Modelis Rasa Ciūnė – apie pirmagimį sūnų: „Jis – mūsų pasaulio centras“

Rasa ir Gediminas Ciūniai su sūnumi Deimantu
Autorius: REMIGIJA PAULIKAITĖ
Publikuota: 2019-04-07 10:26
„Mus aplankė graži, nesavanaudiška, stipri meilė. Susilaukęs vaiko supranti, kokio dydžio ji gali būti“, – prisipažįsta sudėtingo likimo modelis Rasa Ciūnė (33), su vyru virtuvės šefu Gediminu Ciūniu (30) auginanti keturių mėnesių sūnų.

Žinia, kad Rasa laukiasi, prilygo stebuklui. Paauglystėje sirgusi kaulų vėžiu – osteosarkoma – ji beveik aštuonerius paauglystės metus praleido ligoninėse, laukdama nesveikos kojos operacijų ir stiprėdama po jų, kęsdama chemoterapijas ir daugybę tyrimų. Ji išgijo, bet kairė koja liko aštuoniais centimetrais trumpesnė, dėl to iškrypo stuburas, deformavosi dubens kaulai. Rasa yra prisipažinusi, kad, būdama tokios fizinės būklės, be to, ištvėrusi gydymą labai stipriais vaistais, bijo galvoti apie vaikus. Tačiau šiandien ji – laimingiausia pasaulyje Deimanto mama.

Rasa, sūnaus vardas išduoda – ant rankų krykščia didžiausia judviejų brangenybė?

Laukdamasi turėjau keletą vardų variantų, bet kai sužinojome, kad gims berniukas, Gedas pasakė, kad bus Deimantas ir ne kitaip. Neprieštaravau – tas vaikas mums tikrai labai brangus. Jei būtų gimusi mergaitė ir tokia raudonplaukė kaip aš, vyras sakė, kad būtų pavadinęs Aukse.

Rasa Ciūnė su sūnumi Deimantu / „Monika Dovidaitė Photography“ nuotr.
Rasa Ciūnė su sūnumi Deimantu / „Monika Dovidaitė Photography“ nuotr.

Vaikas – įrodymas, kad nugalėjai tiek metų kamavusius baubus?

Sužinoję, kad laukiuosi, daugelis buvo įsitikinę, jog su vyru skraidome iš džiaugsmo. Sutrikdavau: žmogus taip pakiliai klausia, o aš su tokiomis pat emocijomis atsakyti negaliu. Mes ilgai bijojome džiaugtis. Tiesą sakant, per anksti džiūgauti bijojo visa šeima. Mama išgyveno dėl mano sveikatos, nes pastaruoju metu iki nėštumo ji nebuvo tobula: kraujo tyrimai – blogi, spaudimas – žemas. Ir pačiai buvo baisu, graužiausi, kad nepasitempiau, nesustiprinau organizmo, galvojau, kad galėjau atsakingiau pažiūrėti į nėštumą... Tačiau pradėjus lauktis kraujo tyrimų duomenys tapo puikūs, manęs nė karto nesupykino. Fiziškai jaučiausi nuostabiai, bet vis tiek neatsipalaidavau. „Ar tai – ne tyla prieš audrą?“ – vis pagaudavau save galvojančią. Pasidariau genetinius tyrimus. Gydytojas nesuprato, kodėl. O man ašaros rieda: juk aš sirgau, esu gavusi daug stiprių vaistų – bijau dėl vaiko... Tie tyrimai nieko blogo neparodė, bet gydytojas tarstelėjo, kad vienas procentas rizikos vis tiek lieka. Man tai taip įstrigo, kad nuo ryto iki vakaro negalėjau išmesti iš galvos.

Turėjau visokių baimių ir dėl to, kad iš arti nebuvau mačiusi ramaus, neproblemiško kūdikio gimimo. Vėl prisiminiau savo laiką ligoninėse, galvojau, kiek su manimi problemų turėtų tėvai, kad vaikas – žiauriai didelė atsakomybė. Mačiau tik nemieliausius variantus... Tikrai nebuvo taip, kad valgau ledus, pirkinėju vaikiškus drabužius ir laiminga storėju. Galvojau, atsipalaiduosiu, pasidžiaugsiu, kai jis gims.

Rasa Ciūnė / „Monika Dovidaitė Photography“ nuotr.
Rasa Ciūnė / „Monika Dovidaitė Photography“ nuotr.

Devyni mėnesiai įtampos ir dvejonių?

Sūnus gimė trimis savaitėmis anksčiau. Gydytojai pastebėjo, kad jis priauga per mažai svorio, todėl nutarta nelaukti. Man tai prilygo pasaulio pabaigai. Prisimenu, išgirdusi tą žinią išėjau iš ligoninės, lapkričio vėjas taršo palaidus plaukus, dokumentų lapai skraido po kiemą, verkiu... Jaučiausi kalta, kad nespėjau pasiruošti vaiko atėjimui į namus: pakloti lovelės, išlyginti drabužėlių. O koks nusivylimas apėmė, kai buvo nutarta atlikti cezario operaciją! Taip gimė mano vaikas, kuris neužverkė gražiausiu balsu. Mačiau jį pamėlusį, burbuliuojantį. Pagaliau nurimau, kai sūnų padėjo ant krūtinės ir jis pradėjo godžiai valgyti. Tokia ta gimdymo magija... Ir pirmą savaitę, kol pamažu nurimau, namuose dar buvo daug sumaišties. Dabar esu ant sparnų. Sūnus labai geras, leidžia išsimiegoti, puikiai auga.

