Modelių agentė Meda Jonaitytė – apie dvidešimtmetį mados pasaulyje: „Turbūt moku nujausti“

Meda Jonaitytė / Vaido Jokubausko nuotr.
Meda Jonaitytė / Vaido Jokubausko nuotr.
Arnoldas Remeika
Šaltinis: „Laimė“
2019-03-24 13:12
AA

Pirmą kartą ant podiumo pakilusi vos keturiolikos, o aštuoniolikos jau pati įkūrusi iki šiol sėkmingai veikiančią modelių agentūrą „Image Group“, šiandien viena garsiausių šalies manekenių Meda Jonaitytė panėrusi į dar vieną profesinę avantiūrą.

Mados versle esate jau ilgiau nei du dešimtmečius ir per tą laiką išbandėte net kelis profesinius vaidmenis. Šiandien ne tik vadovaujate savo agentūrai, bet ir dirbate su lietuvišku paltus kuriančiu prekės ženklu „inAVATI“. Kaip atėjote į vieną sudėtingiausių mados verslo sferų – pardavimą?

Rimčiausi mano projektai susiklosto gana atsitiktinai, be jokių oficialių kvietimų ar darbo pokalbių. Esu ta barbė devyndarbė, nes tenka dirbti prie labai įvairių projektų, sutikti labai daug žmonių. Taip ir šįkart: teko stilizuoti „inAVATI“ fotosesiją, fotografas užsiminė, kad reikia pagalbos rengiant reklaminį katalogą, sutikau padėti, nuvažiavau į prekės ženklą valdančią įmonę, pamačiau kolekcijas ir iškart buvau sužavėta.

Ar niekas neperspėjo, kad parduoti madą – tikrai nelengva?

Kad gali būti nelengva, girdėjau, bet man taip neatsitiko. Daugelį metų dirbdama modelių agente, bendrauju su mados profesionalais iš įvairių pasaulio šalių, jau žinau skirtingoms kultūroms būdingus bendravimo ir verslo organizavimo niuansus. Produktų rinkoje labai daug, pasiūla išties milžiniška, klientai gali rinktis iš gausybės, todėl dirbant pardavimo srityje labai svarbu sukurti šiltą santykį su kiekvienu klientu – dažnai laimi tas, su kuriuo tiesiog pavyko rasti bendrą kalbą, lengva susitarti. Čia daug priklauso ir nuo asmenybės, nes madoje, kaip ir bet kur kitur, nemažai lemia asmeniniai kontaktai, atsiradusi chemija, užsimezgusios draugystės. Net turint puikų produktą galima sužlugdyti verslą, jeigu įmonės veidas netraukia, nesugeba palenkti savo pusėn svarbių žmonių.

Kur Jūsų stiprybė?

Ką jau moku, tai moku – jausti. Sugėrusi informaciją iš aplinkos, daug visko išgyvenu. Modelio patirtis davė savo: moku nutaisyti ramų veidą taip profesionaliai, kad niekas net nesupras, kas vyksta, nors viduje galiu kunkuliuoti, virti. Tas jautrumas dabartiniame darbe labai praverčia: moku pajausti žmogų, nuspėti, ar tinkama plėtrai viena ar kita rinka, nujausti, kokios tendencijos tuoj bus ant bangos, o su kuria stilistika prašautume.

Su žmonėmis tai veikia kaip detektorius – tik į patalpą kas įeina, iškart užsidegu. Esu pajautrinta viskam, kas vyksta aplink, bet tai manęs nebevargina. Tai turiu nuo mažens. Tik mažą mane tas jautrumas išbalansuodavo, o vėliau išmokau su juo tvarkytis ir net produktyviai panaudoti. Šiandien tą duotybę labai vertinu ir laikau savo privalumu – ypač dabartiniame darbe. Nors tas jautrumas labai praverčia ir modelių versle – juk dirbame su jaunais žmonėmis, jų likimais, todėl privalome būti jautrūs. Bent jau aš į tai žiūriu ir visada žiūrėjau labai atsakingai.

Meda Jonaitytė / Vaido Jokubausko nuotr.

Kaip manote, kodėl Lietuva, turinti tokią gausybę talentingų kūrėjų ir gerai išplėtotą tekstilės gamybą, vis dar negali pasigirti skambiomis pasaulinės sėkmės istorijomis?

