Santuoka nėra lyg koks cukrinis avinėlis – vienu ar kitu metu visiems pasitaiko patirti konfliktų, nerasti kompromiso, išgyventi dvasinę krizę. Sutuoktiniai jau yra girdėję apie trejų ar septynerių metų krizę, tačiau mokslinkai sako, kad bėdos prasideda kur kas anksčiau.
Kodėl tas laikas toks svarbus?
Štai amerikiečiai šmaikštauja apie „septynerių metų niežulį“, esą praėjus šiam laikui dauguma santuokų išyra, prasideda nesutarimai. Kažkada vokiečių politikė Gabriele Pauli pareiškė, kad vedybinis gyvenimas apskritai turėtų trukti septynerius metus ir atnaujinti jį būtų galima tik abipusiu susitarimu. Įdomu...
Įsivaizduokite, kad po septynerių kartu praleistų metų klausiate savo partnerio: „Na, ką manai, gyvenam kartu ar skirstomės?“ O šis numykia ką nors, sakydamas, kad nori daugiau laisvės... Šiuo atveju kalbama ir apie biologinį žmogaus vaidmenį. Ar gali būti, kad noras atrasti kitą gyvenimo partnerį yra mūsų kraujyje?
Taip pat skaitykite: Efektyvūs patarimai, kaip ištverti sunkų išsiskyrimą
Kur slypi skyrybų kabliukas?
Tyrimų duomenimis, raudonas skyrybų mygtukas užsidega ketvirtaisiais santuokos metais. Žinoma, yra visokiausių niuansų, pavyzdžiui, Amerikoje poros dažniau skiriasi po 2–3 vedybinio gyvenimo metų. Įdomu, kad tai nutinka tiems, kurie kartu praleido 1,5–3 metų kartu, t. y. išgyveno romantiškos ir aistringos meilės laikotarpį. Net 47 proc. respondentų teigia, jog jie nutrauktų nelaimingą santuoką po dvejų metų, jeigu tik neturėtų bendrų vaikų kartu.
Kiti statistiniai duomenys atskleidžia, kad 39 proc. skyrybų būdingi bevaikėms poroms, 26 proc. – poroms, auginančioms vieną vaiką, 19 proc. – poroms su dviem vaikais, 7 proc. – poroms su trim vaikais. Trumpai tariant, žmonės yra linkę palikti vienas kitą dažniausiai po ketverius metus trukusių santykių, kai reprodukcinis laikotarpis išgyveno piką, bei pora susilaukė vieno vaiko.
Užprogramuoti gamtos: kodėl ketveri metai?
Štai ką sako antropologė Helen Fisher: „Žmonija gyvena jau labai seniai. Anksčiau moterys medžiodavo, patirdavo didelį fizinį krūvį, maitindavo vaikus tam tikru suplanuotu metu, valgydavo liesą maistą, o viso to rezultatas – prislopinta ovuliacija. Dėl šių priežasčių ir įpročių skirtumas tarp gimstančių vaikų būdavo ketveri metai (beje, panašus santykių modelis pastebimas ir gamtoje, tik skiriasi jo proporcijos) – tiek, kiek trunka dauguma „modernių“ santuokų.“
Gali būti, kad žmonės taip evoliucionavo todėl, kad kartu išaugintų vieną vaiką per ketverius metus, nebent buvo suplanuotas ir antrasis. Ši teorija atskleidžia, kad paaugęs vaikas, žengdamas į penktuosius metus, jau yra ganėtinai savarankiškas, o jo tėvai jauni, kad kurtų naujus santykius, taip patenkindami ketverių metų krizės sukeltus poreikius. Tačiau ar tai reiškia, kad turėtume sukti skirtingais keliais?
Amerikietė, kultūros antropologė Margaret Mead paklausta, kodėl visos jos trys santuokos nenusisekė, atsakė: „Aš buvau ištekėjusi tris kartus. Ir nė vienos santuokos negaliu laikyti klaida.“ Ką gi, žvelgiant iš tam tikros perspektyvos, ši moteris yra teisi.
Santuoka – dviejų žmonių reikalas
Specialistai sako, kad biologinei ketverių metų programai galima užkirsti kelią, kadangi šiandien net 72 proc. amerikiečių santuokų tęsiasi kone visą gyvenimą, o su nesklandumais susiduriame visi – vienu ar kitu metu.
Antropologė sako: „Turite būti budrūs ir pasirengę. Stebinkite vienas kitą, kadangi tai skatina dopamino gamybą smegenyse ir suteikia malonumą; lieskite vienas kitą, kurdami pasitikėjimą, demonstruodami prisirišimą ir artumą. Ir, žinoma, kalbėkite vienas su kitu – tai moterys traktuoja kaip tikrą intymumą. Atlikdami šiuos paprastus dalykus nuolatos, jūs laimėsite didžiausią prizą – meilę iki gyvenimo pabaigos.“