Modernizmo pradininkas Jeanas Dubuffetas: nuo braižytojo profesijos iki animacinės tapybos

Jeanas Dubuffetas ir jo kūriniai/Vida Press ir Scanpix nuotr.
Autorius: Julė Šiurkutė
Publikuota: 2019-08-09 08:00
Be ėjimo į priekį nebūtų pažangos, bet visa, kas nauja, sutinkama skeptiškai. Aišku, kalbame ne apie „Aston Martin AM-RB 003“, o apie meną. Vargiai rastume nors vieną modernizmo pradininką, kuris nebūtų nurijęs vyriškos ašaros, kai jo paroda buvo nušvilpta ir išjuokta.

Jeanas Dubuffetas (1901–1985) to išvengė. Žinoma, tai buvo jau ne XIX amžius, auditorija tapo pakantesnė, liberalesnė. Bet ir ją Dubuffetas galėjo stipriai erzinti, nes vadovavosi principu „Kuo blogiau, tuo geriau“. Prancūzas įnirtingai priešinosi viskam, kas galėjo bent truputį patikti žiūrovui, ignoravo kultūrą, grožį, gerą skonį. Tačiau žmogus, vadinamas brutaliojo (Art Brut) meno pradininku, iškart tapo populiarus Prancūzijoje ir Amerikoje ir buvo garbinamas iki pat mirties.

Ko gero, tai buvo atvejis, kai vyras tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje. Debiutinė jo paroda 1944 m. liūdname Paryžiuje buvo įvertinta kaip labai šelmiška ir šmaikšti: niekas net neįtarė, kad Dubuffet naudojosi psichikos ligonių piešiniais. O ir Dubuffet neskubėjo atskleisti, kur jo mūzų buveinė. Tik nereikia to vertinti kaip gudraus karjeros plano. Dailininkas buvo spontaniškas, o ir tapybos ėmėsi ne tam, kad išgarsėtų ar prasigyventų. Jis turėjo visai neblogų alternatyvų ir ilgokai dvejojo, ką rinktis. Kai sakoma, kad Dubuffetas išgarsėjo „iškart“, kalbama ne apie jauniklį, o apie 43 metų vyrą. Kur jis buvo anksčiau?

Jeano Dubuffeto kūriniai/Vida Press nuotr.
Jeano Dubuffeto kūriniai/Vida Press nuotr.

Dubuffet gimė turtingo Havro buržua šeimoje, lankė geras mokyklas ir niekada nebuvo gąsdinamas, kad viską praras, jei ignoruos šeimos verslą. Vaikinas netrukdomas įstojo į Paryžiaus Žiuljeno akademiją, bet joje ištvėrė vos keletą mėnesių. Ten mokėsi daugybė žmonių, kurie vėliau tapo jo draugais ir modernizmo legendomis, tačiau akademinė programa jaunikaičiui pasirodė toks „pelėsis“, kad jis nutarė negaišti laiko. Susikrovė daiktus ir ilgam išvyko į Buenos Aires – ten dirbo braižytoju.

Tai buvo panašu į norą padaryti pauzę, apsispręsti dėl ateities. Metęs dailę, Dubuffetas studijavo modernias ir senovės kalbas, muziką, poeziją – darė tai, kas išties traukė. Išmanyti eiles jam rūpėjo, nes poetais tapo du geriausi jo vaikystės draugai (Raymond’as Queneau ir Georges’as Limbouras), o ir pats mėgo dėlioti žodžius į posmus. Muzika jam buvo atgaiva ir poreikis.

Norint, galima pasidomėti Dubuffetas projektais su Jasunu Martzu ar rasti faktų, kad jis grojo retais muzikos instrumentais (tarkim, nosies fleita); negana to, jis puikiausiai vertėsi be natų, grojo džiazą. O jo santykis su kalbomis – išvis atskira istorija. Kai (jau daug vėliau) gyveno su Sacharos beduinais ir mokėsi iš klausos jų arabų dialekto, Dubuffetas bandė egzotiškus žodžius užrašinėti lotynų raidėmis. Ir labai susižavėjo atradęs, kad jo užrašyta kalba yra visai kas kita nei pasakyti žodžiai ir kad tokia pat keista gramatika būtų, jei prancūzų kalbą iš klausos užrašinėtų arabas ar anglas. Atradimas nebuvo vertas patento, bet Dubuffet as dar ilgai žaidė, bandydamas užrašinėti tai vieną, tai kitą kalbą jai svetimomis raidėmis.

Grįžęs iš kelionių į gimtąjį Havrą Dubuffetas įsimylėjo „svaiginamai gražią ir paslaptingą“ Paulette Bret ir ją 1927 m. vedė. Ši santuoka buvo gera tik tuo, kad gimė duktė, – kitų pliusų sunku rasti. Paulette visiškai nesuprato ir nevertino meniškos vyro prigimties, baisėjosi jo bičiuliais ir visus juos laikė gėjais. Laimei, Dubuffetas tais laikais netapė, antraip gyvenimas su Paulette būtų buvęs dar sudėtingesnis. O dabar ji bent galėjo pasigirti, kad yra verslininko žmona. Dubuffetas prekiavo vynu: iš pradžių perėmė tėvo verslą, paskui įkūrė ir savo.

Jeano Dubuffeto kūriniai/Vida Press nuotr.
Jeano Dubuffeto kūriniai/Vida Press nuotr.

