Mokslininkės Ingos Minelgaitės karjera netrukdo moteriškumui

Inga Minelkaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Inga Minelkaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Jūratė Ražkovskytė
Šaltinis: Žmonės
2019-09-07 09:00
AA

Kai lietuviai kolegos Islandijos universiteto dėstytoją mokslininkę dr. Ingą Minelgaitę (37) nominavo geriausios užsienyje dirbančios mokslininkės apdovanojimui, Inga prisipažino nustebusi. Visada manė, kad interviu ir panašūs apdovanojimai tėra tuštybės mugė. Bet milijonąjį kartą išgirdusi, kad tokios kaip ji turi būti daugiau matomos, susimąstė: gal tikrai ne tik darant, bet ir viešinant savo darbus pavyks suformuoti tikrą šiuolaikinės moters įvaizdį.

Lietuvės pasiekimų sąrašas išties įspūdingas. Ji – pirmoji ir kol kas vienintelė dėstytoja, gavusi darbą Islandijos universiteto Verslo katedroje. Šioje seniausioje ir didžiausioje šalies aukštojo mokslo įstaigoje Inga net įkūrė Projektų vadybos institutą. Ji, užsienietė, su kolegėmis parašė pirmąją knygą apie lyderystę Islandijoje. Leidinys nominuotas geriausios knygos apdovanojimui Europos vadybos akademijoje – didžiausioje Europoje vadybos asociacijoje. Vadinamajame mokslininkų feisbuke „Academia.edu“, kuris vienija 82 milijonus narių, prieš kelis mėnesius Inga buvo tarp keturių procentų labiausiai skaitomų mokslininkų.

Vasaras ji leidžia Kaune. Džiaugiasi turinti didžiulę prabangą – keturis mėnesius per metus gali būti Lietuvoje ir dirbti nuotoliniu būdu: „Vis daugiau žmonių neprisiriša prie darbo vietos. Jei labai norėčiau, apskritai galėčiau tik tris mėnesius būti Islandijoje, o devynis – kur noriu.“

Inga Minelkaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.

Tai kodėl jūs – ne kur nors Balyje ar bent Ispanijos pajūryje?

Dėl vaikų – noriu, kad jie neatitrūktų nuo savo šaknų. Ir pati noriu būti Lietuvoje. Per trylika gyvenimo Islandijoje metų mano meilės Lietuvai niekas nesusilpnino. Saloje rūpėjo integruotis, bet neprarasti savęs. Gal todėl, kad tuo metu jau buvau susiformavęs žmogus – 24-erių, buvau baigusi bakalauro ir bebaigianti magistro studijas, padirbusi ir dėstytoja, ir konsultante keliose verslo įmonėse. Jau turėjau stuburą. Todėl jaučiausi saugi ir nebuvo poreikio žūtbūt pritapti, virsti kitu žmogumi.

Aš apskritai niekada neturėjau svajonių ar planų išvažiuoti iš Lietuvos. Nenorėjau vyro užsieniečio, tačiau taip nutiko, kad dėl tuo metu mano gyvenime buvusio vyro persikėliau į Islandiją. Tačiau tai – jau praeitas gyvenimo etapas. Po vienuolikos santuokos metų išsiskyrėme. Nors iki šiol yra stereotipiškai manančių, kad santuoka su užsieniečiu – geresnio gyvenimo ir rožėmis klotos kasdienybės paieškos. Bet tai – ne apie mane.

Kitas stereotipas, kuris vis velkasi iš paskos: jei esi moteris ir dar nemažai pasiekusi profesinėje srityje, tai karjeros turbūt siekei tikslingai, ilgai ir beatodairiškai. „Tu tai tortų nekeptum...“ – kartkartėmis išgirstu iš aplinkinių. Kepu! Ir dar kaip mielai! Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti: mano gyvenime nebuvo nė akimirkos, kad atsisėdusi galvočiau, kokia čia ta mano karjera ir kaip man dar pakopus tais laipteliais (juokiasi)... Tiesiog yra gyvenimas, kasdienybė – eini ir darai, jei matai, kad gali padaryti. Augindama pirmą sūnų pagalvojau, kaip gerai būtų suburti Islandijos lietuvių bendruomenę, – subūriau. Nusprendžiau baigti doktorantūrą Islandijos universitete – taip ir padariau. Pradėjau dėstyti. Mūsų katedroje įsteigus naują Projektų vadybos magistrantūros programą, reikėjo žmogaus jai vadovauti. Sutikau. Po dvejų metų darbo mano vadovaujama programa tapo didžiausia, aplenkė kitas devynias. Sėkmė mane nuvedė iki Projektų vadybos instituto vadovės pozicijos. Nė dienos nepraleidau galvodama, kaip aplenkti kitus, kaip įgyti naują titulą ar eiti aukštesnes pareigas. Eini ir darai.