Vertėjo tiek metų bijoti?

Neslėpsiu, kai turi tokį tobulą vaiką, kyla minčių, kodėl ne anksčiau... Tačiau, matyt, viskam savo laikas. Su Gediminu kartu esame nuo 2009-ųjų – gal turėjo praeiti tiek metų, tiek visokių minčių prasisukti, kad dabar turėčiau nuostabų sūnų. Dešimt metų kartu – daug, per juos mudviem buvo visokių etapų. Ne kartą, ieškodami savęs, keitėme šalis, grįžę į Lietuvą turėjome įsitvirtinti čia. Buvo visko... Dažna pora kartu tiek neišgyvena, išsiskiria. Labai keista tiek visko perėjus šiandien būti trise.

2011-aisiais susituokę neplanavome, kad kitas žingsnis – atžala. Niekas mūsų apie vaikus ir neklausė, nespaudė, nes žinojo mano istoriją...

Sūnus gimė pačiu laiku – juk dabar abu esame ir brandesni! Vaikas atėjo, kai buvome jam pasiruošę. Prieš metus visos šeimos moterys gavome nuo mano brolio dovanų kelionę į Omaną. Su Gediminu vis dar kuriamės naujuose namuose. Tuo metu buvo pasibaigę piktumai su statybininkais – jutau stiprią vidinę ramybę, taip mėgavausi ta išvyka! O grįžusi sužinojau, kad atostogavau jau laukdamasi.

Rasa ir Gediminas Ciūniai su sūnumi Deimantu / „Monika Dovidaitė Photography“ nuotr.
Rasa ir Gediminas Ciūniai su sūnumi Deimantu / „Monika Dovidaitė Photography“ nuotr.

Drįsiu paklausti: gal šitos euforijos akivaizdoje ateina minčių apie antrą atžalą?

Nenoriu nieko sakyti. Labai linkėčiau Deimantui turėti brolį arba sesę: žinau, kaip smagu augti dviese, bet tikrai kol kas bijau apie tai kalbėti. Duok Dieve, man sveikatos – gal ir atsirastų sūnui bendražygis. Tačiau kol kas mūsų pasaulio centras yra jis.

Šiandien dar ko nors trūksta iki visiškos laimės?

Skambės banaliai, bet dabar jaučiu visišką pilnatvę. Man nebeįdomu, kaip laikausi aš pati. Imdama Deimantą ant rankų tikrai negalvoju, kad mano stuburas kreivas ir slankstelis gali nervą užspausti. Dabar man svarbus tik jis.

Nemaniau, kad vaikas gali taip užpildyti gyvenimą. Kai laukiausi, manyje dar kirbėjo savanaudiškumo, bet dabar man nieko nebereikia. Po gimdymo, matyt, nieko nesu sau pirkusi, apie save pagalvojusi.

Atsiradus sūnui mūsų namai prisipildė. Net mano tėvai, kurie anksčiau pas mus neužtrukdavo, pajuto, kad dabar čia – tikri namai: jauku, šilta, nesinori niekur skubėti.

Ir tau tas pats, kad tavo gražieji ilgieji plaukai slenka...

Dar laukdamasi girdėdavau klausimų, ar nebijau, kad kai maitinsiu kūdikį, pradės slinkti plaukai. Dabar taip ir yra. Tačiau jei tokia vaiko maitinimo kaina – nieko nepakeisi. Nestresavau, kai kadaise man, paauglei, plaukai buvo nuslinkę dėl chemoterapijos, kai vietoj šviesių paskui užaugo ugniniai. Tai jei dabar jų sumažės – juo labiau nesijaudinsiu. Beje, kaip tik galvoju juos šiek tiek patrumpinti...

Smulkmena ir ant pilvo po cezario pjūvio likęs randas. Gydytoja paskyrė tepalų, kad jis nyktų, bet nieko nedariau. Man tai – to gyvenimo etapo prisiminimas, kaip kam nors kitam galbūt būtų tatuiruotė. Nei kojos operacijų, nei gimdymo neprisimenu kaip ko nors baisaus. Tai buvo tik labai jautru.

Jei augdama pati nebūčiau tiek patyrusi, žinia, kad mėnesio amžiaus mūsų sūnui reikia operuoti išvaržą, būtų prilygusi pasaulio pabaigai. Tačiau aš tikiu, kad jei yra problema, yra ir jos sprendimo būdų. Dabar telieka džiaugtis tuo, ką turiu, ir saugoti savo tvirtybę: auginant berniuką Skorpioną, manau, kad ji pravers...

Tik nepamiršk savo sveikatos!

Ir Gedas man anądien priminė, kad nepamirščiau savęs. Aš tik nusijuokiau... Prieš gerą mėnesį baisiai kritau nuo laiptų. Sveikosios kojos sąnarys buvo visas mėlynas, iki šiol pamaudžia, bet dar neturėjau laiko pasirodyti gydytojams. Nieko keista: esu ta pati Rasa, kuri tada, ilgais gydymosi nuo vėžio metais, savaitę namie iškentė su lūžusia koja...

Kol kas neturiu laiko sau, o gal nenoriu turėti. Tačiau suprantu, kad privalau rūpintis ir savimi, nes vaikui reikia mamos. Pas gydytojus nueisiu dėl jo.

Naujausi straipsniai