Vyno namuose buvo daug, tik jis negelbėjo. 1933 m. vyrą mirtinai nuvargino buržuazinis gyvenimas, jiedu su Paulette išsiskyrė, ir Dubuffetas tuoj pat pradėjo tapyti. Matyt, nebuvo patenkintas tuo, kaip jam sekasi, nes prie molberto ištvėrė neilgai – vėl grįžo į verslą. Tačiau dabar jautėsi laisvas, galėjo vakarus leisti su draugais menininkais. Ir antrąją savo meilę rado tarp jų. Émilie Carlu buvo gerai žinoma bohemai; Manas Ray net įamžino ją fotografijoje „Kiki ir Lili“ kaip dvi Monparnaso pažibas. Kiki buvo legendinė asmenybė – dailininkė, modelis, aktorė, o Lili vardu visi vadino būsimą Dubuffeto žmoną.

Ryški, ekstravagantiška Lili buvo visiška Paulette priešybė. Ji lengvai taikėsi su vyro draugais ir net su tuo, kad vakarais šis grodavo akordeonu. Ji pati nemėgo tylių vakarų ir kai pora 1937 m. susituokė, jų nauji namai tapo „studija, teatru ir mažyčiu karnavalu“. Nors Dubuffetas vis dar prekiavo vynu. Visiškai iš meno konteksto jis buvo ištrauktas tik 1939 m., kai vyko visuotinė mobilizacija. Dubuffetas pateko į Prancūzijos meteorologų korpusą ir... į istoriją: tapo turbūt vieninteliu žmogumi, kuris karo metais buvo atleistas nuo tarnybos už piktybišką disciplinos nepaisymą.

Dubuffetas, kitaip nei dauguma prancūzų, negalėjo skųstis Prancūzijos okupacija. Jis net neslėpė, kad pralobo pardavinėdamas vyną vermachtui. Bet 1942 m. pardavė verslą, nusiskuto plikai ir nutarė rimtai imtis meno. Dvejus metus dirbo užsidaręs, o paskui surengė kelias parodas. Ir šį kartą buvo pastebėtas, pripažintas, materialiai įvertintas. Galima buvo judėti toliau – jau be prekybos vynu ar kokio kito B plano.

Jaunystėje jis perskaitė vokiečio Hanso Prinzhorno knygą „Psichikos ligonių menas“ ir padarė išvadą, kad tikrą meną gali kurti tik bepročiai. Ta mintis nepaliko Dubuffeto, jis mėgo kartoti, kad normalūs žmonės neturi vaizduotės. Tačiau jam, intelektualui, sunkiai sekėsi įsijausti į psichikos ligonio vaidmenį, todėl vyras labai racionaliai kaupė medžiagą: Prancūzijoje ir Šveicarijoje ieškojo darbų, kuriuos piešė ar tapė neadekvatūs ar meno normų neišmanantys žmonės – pirmiausia vaikai ir psichikos ligoniai. 

Dubuffetas mėgo kartoti, kad normalūs žmonės neturi vaizduotės, tikrą meną gali kurti tik bepročiai.

Dailininko surinkta kelių šimtų darbų kolekcija 1949 m buvo paviešinta René Drouino galerijoje; tada pirmą kartą ir išniro terminas Art Brut. O Dubuffetas jį išaiškino: „Tai – visiškai laisva, spontaniška, instinktyvi meninė operacija, kurios visos stadijos yra naujai atrastos, nes autoriaus kūryba gimsta vien iš jo paties impulsų ir polėkių.“

Tikslui atitrūkti nuo vakarietiškos kultūros trukdė ir darbo priemonės, todėl Dubuffet as jas pakoregavo. Aliejinius dažus jis maišydavo su žvyru, grūstu stiklu, smėlio, anglių dulkėmis, gipsu, cementu ir kitomis šiukšlėmis, o vėliau toje masėje piešdavo peilio galu. Gal būtų išsivertęs išvis be dažų, bet, matyt, norėjo šiokios tokios garantijos, kad paveikslas anksčiau laiko nesubyrės. 

Jeano Dubuffeto kūriniai/Vida Press nuotr.
Jeano Dubuffeto kūriniai/Vida Press nuotr.

Nebandysime vardyti visų Dubuffeto eksperimentų. Jis troško atitrūkti nuo meno ir tai pasiekė. Tačiau būta ir atbulinio bėgio: labiausiai matomi maestro kūriniai, tarkim, didžiulės skulptūros Niujorko erdvėse, nekelia abejonių, jog tai – menas, turintis kultūrinį užnugarį. Nors svarbiau turbūt yra ne matuoti, kaip toli Dubuffetas pabėgo nuo civilizacijos, o pasidžiaugti gausiais jo talentais. Juos šiek tiek apibendrina vyro kurta „animacinė tapyba“, siejanti tapybą, skulptūrą, muziką, šokius ir teatrą. 

Dubuffetas gyveno Paryžiuje, turėjo studiją Niujorke, išmaišė pusę pasaulio. Jis buvo pratęs prie velniškų tempų ir prie didmiesčių, kuriuose jautėsi kaip žuvis vandenyje. Tačiau kai 1947 m. jiedu su Lili pirmą kartą išvažiavo į Golėją, dailininką ėmė nenumaldomai traukti Alžyro Sachara. Aišku, beduinai buvo įdomūs kaip primityvi tauta, bet gal traukė ne vien tai.

Dubuffetas, visą gyvenimą svajojęs būti nenormalus, iš dalies toks ir buvo, jei asmenybės platumą vertinsime kaip jos susidvejinimą. Jis nuo mažens kliedėjo menu, bet daugybę laiko sugaišo verslui, gyveno kaip buržua, bet norėjo atrodyti skustagalvis plebėjas, buvo intelektualas, bet norėjo tapti primityvu. O Sacharos jam, matyt, reikėjo, kad vieša, paparacų gaudoma asmenybė kartais taptų niekuo – tiesiog vyru smėlynuose. 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Temos:

Kultūra

Naujausi straipsniai