Jūsų dėstoma tema – lyderystė. Save irgi priskiriate prie lyderių?

Ne, nors suprantu, kad vertinant mano gyvenimo įvykius ir nuveiktus darbus galima būtų išskirti daug lyderiui būdingų savybių. Bet ar aš turiu poreikį save vadinti lydere? Tikrai ne! Ar darau ką nors, kad mane vadintų lydere? Irgi ne. Jei pasakytumėte: „Inga yra puiki komandos narė“, man būtų geresnis komplimentas, nes labiausiai džiaugiuosi komandos pasiektais rezultatais.

Tačiau lyderystės tema iš tiesų mane lydi jau ne vienus metus, ji yra mano dėstomas dalykas ir pagrindinė tyrimų sritis. Lyderystės sąvoka ir į Islandiją, ir į Lietuvą atėjo iš amerikietiškų vadovėlių. Bet tyrimai rodo, kad šis lyderystės stilius veikia ne visose šalyse. Neseniai buvau Bahreine, Karalystėje šalia Saudo Arabijos. Didžiausia pasaulyje aliuminio gamykla, atsakinga už 14 procentų Bahreino ekonomikos, pakvietė mane kaip konsultantę ir tyrėją. Garbės žodis, man kraujas užkaito! Konservatyvi arabiška šalis kviečiasi jauną moterį ir klausys jos patarimų! Sužinoję apie tokią mano komandiruotę net Islandijos aliuminio gamintojai stebėjosi: tai – labai uždara industrija, tyrėjui paprastai nusakoma konkreti problema ir jis prašomas ištirti griežtai tik ją. O man Bahreine buvo atviros visos durys. Gamykloje dirba trys su puse tūkstančio darbuotojų, dar 11 tūkstančių darbininkų stato naują gamybos liniją. Beveik septynerius metus bendrovei vadovavo amerikietis. Kai kurios sritys veikė puikiai, tačiau atsirado pojūtis, kad kažkas ne taip.

Mano planas buvo toks: nuskrendu, parengiu interviu su darbuotojais, grįžusi parašau mokslinį straipsnį ir sudėlioju vadovui naudingų pastebėjimų santrauką. Tačiau nuvykstu ir matau, kad su manimi susiję lūkesčiai – visai kitokie! Su padėjėju, profesoriumi iš Amerikos, per keturias dienas turėjome surinkti begalę duomenų, juos aprašyti, išanalizuoti ir paskutinę dieną pristatyti tyrimą vadovų susirinkime. 42 laipsniai karščio, aliuminio gamykla, kur vaikštai apsimuturiavęs privalomais saugos drabužiais, ramadanas – gerti viešose vietose negali... Bet mes su kolega viską padarėme! Po šitos patirties visiems sakau, kad dangus yra pasiekiamas (juokiasi)! Sutartą rytą ateinu į gamyklos vadovų kabinetą, pamatau susirinkusius ir mintyse imu juoktis: eilinį kartą pakliūvu į tokią aplinką – vieni vyrai! Bet aš pratusi: dar Lietuvoje, o vėliau ir Islandijoje dirbau „vyriškuose“ – medienos apdirbimo, statybos – sektoriuose. Esu tikra, kad karjera moteriškumui netrukdo, kaip ir moteriškumas karjerai.

Kokią analizę pateikėte?

Žinoma, itin detalaus tyrimo per kelias dienas padaryti buvo neįmanoma, tačiau pasakiau tai, ką įžvelgiau, – pagarbiai ir žiūrėdama į ateitį. Pati nemėgstu nekonstruktyvios kritikos be jokių sprendimų siūlymo. Per tas dienas pamačiau, kad didžiausia bendrovės vertybė buvo pojūtis, jog jie – šeima. Tie trys tūkstančiai darbuotojų vardijo skirtingus taisytinus dalykus, bet visi kartojo viena – esame šeima. Su įmonės vadovu amerikiečiu ši vertybė pradėjo trupėti, nes buvo skatinami kiti dalykai. Kiek žinau, šiuo metu kompanija nagrinėja mano surinktus duomenis ir dirba prie rekomendacijų. Didžiulei aliuminio gamyklai artimiausiu metu ateis vadovauti vietinis – bachreinietis.

