Tokią dilemą – kur padėti kablelį ir kaip pasielgti dažnai sprendža psichologinį terorą darbe (vadinamą mobingu) kenčiantys darbuotojai. Kartais grupelė bendradarbių tiesiai ar aplinkiniais keliais siekia kažkam taip apkartinti gyvenimą, kad išeiti iš darbo savo noru atrodo išsigelbėjimas. Ar esate patyrę ką nors panašaus?
Daugybė vyrų ir moterų visame pasaulyje kas rytą kankinasi važiuodami į darbą, nutuokdami, kad jų laukia ta pati kankynė. Apie tai tiesiog tylima, nes pasakyti, jog tave terorizuojam, tai tarsi pripažinti savo silpnumą ir nesugebėjimą „įsilieti į kolektyvą“. Vieni kenčia, kiti ieško kito darbo, tačiau bijo, kad ta situacija, kai jautiesi kaip karo lauke, gali pasikartoti.
„Mano tėtis kadaise patyrė infarktą darbe, po susirinkimo, kuriame buvo užsipultas jo pristatomas projektas. Tąkart jis atsigavo, bet antras kartas buvo lemtingas – jis sunkiai išgyveno konfliktus su vyresnybe ir kolegomis. Nors, žinau, mama patarinėjo jam keisti darbą, tėtis jautėsi teisus, bet sumokėjo brangiai. Todėl aš nekentėjau slogios atmosferos darbe, kai regis, visi buvo susimokę prieš mane – mat grįžau po mokslų užsienyje, dirbau greičiau nei kiti, todėl buvau įspėta „nesiplėšyti“ ir pasijutau atvirai ignoruojama. Susiradau kitą darbą, kur jaučiuosi visiškai kitaip“, – pasakoja dvidešimt septynerių Lina.
Pjudomas žmogus dažnai ilgainiui ima jaustis nevisavertis, o galiausiai suserga, bet net pats nesusieja ligos ir psichologinio klimato darbe.
Pirmasis terminą „mobingas“ praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje pavartojo švedų medikas ir psichologas Hansas Leimanas, kuris jį charakterizavo kaip psichologinį terorą ir išskyrė net 45 tokio elgesio variantus: nuo būtinos informacijos nuslėpimo nuo kolegos, socialinės izoliacijos, apkalbų iki atviros kritikos, žeminimo, nepagrįstų kaltinimų.
Kartais tai vyksta vadovybei nežinant, o kartais – su tyliu jos pritarimu. Pjudomas žmogus dažnai ilgainiui ima jaustis nevisavertis, o galiausiai suserga, bet net pats nesusieja ligos ir psichologinio klimato darbe.
Dar viena mobingo atmaina – bulingas. Skirtingai nei mobingo atveju, kai keli susivienija prieš vieną, čia viskas vyksta vienas prieš vieną. Net jei esate įsitikinęs, kad jums tai nenutiks, galite klysti. Mobingo auka gali tapti bet kuris mūsų. Ir net jei tai atrodo kaip nekalti juokeliai, pasikartojantis terorizavimas kartais žmogų atveda net iki savižudybės.
Mobingo aukos, net palikusios nekenčiamą darbą, patiria potrauminį stresą, jų išgyvenimai persiduoda šeimos nariams, neigiamą patirtį jis atsineša ir į kitą kolektyvą
Ajovos universiteto profesorė Noa Davenport teigia, kad mobingo ir bulingo pasekmės rimtos – nes jos turi įtakos psichinei ir fizinei sveikatai: pradedant nemiga ir nervingumu, baigiant depresija, panikos priepuoliais ir net infarktu. Visos be išimties mobingo aukos, net palikusios nekenčiamą darbą, patiria potrauminį stresą, jų išgyvenimai persiduoda šeimos nariams, neigiamą patirtį jis atsineša ir į kitą kolektyvą.
Kaip tai prasideda?
Nuo bet kokio smulkaus konflkto. Jis tampa neišsprendžiamas – nepaisant geranoriškų vienos pusės pastangų. Priešingai – jis vis aštrėja ir tampa tarsi sniego lavina, užgriūnanti kaltinimais, nes kita pusė tuo suinteresuota. Kartais tai susiję su nesveika darbo atmosfera, kai vis ieškoma naujo „atpirkimo ožio“ ar pavydima talentingesniam, akyvesniam, darbštesniam už daugumą darbuotojų. Jie tiesiog susivienyja prieš tą, daugumai nepatogų kolegą, ir siekia parodyti „jo vietą“.