Tos sėkmės istorijos labai individualios. Viskas priklauso nuo paties produkto, įmonės ambicijos, bet, visų pirma, nuo finansinių galimybių. Juk kad būtum matomas užsienyje, pirmiausia reikia pinigų. Prekės ženklo ar dizainerio išsukimas – tai milžiniškos investicijos, ypač galvojant apie tarptautinį matomumą. Be abejo, šiais laikais dėl socialinių medijų viešumas ateina gerokai greičiau, bet to negana – reikia važiuoti į užsienio renginius, rodyti produktą, realiai bendrauti su stambiais šio verslo žaidėjais.

Aišku, pasitaiko ir stebuklų, gryniausių atsitiktinumų. Štai praėjusių metų spalį į MO muziejaus atidarymą Vilniuje atvyko „Financial Times“ korespondentė; nusprendė apsipirkti, jai į akį krito mūsų paltas. Kai grįžo į Niujorką ir atėjo į darbą, visa redakcija subėgo to palto pačiupinėti, tarp jų ir redaktorė. Taip visi nusprendė, kad jų leidinys dar niekada nerašė apie jokį lietuvišką prekės ženklą. Taigi jau skaitėme apie save viename populiariausių pasaulio leidinių ir iškart pajutome rezultatą – padidėjusį online pirkimą iš JAV.

Jei atvirai, aš nematau mūsų nacionalinio dizaino identiteto, o jis būtinas. Tiesiog nesuprantu, koks yra lietuviškas dizainas. Stiprias koncepcijas turinčių prekės ženklų – vos keli. Apsidairai, o aplink – vis tie patys džemperių brendai, absoliučiai nieko nauja. Aišku, nekalbu apie mados namus, kurių Lietuvoje irgi turime. Turiu galvoje prekių ženklus, kurie orientuoti į nešiojamą madą ir masinę gamybą.

Taip pat be galo svarbi produkto kokybė. Šiais laikais, kai kuriama tiek daug informacinio triukšmo, kai vienas produktas rėkia garsiau už kitą, o reklamos kampanijos tampa vis išradingesnės, kažkodėl pamirštamas produktas, o juk jis – svarbiausias. Taip, Lietuva garsėja savo stipria tekstilės pramone, bet nesu tikra, ar pakankamai investuojama į pažangias technologijas, ar atnaujinamas gamybinis arsenalas. Rinkodara galinga, ji gali parduoti, tačiau be gero, kokybiško produkto nieko nebus.

O koks yra Lietuvos vartotojas? Ar mes jaučiame madą, turime stilių?

Iš tikrųjų esame šaunuoliai! Yra šalių, kur apranga nuėjo į visišką funkcionalumą, prarado ryšį su estetika. Manau, kad funkciją ir grožį galima suderinti ir mums tai daryti visai gerai sekasi. Turime gerą skonį, greitai nuskaitome madingus dalykus, mokame derinti, ir pastebiu, kad tos beskonybės lieka vis mažiau. Juk ir esame labai maišyto kraujo, iš visų kultūrų šį tą pasiėmę, viską kažkaip harmoningai savyje sugebame suderinti.

Kurie pastarųjų metų globalaus mados verslo pokyčiai asmeniškai džiugina, o kurie – liūdina?

Neslėpsiu, laiko naujienoms turiu nedaug. Be to, esu labiau mados praktikė nei teoretikė. Tačiau neįmanoma nesidžiaugti tvarios mados banga. Kol esi jaunas ir pats greitai keitiesi, apie daikto kokybę, jo ilgaamžiškumą retai susimąstai, labiau rūpi greitoji mada – pigu ir madinga, šiandien ir dabar. Bet su metais pradedi vertinti kokybę, susimąstai apie vartojimą, jo milžinišką poveikį žmonėms ir gamtai. Džiaugiuosi, kad šiandien mada stipriai juda sąmoningumo link, kad ir jaunesni žmonės ima atsakingai žiūrėti į etiketes, domėtis daikto istorija. Kad atsiranda vis daugiau prekių ženklų, kurie tokius produktus siūlo.