Neseniai parašiau projektą Islandijos mokslo tarybai. Ir vėl – idėja kur kas didesnė nei aš, nei viena įmonė ar vienas sektorius. Net didesnė nei viena šalis. Projekto partneriais tapo Jungtinių Tautų organizacija Islandijoje ir Aplinkos apsaugos ministerija. Trys žymiausi pasaulio mokslininkai sutiko prisidėti prie šios paraiškos. Projektas turėtų padėti verslininkams įsivertinti ne tik savo įtaką aplinkai – rūšiuoja ar nerūšiuoja atliekas, rūpinasi aplinkosauga ar ne, – bet ir socialinį savo tvarumą. Dėl aplinkosaugos viskas gana aišku: yra formulės, indeksai, taisyklės, todėl įmonės gali pasitikrinti, ar atitinka reikalavimus. Tikiuosi, kad šis mano projektas sukurs pasaulinį socialinio tvarumo indeksą, pagal kurį galima bus įsivertinti, kokio dydžio naudą įmonė duoda valstybei ir visuomenei. Pavyzdžiui, Bahreine seniau automobiliuose niekas nesisegdavo saugos diržų. Mano minėtoje aliuminio gamykloje būdavo itin daug nelaimingų atsitikimų, nes darbuotojai nesilaikė saugumo reikalavimų. Gamyklos vadovybė pradėjo didžiulę kampaniją „Saugumas – pirmiausia“. Tai buvo susiję ir su gamyklos, ir su visos visuomenės poreikiais: mokyklose buvo aiškinama apie saugumą gatvėje, dalijami šalmai dviratininkams ir automobilinės kėdutės vaikų turinčioms šeimoms. Dabar čia vairuodami visi segasi diržus. Tai – vienas pavyzdžių, kaip įmonė gali prisidėti prie visos šalies gerovės.

Kaip užsienietei kilo mintis parašyti knygą apie lyderystę Islandijoje?

Mano doktorantūros tema buvo apie lyderystę versle. Tam tikrais aspektais lyginau Lietuvą su Islandija. Baigusi darbą supratau, kad tai – pirmas rimtesnis tyrimas Islandijoje. Kultūriškai ši šalis yra labai specifinė, todėl visi amerikietiški vadovėliai apie tradicinę lyderystę, kai akcentuojama drąsa, užtikrintumas, lipimas karjeros laiptais, čia neveikia. Jeigu tokia lyderystės forma neveiksminga, ko tada mokau savo studentus? Su keliomis kolegėmis islandėmis ir viena lietuve parašėme knygą. Ją jau įvertino ir viršelyje pasirašė du buvę Islandijos prezidentai ir žymus Harvardo profesorius. Knyga pristatyta Reikjavike, Vašingtone, Pekine, Honkonge. Dabar – ir Vilniuje. Dar planuose – Londonas ir Tokijas. Lyderystė Islandijoje asocijuojasi ne su karjeros kopėčiomis, o su ratu: lyderis yra viduryje, jis ne atitrūksta nuo komandos, o kaip tik lipdo ją. Šiuolaikinės lyderystės teorijos rodo, kad šiaurietiška lyderystė yra viena efektyviausių vadovavimo formų ir išugdo motyvuočiausius darbuotojus pasaulyje!

Įsivaizduojate save grįžusią į Lietuvą?

Ne tik įsivaizduoju, bet ir dukart buvau grįžusi. Pirmą kartą gyvenau metus, antrą – dvejus. Vyresnėlis sūnus tada čia baigė pirmą ir antrą klases. Kodėl grįžau į Islandiją? Matyt, tada dar nežinojau, ko noriu. Be to, vienos didelės įmonės personalo vadovas pasakė: „Tau čia būtų labai sunku įsidarbinti.“ Tada darbo neieškojau, bet pasidarė smalsu, kodėl jis taip sako. Užsienietiška pavardė (tuomet dar turėjau vyro pavardę) ir nemažai laiko, pragyvento užsienyje, darbdaviams siejosi su tuo, kad žmogus norės labai didelės algos ir bus pratęs prie labai gero vakarietiško gyvenimo. Vėl stereotipai ir etiketės... Tiesa, matau, kad padėtis Lietuvoje keičiasi.

Kokia jūs mama? Daug kam atrodo, kad neįmanoma suderinti šeimos ir tokios karjeros kaip jūsų.

Norėčiau manyti, kad esu gera mama. Šis vaidmuo man yra pats svarbiausias. Vaikus su bučiniais ir paguldau, ir pakeliu. Pasakas skaityti mums irgi vis dar neatskiriama vakaro dalis. O savaitgaliais mūsų namuose būtinai kepami blynai su marmeladais ir grietinėle. Tiesiog moku planuoti savo laiką: žinau, kad efektyviausiai dirbu rytais, todėl, jei reikia, atsikeliu anksti ir iki berniukams pabundant jau būnu daug nuveikusi. Tarkime, dėl vaikų šį rugsėjį atsisakiau kelionės į Japoniją, nes tą mėnesį – sūnų gimtadieniai. Mėgstu sportuoti, bet jau metus to nedarau, nes dėl darbų gausos teko rinktis – sportas ar laisvalaikis su vaikais. Žinoma, pasirinkau laisvalaikį su vaikais. Bet visi kartu einame pasivaikščioti – kelios valandos gryname ore ne tik atstoja sporto salę, bet ir dovanoja nuostabių pokalbių. Pamenu, kaip su sūnumi gaminome korėjietiškus patiekalus vien tam, kad būtų priežastis paskaityti ir pasikalbėti apie Pietų Korėją. Atverti vaikui horizontus – tai nebūtinai vežioti į keliones, užtenka nueiti į parką savo mieste, sukurti pasaką sėdint pievoje ir žiūrint į debesis. Ir kas gi čia nesuderinamo su darbu?