Amerikietė profesorė, knygos „The cost of bad behavior“ bendraautorė Christine Porath apklausė šimtus žmonių, dirbančių skirtingose įmonėse: kodėl jie šiurkščiai elgiasi darbe? Daugiau kaip pusė jų atsakė, kad yra pernelyg apkrauti darbu, kad dar galvotų apie malonų bendravimą, o daugiau kaip 40 procentų tvirtino, kad jiems tiesiog nėra laiko būti atidiems ir jautriems. Bet pagarba juk nereikalauja itin daug laiko, tuo labiau, kad daugumą informacijos mes gauname iš žmogaus balso tono ir neverbalinių signalų.
Profesorė taip pat apklausė 4500 gydytojų, slaugytojų ir kito ligoninių personalo – net 71 procentas apklaustųjų siejo šiurkštų ir įžeidžiantį tarpusavio bendravimą darbe su medikų klaidomis, kurios kartais labai brangiai kainuoja.
Kodėl tai vyksta?
Mobingas – tai dažnai konkurencijos atmaina, o konkurencija egzistuoja tiek pat, kiek egzistuoja žmonija. Tai instinktyvus elgesys. Žmogui būtina išsiskirti, pasirodyti iš geriausios pusės. Bet konkurencija būna įvairi. Ir garbinga, kai žmonės stengiasi atskleisti geriausias savo profesines savybes, ir negarbinga – kai ieškoma konkurento silpnybių, sureikšminamos neesminės jo klaidos, sudaromos sunkiai ištveriamos darbo sąlgos, nes siekiama įsitvirtinti bet kokia kaina – net psichologiškai palaužiant kitą.
Tad kodėl vieni konkuruoja garbingai, o kiti – ne? Tai priklauso nuo savivertės. Jei žmogus savimi pasitiki, jei jo gyvenimas harmoningas, tai jis konkuruos „švariai“, o jei darbas yra vienintelis tikras dalykas jos gyvenime (šeimos nesukūrė ar išsiskyrė, nesiseka sukurti rimtos partnerystės, neturi draugų), tai į darbą kabinsis nagais ir lips per galvas. Toks žmogus daugiau niekur savęs neralizavo, todėl nori būti nepakeičiamas darbuotojas. Kitų sąskaita...
TAIP PAT SKAITYKITE: 7 patikrinti būdai, kaip patikti žmonėms
Jei diskriminacija darbe dėl rasės, lyties ir seksualinės orientacijos jau beveik išgyvendinta, tai apie mobingą garsiai nekalbama.
Be to, toks žmogus nepasitiki savimi kaip specialistu, tad jei akiratyje pasirodo talentinga asmenybė, stengiasi ją pašalinti. Na, o mobingo aukos dažnai neatpažįsta tokios psichologinio terorizmo formos ir nurašo tai sunkiam terorizuotojų charakteriui, prastam auklėjimui ir nusiramina, kad esą suaugusio žmogaus nepakeisi.
Jei diskriminacija darbe dėl rasės, lyties ir seksualinės orientacijos jau beveik išgyvendinta, tai apie mobingą garsiai nekalbama. Aukos dažnai būna taip iškankintos, kad negali nei apsiginti, nei kreiptis pagalbos.
Kaip tai atpažinti?
Jei tapote šiurkštaus elgesio auka, suprasite lengvai: su jumis bus pasistengta nebendrauti, bus ignoruojami jūsų prašymai darbo reikalais, kentėsite pašaipas, vadovybei kolegos „pasistengs“ jus nupiešti pačiomis atgrasiausiomis spalvomis – kad vėluojate, nesusitvarkote su užduotimis, anksčiau išeinate ar vėliau ateinate, iš jūsų bus perviliojami klientai ar pasisavinami laimėjimai.
Ką daryti?
Svarbu imtis pačiam kontroliuoti situaciją, o ne laukti, kad viskas savime išsispręstų.
Jei jaučiatės terorizuojami – netylėti ir vadovybei įvardinti tą reiškinį. Pagalvoti, ar yra būdų, kaip pakeisti situaciją. Galbūt pakalbėti dėl kitų pareigų toje pačioje įmonėje, o gal pasiieškoti kito darbo. Svarbu imtis pačiam kontroliuoti situaciją, o ne laukti, kad viskas savime išsispręstų.
Specialistai dažniausiai pataria keisti darbą, užuot ilgai kentus tylias patyčias – kelių suagusių žmonių jūs nepakeisite, tik pakenksite savo sveikatai. Robertas M.Sapolsky, Stanfordo universiteto profesorius, įrodė, kad net su pertrūkiais besitęsiantis stresas darbe turi pražūtingos įtakos imuninei sistemai – geičiau susergama diabetu, vėžius, širdies ir kraujagyslių ligomis.