Tačiau prisipažinsiu: man mada iki šiol yra žaidimas, negaliu per rimtai į ją žiūrėti. Man gera žinoti, kad vieną dieną galiu būti vienoks personažas, o kitą – jau kitoks, vieną dieną esu superfunkcionali, pasiruošusi bėgti per miestą, o kitą – labai puošni, su korsetu ir aukštakulniais. Visa gerkle pasisakau už moterų teises ir feministines idėjas, bet niekaip nesuprantu, kaip tai susiję su nenoru žaisti, su begaliniu funkcionalumu, belytiškumu... Kita vertus, ir pati jaučiu, kaip mano poreikiai keičiasi, daiktų spintoje mažėja, pigesni ir madingi užleidžia vietą ilgaamžiams siluetams, atlikimo kokybei. Pastaraisiais metais ėmiau derinti: kas nors brangesnio, kas nors pigesnio, kas nors ilgam, kas nors madingo ir greitai išeinančio. Pastebiu, kad dabar jau daugelis taip daro. Bet dar tikrai nesu tokio sąmoningumo lygio, kad galėčiau gyventi su kapsulėmis – vos keliais daiktais per sezoną.

Meda Jonaitytė/Vaido Jokubausko nuotr.

Tai spintą namuose vis dar turite didelę?

Taip, daiktų vis dar turiu gerokai per daug. Vis peržiūriu ir nesiryžtu išsiskirti – fotosesijose, kurių su agentūra organizuojame nemažai, jie visada praverčia. Be to, daiktai turi tendenciją kauptis, o ir gyvename juk dvi merginos: aš ir aštuoniolikmetė mano dukra.

Jūsų įkurta modelių agentūra gyvuoja jau daugiau nei du dešimtmečius. Ar pasaulinės mados sostinės vis dar laukia merginų iš naujosios Europos?

Mūsų merginos paklausios visur, juk ir lietuvaičių tipažai labai skirtingi. Nepamirškime, kad per mūsų kraštus visada ėjo daug kelių ir kryžkelių, todėl mūsų visų kraujyje galima atsekti daug visokių genų, šaknų ir bruožų. Žiūrint, kokiam dizaineriui kokio veido tą sezoną reikia. Turime modelių, kurie buvo tokių didelių ženklų, kaip „Prada“ ar „Givenchy“, pasauliniai veidai, „Balenciaga“ sezono kampanijos modeliai. Mūsų agentūra gal mažiau orientuojasi į komercinius tipažus. Daugelį metų bendradarbiaujame su užsienio agentūromis, kurios nebijo investuoti į išskirtinių bruožų modelius. Be to, juk ir asmeninis požiūris daro savo – jaučiu palankumą netipiniam grožiui.

Pati podiumu žengiate tik ypatingomis progomis. Pastaroji tokia – Juozo Statkevičiaus retrospektyvinė kolekcija. Koks jausmas?

Ką čia slėpti – jaučiu adrenaliną. Per laiką išsitreniruoji tą scenos nebaimės raumenį, o paskui, kai truputį jį atleidi, grįžti ant podiumo ir vėl kiek nedrąsu. Per Juozo mados namų 30-metį labai aiškiai pajutau skirtumą tarp modelių kartų. Su jaunimu daug bendrauju, bet tokiuose užkulisiuose kartu nebuvau seniai. Nustebau, kiek daug dirbama su socialiniais tinklais: visi aplink fotografuojasi, daro live. Nieko nekritikuoju, gal šiais laikais ta realybė tokia ir turi būti, bet man kyla klausimas – kada gi žmonės suspėja patirti pačią akimirką? Apie kokį jautrumą aplinkai galima kalbėti, kai laiko tiems sensoriams dirbti šiuolaikinis jaunas žmogus tiesiog neturi. Man nuoširdžiai įdomu, kaip ta į socialinius tinklus perkelta realybė transformuos mūsų bendravimo įpročius, visą žmonijos raidą ilgalaikėje perspektyvoje.

Ar tiesa, kad šiais laikais iš modelio kone reikalaujama būti nuomonės formuotoju, turėti būrį virtualių sekėjų?

Taip, šiandien modelis turi atitikti ne tik išvaizdos, bet ir sekėjų skaičiaus reikalavimus. JAV tai ypač aktualu, į kai kurias atrankas kviečiami modeliai, tik turintys tam tikrą skaičių sekėjų. Ateityje, manau, modelio vaidmuo ir bus toks – ne tik gražiai pademonstruoti, bet ir formuoti nuomonę, pasiekti didelę auditoriją sekėjų ir jiems prekę parduoti.