Tiesiog nereikia priešinti karjeros ir šeimos. Islandijoje tokio klausimo niekas net nekelia, nes infrastruktūra taip sukurta, kad moteriai būtų patogu kuo anksčiau grįžti į darbą po vaiko priežiūros atostogų. Su dviejų mėnesių sūneliu kuo ramiausiai važiuodavau į vieno universiteto profesoriaus paskaitas. Lygiai taip pat dabar pas mane į paskaitas ateina studentės su žindomais kūdikiais ar jauni tėveliai su vaikais, jei tądien neturi kur jų palikti.

Šalia jūsų yra mylimas žmogus?

Ne, bet su malonumu vaikštau į pasimatymus. Manau, kad tiek asmeniniuose santykiuose, tiek versle po tokių didelių lūžių kaip skyrybos ar, pavyzdžiui, įmonės bankrotas reikia skirti laiko viskam apgalvoti. Mano santuoka buvo netrumpa, todėl reikėjo laiko iš tų santykių išeiti. Dabar jaučiuosi nepaprastai gerai, pradėjau naują gyvenimo etapą.

Inga Minelkaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.

Šalia tokių stiprių moterų vyrai bijo jaustis silpni...

O kas suformulavo stiprios moters apibrėžimą? Absoliučiai kiekviena moteris yra stipri. Tik gal ne kiekviena pateko į situacijas, kai reikėjo stiprybę parodyti. Esu nei stipresnė, nei silpnesnė už kitas. Esu moteris, kuri mėgsta dėvėti sukneles ir aukštakulnius. Ir kuriai maloniausias jausmas – basai vaikščioti po lietuvišką pievą. Turiu draugę kosmetologę: pagal visus kriterijus ji yra kur kas didesnė karjeristė nei aš, nes vaikų priežiūrą palikusi vyrui, nori tik dirbti ir dalyvauti renginiuose bei furšetuose. Žiūriu į ją ir galvoju: „O aš noriu po darbo važiuoti namo ir ruošti kepsnius kieme su draugais...“ Tai su kuria iš mūsų būtų lengviau sugyventi šeimoje? Štai taip žlunga stereotipas, kad profesinėje srityje pasiekusi moteris nėra šeimos žmogus (juokiasi).

Kadangi susitikome jūsų gimtadienio išvakarėse, kokius norus ir svajones suplanavote šiems metams?

Gal pirmą kartą gyvenime nusprendžiau gimtadienį sutikti... lėtai. Ir iš tikrųjų skirti laiko svajonėms. Man tai – visiškai nebūdinga! Prieš šį gimtadienį mėnesiui išvažiavau į Portugaliją. Viena. Vaikai buvo su tėčiu – pirmą kartą taip ilgai. O aš pabandžiau stabtelėti ir atsigręžti į save. Pamenu, sėdžiu oro uoste, skambina draugė: „Žinai, aš negalėčiau keliauti viena...“ Pasirodo, tai – viena didžiausių žmonių baimių. Ne dėl to, kad kelyje nesusidorosi su buitinėmis problemomis, o dėl to, kad 24 valandas per parą būsi vien su savimi. Didžiausia ir sunkiausia kelionė yra į save. Aš tikrai turėjau laiko permąstyti ir savo karjerą, ir visą gyvenimą. Man tai buvo pati geriausia gyvenimo inventorizacija. Pamenu, lipau apžiūrėti Sintros – pilių griuvėsių ant kalno. Na, kokių minčių ir emocijų gali sukelti griuvėsiai? Dažniausiai liūdnų. O aš kopiu į kalną, žiūriu į tuos griuvėsius ir pagaunu save galvojančią, kokia nuostabi istorija mane supa ir kokia puiki galimybė visa tai atstatyti. „Inga, viskas tavo gyvenime yra gerai, jei net žiūrėdama į griuvėsius matai galimybę!“ – pasakiau sau. Šią patirtį tikrai panaudosiu savo lyderystės mokymuose – bus griuvėsių testas studentams (juokiasi).