Daugybė žmonių per visą savo gyvenimą nepatiria to, ką modelis ir drabužių ženklo „Provocateur“ kūrėja Radvilė Labutytė išgyveno per šiuos metus: nuo badavimo Stambule su tuščiomis kišenėmis iki sužadėtuvių ir glaustinukių verslo.
Pritari, kad mados industrija – tuštybės mugė?
Ten tikrai daug tuštybės: visi pasirodymai, noras pasipuikuoti kuo brangesniais kailiais ir kuo garsesnio dizainerio papuošalais. Tačiau mada yra milžiniška industrija, kurios reikia pasauliui. Ji – ir saviraiškos priemonė, ir gyvenimo būdas. Ji formuoja mados ir savęs, kaip moters, suvokimą. Coco Chanel seniai nebėra, bet daugybė moterų kiekvieną dieną ją cituoja, vadovaujasi jos filosofija, vilki jos stiliaus drabužius. O jei kam nors mados industrija – tuštybė, gali tiesiog laikytis nuo jos atokiai, ir visiems bus gerai.
Tau ji – pirmiausia darbas?
Ir vaistas: kai dirbi, neturi laiko galvoti apie gyvenimo prasmę ar beprasmybę. Kita kalba, kad dirbti sau – didelė rizika. Dabar mane stumia į priekį jaunatviškas maksimalizmas. Būna ir taip, kad investuoji viską, ką uždirbi, ir vėl sėdi be cento. Bet aš negaliu nejudėti… Mano tėtis ir senelis buvo verslininkai, nuo mažens mačiau, kaip jie dirba. Trindavausi aplink, klausinėdavau, visur kišdavau nosį, būdavau laiminga, kai man duodavo skaičiuoti pinigus.
O jei kam nors mados industrija – tuštybė, gali tiesiog laikytis nuo jos atokiai, ir visiems bus gerai.
Patiko jų nuolatinis judėjimas, planavimas, susitikimai. Aš ir pati buvau labai aktyvi: jodinėjau, lankiau plaukimą, žaidžiau tinklinį, mokiausi privačioje mokykloje „Anima“, kur buvo dramos, dainavimo, tapybos, saviraiškos pamokų. Tada maniau, kad užaugusi turėsiu savo veterinarijos kliniką, net abejonių nebuvo.
Tačiau, sulaukusią šešiolikos, mane pakvietė modelių agentūra „Supermodels“, ir po truputį viskas ėmė keistis. Teko atsisakyti tinklinio (su moterų tinklinio rinktine net žaidžiau Europos čempionate) – buvo labai sunku ir sportuoti, ir mesti svorį dėl modelio darbo. Ėmė traukti šou pasaulis, renginiai, pažintys, kelionės.
Daug teko keliauti?
Buvau Tailande, Honkonge, taip pat Šanchajuje, Bankoke, Majamyje, Kingstone, Milane, Londone, Stambule. Džiaugiuosi, kad teko padirbėti Niujorke, nes modeliui tai didelis pasiekimas – prasiskinti kelią esant tokiai konkurencijai. Prieš trejetą metų palikau visas agentūras, darbo ieškojau pati ir pusėje minėtų vietų jau buvau savo pastangomis.
Gavai iš modelio darbo pamokų ateičiai?
Turėdamas galimybę daug matyti pasaulio ir pažinti jo kultūrų, keitiesi. Tampi tolerantiškas, atsiranda platesnis mąstymas. Sukimasis grožio industrijoje man padėjo suvokti madą, o tai davė pradžią verslui. Tačiau daugiausia mane mokė ir formavo apgavystės. Kai dirbi be agentūros, jų užtenka: nevykdomi pažadai, nesumokama už darbą. Gali badauti ir mėnesį rengtis Paryžiaus mados savaitei, o galiausiai išgirsti, kad tavęs neprireiks. Patiri daug nusivylimų, keblių situacijų dėl atšauktų skrydžių, pakeistų vietų, skubių užsakymų. Apie tai mažai kas kalba, bet tokia yra juodoji šios industrijos pusė.
Visą interviu skaitykite gruodžio mėnesio žurnale „Laima“.