Pačių manekenių pasipiktinimą kelia dirbtinio intelekto sukurti virtualūs modeliai, kurie jau naudojami reklaminėse prekių ženklų fotosesijose, o viena tokia kompiuterinė gražuolė Lil Miquela net turi 1,5 milijono sekėjų. Ar toks fenomenas kelia realią grėsmę modelių verslui?

Į tai žiūriu tiesiog kaip į atsiradusią naujovę, todėl natūralu, kad ji visiems įdomi. Bet įsivaizduokime, jeigu tai pradėtų daryti visi: būtų nebenauja ir nebeįdomu. Be to, pirkėjas juk nėra sukurtas algoritmo, mes visi – realūs žmonės, todėl vargiai susitapatinsime su tuo, kas net neegzistuoja. Praeis ir ši mada. Gal geriau tegul su dirbtiniu intelektu dirbantys mokslininkai išsprendžia realiai egzistuojančias problemas, pavyzdžiui, milžiniško masto prekių grąžinimą, kuris viso pasaulio mados verslininkams gadina gyvenimą. Juk būtų galima jo išvengti, jeigu verslininkams pasidarytų įperkama virtualios realybės programa, kuri leistų kiekvienam elektroninės parduotuvės klientui virtualiai pasimatuoti patikusį rūbą. Įvedi savo tikslius matmenis ir ekrane pamatai, kaip viskas ant tavęs atrodo. Girdėjau, kad jau vyksta tokių programų bandymai, nors iki komercinio naudojimo turbūt dar nearti.

Meda Jonaitytė/Vaido Jokubausko nuotr.

O kaip dėl pastaraisiais metais modelių pasaulyje pradėtos kovos su išvaizdos stereotipais? Matome, kad į supermodelių gretas įsiliejo plus size modelis Ashley Graham. Gal ta revoliucija – tik skambus manifestas?

Devintojo dešimtmečio supermodeliai – merginos, į kurias žiūrėjome kaip į dievaites, nė viena neturėjo devyniasdešimties centimetrų klubų. Šiandien reikalavimai kur kas griežtesni nei anais laikais. Kaip buvęs modelis, turiu daug empatijos merginoms, kurios negali dirbti šio darbo dėl vieno ar kito papildomo centimetro. Antra vertus, turime pasaulinio garso modelių – tokių kaip seserys Gigi ir Bella Hadid ar Kendal Jenner, kurioms tikrai nekeliami tokie griežti reikalavimai, ir aš net plika akimi matau, kad jos tų griežtų standartų neatitinka. Absoliučiai dvigubi standartai.

O dėl pliusinio dydžio – Amerikoje šis segmentas visada egzistavo ir tokių modelių ten visada buvo. Smalsiai stebėjau, kaip tai įsileis Europa. Ant podiumo didelių pasikeitimų nepamatėme, tačiau Europos mados savaitės labai atviros ypač įdomiems modelių tipažams, gal net galima sakyti – personažams. Deja, klubų centimetrus vis dar matuojame...

Ir Jūs matuojate?

Taip, aišku. Fiziniai duomenys yra pradžių pradžia, bet vėlgi reikia žiūrėti į kiekvieno žmogaus sudėjimą. Pavyzdžiui, aš visada buvau liekna ir jokių dietų nesilaikiau. Tiesiog mano genai tokie: močiutė buvo aukšta ir liekna, tėtis – aukštas „dviratis“, aš pati esu „maisto gadinimo mašina“, ir tokių kaip mes tikrai yra. Todėl kai kurioms merginoms iš principo tereikia pasireguliuoti mitybą, nes visi matome: šiandien jaunimo valgymo įpročiai yra klaikūs.

Šiame darbe taip pat yra sunkių akimirkų. Jeigu modelis ant bangos, ji gaus daug užsakymų, skraidys iš vienos mados savaitės į kitą, kelsis naktimis, niekam negalės prasitarti, kad yra pervargusi, nespėjo pavalgyti. Per kelias dienas – skirtingi miestai, žemynai, laiko juostos... Gerai bent tai, kad esant dabartinėms technologijoms ir internetui tos merginos nesijaučia tokios vienišos – nuolat kalbasi su artimaisiais, o kai kurios mamos net į atrankas savo dukras virtualiai lydi. Šiaip tai yra vienišių gyvenimas, todėl pirmiausia modeliai išmoksta būti su savimi.

