrėjus? Ką galite papasakoti apie ten įgytą patirtį?

J.K.Rowling, būdama labai jauna, prarado savo motiną išsėtinei sklerozei. Tais laikais apie neurologines ligas buvo žinoma gerokai mažiau, tad jos motina, negaudama tinkamo gydymo, užgeso itin greitai. Tai traumavo Jo Rowling, labai paveikė jos asmeninį gyvenimą ir kūrybą – galite pastebėti, kad tėvų praradimo tema yra viena kertinių ir jos kurtoje literatūroje. Sulaukusi sėkmės, pasiekusi tą amžių, kurio būdama mirė jos mama, ji nusprendė skirti 10 mln. svarų neurodegeneracinių ligų klinikos įsteigimui, o vėliau dar 15 mln. svarų išsėtinės sklerozės moksliniams tyrimams.

Pasiekusi tą amžių, kurio būdama mirė jos mama, J.K.Rowling nusprendė skirti 10 mln. svarų neurodegeneracinių ligų klinikos įsteigimui

Nuo pat įsteigimo, Jo Rowling aktyviai dalyvavo kuriant Anne Rowling klinikos misiją. Jai buvo labai svarbu, kad pacientas visuomet būtų pačiame mokslininkų veiklos epicentre, kad rinkdamiesi tyrimų sritis tyrėjai konsultuotųsi su pacientais ir spręstų būtent šiems aktualiausias problemas.

Jo Rowling pasiekė, kad sergančiųjų indėlis klinikos veikloje taptų kertiniu, o mes, mokslininkai, po konsultacijų su pacientais, esame pakeitę ne vieno tyrimo planą taip, kad jis geriau atitiktų pacientų interesus. Kiekvienas asmuo turėdavo būti priimamas su pagarba ir išklausomas, o konsultacijų į kliniką ateinančius žmones personalas vadindavo ne ligoniais, o klientais. Visa tai – Jo Rowling vizijos dalis.

Ji norėjo, kad mokslininkai spręstų būtent tuos klausimus, kurie iškyla sergantiesiems. Mano nuomone, įsteigdama šią kliniką, ji iš esmės pakeitė tai, kaip planuojami ir įgyvendinami klinikiniai moksliniai tyrimai, bei išaugino naują kartą tyrėjų, dedančių pacientų poreikius į pirmą vietą. Esu dėkinga, kad man buvo suteikta galimybė dirbti šioje klinikoje, persisemti šia misija ir toliau ja vadovautis savo veikloje.

Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Klinikoje dažnai lankydavosi ir princesė Anne, kuri yra jos globėja. Karališkosios šeimos narė paliko gerą įspūdį?

Princesė Anne nustebino tuo, kad ji neieško žodžio kišenėje ir turi puikų humoro jausmą. Pamenu, kai vienąsyk jai atvykus aplankyti mūsų ligoninės, ekskursijos po laboratorijas metu, mokslinės veiklos vadovas labai rimtu veidu jai pasakojo apie mūsų skyriuje atliekamus tyrimus.

Princesė Anne paliko labai šilto ir sąmojingo žmogaus įvaizdį

Visą ore tvyravusį rimtumą ji išsklaidė žaibiškai sureaguodama sąmoju į vieną iš mokslinio vadovo pasakytų minčių, o visi tuo metu buvę salėje akimirksniu ėmėme juoktis. Nors įprasta, kad vizitų metu garbūs asmenys bendrauja tik su ligoninės vadovybe, ji skyrė laiko ir doktorantams, paklausinėjo apie tai, kaip šiems sekasi ir kas juos domina. Man ji paliko labai šilto ir sąmojingo žmogaus įvaizdį.

Kokią auditoriją dažniausiai pritraukdavo ten vykdomos ekskursijos?

Mūsų klinikoje dažnai vykdavo ekskursijos ir atvirų durų dienos. Kartais jos būdavo skirtos mokslą paremti norintiems filantropams, kartais vizituojantiems mokslininkams ar valdžios atstovams, moksleiviams ar studentams. Sykį buvo atvykęs ir Hario Poterio autorės gerbėjų turistinis autobusas, pilnas kinų turistų, kurie mus, klinikos darbuotojus, fotografavo pro langus. Tačiau tai retesni atvejai. Dažniausiai į kliniką užsukdavo neurodegeneracinėmis ligomis sergantys asmenys ir jų šeimos nariai, čia kartą per savaitę, kiekvieną trečiadienį, vykdavo atvirų durų dienos. Jų metu susirinkusieji galėdavo išvysti mūsų patalpas ir turimą įrangą, užduoti klausimus su jų ligomis dirbantiems neurologams ir mokslininkams. Taip pat tai būdavo proga išgirsti daugiau apie naujausius jų ligos vaistus ir mokslinius tyrimus, o norintys galėdavo užsirašyti juose dalyvauti.

Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kokius susirgimus tekdavo tirti būtent jums?

Mano pačios atliekami moksliniai tyrimai ir buvo susiję su protinių funkcijų pokyčiais, patiriamais susirgus išsėtine skleroze. Tyriau, kaip sergant šia liga, progresuoja dėmesio ir atminties sutrikimai, bei kūrėme naujus instrumentus, geriausiai gebančius šiuos būdingus simptomus aptikti. Tačiau taip pat dirbau ir kitų mokslininkų tyrimuose.

Jūsų specialybė Lietuvoje šiuo metu formaliai neegzituoja. Kodėl nusprendėte ateitį sieti su Lietuva, kai puikios karjeros galimybės laukė užsienyje?

Taip, šiuo metu Lietuvoje neuropsichologija, kaip specialybė, formaliai neegzistuoja. Tas veiklas, kuriose kitose šalyse specializuojasi neuropsichologai, Lietuvoje nekoordinuotai atlieka neurologai, psichiatrai, medicinos psichologai. Siekdami tai pakeisti, pernai įsteigėme Lietuvos psichologų sąjungoje Neuropsichologijos grupę, esu jos vadovė. Šios grupės tikslas – suburti neuropsichologijos žinių turinčius asmenis bei parengti dokumentus, apibrėžiančius šios srities specialistų veiklą ir paruošimo reikalavimus.

Kaip pilietė aš norėčiau, kad prireikus tokie specialistai būtų prieinami man ir mano artimiesiems

Kaip pilietė aš norėčiau, kad prireikus tokie specialistai būtų prieinami man ir mano artimiesiems. Neuropsichologas yra specialistas, gebantis įvertinti, kokį poveikį protinėms funkcijoms sukėlė smegenų ligos, traumos, insultai ar raidos sutrikimai, teikia personalizuotą neuroreabilitaciją. Kitose šalyse neuropsichologai taip pat pasitelkiami ir teismuose ar draudiminių įvykių išmokos skaičiavimuose, tam kad kiekybiškai įvertintų patirtos smegenų traumos žalą.

Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Sugrįžusi į Lietuvą, parašėte knygą apie žmogaus smegenis, šiuo metu auginate dvi dukreles. Kaip mokslininkei pavyksta siekti užsibrėžtų tikslų profesinėje srityje ir tai derinti su šeimyniniu gyvenimu?

Su savo vyru susipažinau viename Edinburgo universiteto lietuvių bendruomenės vakarėlių. Nors mes abu žinojome, kad vieną dieną grįšime į Lietuvą, tačiau konkrečios datos tam neturėjome, abiems buvo geros sąlygos karjerai kurti Škotijoje.

Viskas pasikeitė, kai nusprendėme susilaukti vaikų

Viskas pasikeitė, kai nusprendėme susilaukti vaikų. Norėjome, kad jie augtų Lietuvoje, kad šalia turėtų senelius ir pusbrolius. Nors ir teko pakeisti darbus ir veiklos sritis, esame labai patenkinti savo sprendimu. Šiuo metu mūsų pirmajai dukrelei dveji, o jaunesnioji gimė gegužę.

Kai rašiau knygą, tikrai buvo sunku. Dirbau per tris darbus ir mano pirmagimei nuolat reikėdavo dėmesio. Tiesa, visas temas jau buvau apgalvojusi iš anksto, nereikėjo gaišti laiko jas renkantis. Anne Rowling klinikos atvirų durų dienose kiekvieną savaitę pacientams pasakodavau apie smegenų sandarą ir ligas bei atsakinėdavau į klausimus apie mitybą, sportą, vitaminus ir kitus smegenų sveikatai įtakos turinčius veiksnius. Atsakymai į šiuos klausimus nugulė į pirmus du knygos skyrius. Pradėjusi rašyti knygą aš norėjau sužinoti, kas apie smegenis įdomu plačiajai visuomenei, todėl pradėjau vesti mokslo populiarinimo paskaitas apie smegenų veiklą. Į šias paskaitas susirinkę žmonės dažniausiai klausdavo pasikartojančių klausimų – apie miegą, intelektą, vaiko raidą, mėnulio fazes rk t. Atsakymai į šiuos klausimus sugulė į trečiąjį knygos skyrių. Bendrai paėmus, knygos idėją brandinau apie penkerius metus, o pats rašymas man užtruko apie 10 mėnesių. Parengus pirminį knygos rankrašti dar apie tris mėnesius užtruko redagavimas, iliustracijos ir apipavidalinimas.

Naujausi straipsniai