O ko Jus išmokė modelio darbas?

Blogos patirties šitame darbe neturėjau. Į modelių verslą atėjau iš meninės aplinkos – nuo mažens lankiau vaikų dailės studiją, vėliau mokiausi dailės mokykloje. Tik diplominio darbo nepadariau, nes tapau manekene. Svajojau tapti dizainere, bet, patekusi į madą, nusprendžiau, kad nesu talentinga imtis šio amato. Juk iš arti pamačiau, kaip dirba pasaulio mados grandai, o ir pirmoji talentingų lietuvių dizainerių karta kaip tik pradėjo panašiu metu. Kažkaip save įtikinau, kad esu tam per prasta. Bet mėgavausi ir modelio darbu. Išmokau daug – bendravimo, disciplinos, kantrybės, pareigingumo, mandagumo, o juk ir turinio privalai turėti savyje. Jokia aikštinga princesė tokiame pasaulyje neišgyventų.

Meda Jonaitytė/Vaido Jokubausko nuotr.

Iš aktyvios veiklos pasitraukę modeliai neretai ir toliau lieka mados pramonėje. Ar pravertė verslo vadybos diplomas? O gal jau pamiršote jaunystės svajonę tapti dizainere?

Šiandien save puikiai realizuoju dirbdama su dizaineriais komandoje, būdama šalia, patardama ir pasidalydama savo vizijomis. Geras jausmas, kai profesionalai tais patarimais pasinaudoja. Dabartinis darbas man patinka taip, kad ateinu ryte ir po kurio laiko pastebiu: kažkodėl cechas ima tuštėti – darbuotojai jau skirstosi namo!

Aišku, gal kada ir pasvajoju – štai turiu daug laiko, dirbu mažai ir studijuoju savo malonumui kad ir tą patį dizainą. Juokauju, kad vien jau todėl norėčiau turtingo vyro, kad galėčiau sau leisti nedirbti ir eiti mokytis. O verslo administravimą studijavau kolegijoje, nes anuomet nesugalvojau, ką studijuoti, ir mamai buvo neramu, kad liksiu visai be diplomo. Tada tęsiau mokslus universitete, bet studijas sustabdžiau, nes gimė dukra, nebuvo lengva. Galiausiai universitetą vis dėlto baigiau ir dėl to džiaugiuosi – kitaip gal ir toliau būčiau buvusi išsitaškiusi kūrybininkė, kuriai trūksta žinių, kaip idėją paversti produktu.

Pati pripažinote, kad esate jautri aplinkai ir turbūt kasdien Jus įkvepia labai daug dalykų. O kas veikia stipriausiai, be ko negalite?

Kartais pavargusi nuo glamūro išeinu į mišką su šunimi ir tai tampa didžiausiu dienos įkvėpimu. Auginame australų aviganį: ši veislė yra labai aktyvi, tad gamtoje praleidžiu nemažai laiko – miške vakarais atidirbinėjame savo kilometrus. Tiesiog greitai einu, o jis laksto šalia. Šie pasivaikščiojimai ir yra mano terapija. Anksčiau buvau visiškas betono žmogus, o augintinio dėka atradau gamtą didmiestyje. Beje, šiomis dienomis kaip tik rengiame naujus namus, tad galvoti tikrai turiu apie ką – gryniausia meditacija.

O kas daro Jus laimingą?

Šiandien mane laimingą daro naujos pradžios, kurių dabar kaip tik labai daug. Kažką negero užbrauki, kažką naujo pradedi, mintys sukasi apie ateitį, jau tuoj ims kvepėti pavasariu – argi tai nėra laimė?

Paskutinis klausimas visiems mano herojams tas pats: kadangi rubrika vadinasi „Suprasti madą“, ką norėtumėte, kad žmonės apie ją suprastų?

Noriu palinkėti nežiūrėti į madą per rimtai, nes tą smagų žaidimą turime galimybę žaisti iki pat senatvės. Sykiu kviečiu nepamiršti, kad vis dėlto tai gigantiška pramonė, kuri nebūtinai yra tik smagi ir nekalta. Tad, priimdami su mados vartojimu susijusius sprendimus, kaskart turime sustoti ir susimąstyti: koks tai daiktas, kam jis man, ar galiu be jo, ar jis tikrai padarys mane laimingesnį? Jeigu taip – tada pirmyn!