Miuccia Prada – moteris, galinti aprengti ir velnią, ir popiežių

Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.
Autorius: Eglė Černiauskaitė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-02-11 21:27
Jeigu pažaistume populiariojo bestselerio pavadinimu, tai būtų dar viena Miuccios Prados (70) charakteristika. O ir Benediktui XVI taip prilipo „Prados popiežiaus“ pravardė, kad Vatikanui net oficialiai teko neigti prielaidą, jog pontifiką rengė „Prada“.

O kalbant apie Dievą – nebuvo žinių, kad į Barbrą Streisand panaši, nesidažanti ir diktatui nepaklūstanti italė, kurios turtas vertinamas 2,6 milijardo eurų, būtų oficiali dangaus kanceliarijos tiekėja. Tačiau kas ten žino, kokios geležinio konfidencialumo sutartys saisto mados kūrėjus ir garsiuosius klientus. Ir ar kur nors milžiniškoje „Prada Group“ būstinėje Antonio Fogazzaro gatvėje Milane nekaba vyriško kostiumo prototipas su užrašu ponas D. Pačios kūrėjos septyniasdešimtmetis – tiek suėjo gegužę – irgi dingstis prisiminti veiklios, turtingos bei velniškai (ir dieviškai) kūrybingos moters biografiją. Ir gauti nemokamą motyvacijos kursą, kaip nebijoti veikti (tai yra išeiti iš garsiosios komforto zonos) ir pradėti ką nors nauja. Juk pati Prada yra sakiusi: padaryti tai, ko iš tavęs tikisi, tai nepadaryti nieko nauja.

Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.
Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.

Beje, Lauren Weisberger romaną, pavertusį mados namus memu, dizainerė laiko beviltiškai blogu. O štai filmas „Ir velnias dėvi „Prada“ išėjo smagus. Žino, ką sako, – kinas visada buvo jos įkvėpimo šaltinis, net didesnis už meną. „Prada“ kolekcijose apstu užuominų iš kino istorijos ir kino meno, o Prados darbai su kino režisieriais – itin įspūdingi. Užtenka paminėti Bazo Luhrmanno „Didįjį Getsbį“ (mados namai sukūrė daugiau kaip 40 trečiojo dešimtmečio stiliaus apdarų) bei „Romeo ir Džuljetą“ (kuriai moteriai sapnuose nesirodė jaunas Leonardo DiCaprio minimalistiniu melsvu kostiumu iš tik debiutavusios „Prada“ vyriškos linijos).

Moterys čia nelaukiamos

Nusiritus #metoo ir #time’sup bangai sunku įsivaizduoti, kad broliai Mario ir Martino Prados, 1913-aisiais įkūrę prabangių odos gaminių kompaniją „Fratelli Prada“, netikėjo, jog silpnoji lytis gali nusimanyti apie reikalus. Mario net uždraudė šeimos narėms įeiti į bendrovę, kuri per šešerius metus tapo oficialia Italijos karališkosios šeimos, Europos aristokratų ir Naujojo Pasaulio buržua tiekėja. Beje, senoji krautuvė iki šiol veikia savo vietoje – „Vittorio Emanuele II“ galerijoje Milane, nors ir gerokai mažesnė nei greta esanti trijų aukštų „Prada“, prie kurios nusidriekia fašionistų iš Tolimųjų Rytų eilės.

Tik nesakykite, kad Dievas neturi humoro jausmo, – nei Mario sūnus, pavadintas tėvo garbei, nei anūkai nė kiek nesidomėjo verslu. Po tėvo mirties 1958-aisiais vadovauti „Broliams Pradoms“ ėmėsi dukra Luisa (negali sakyti, kad labai sėkmingai), o paskui – jauniausia anūkė Miuccia.

Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.
Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.

Miuccia – kairioji aktyvistė (buržua ir katalikų tėvų siaubui), Milano universiteto politologijos ir filosofijos daktarė, Italijos komunistų partijos narė, feministė. Profesionali pantomimos teatro aktorė, penkerius metus stažavusis viename garsiausių Italijos teatrų „Piccolo“, kur septintajame dešimtmetyje galėjai sutikti įdomiausių ir protingiausių personažų. Kad ir Étienne’ą Decroux (1898–1991), kuris buvo jos dėstytojas. Genialusis aktorius, laikomas šiuolaikinės pantomimos tėvu, negailėjo studentų. Ir įskiepijo Pradai drausmę. Pavyzdžiui, per pamoką teleido judinti pirštus – tai turėjo įpratinti visiškai valdyti kūną.

 „Prada“ šeimos vertybės

Pantomima leido nekalbėti – ji visada buvo labai drovi. Žurnalistai, šnekinantys ponią Pradą, žino dvi taisykles: ji gali išsižadėti per pokalbį pasakytų pernelyg aštrių žodžių ir net interviu metu visada atsiliepia, jei skambina vyras ar vaikai.

Turtingos ir įtakingos dizainerės ir menų mecenatės dažnai klausia, kaip ji suderina feministines ir kairiąsias pažiūras bei gyvenimą prabangos pasaulyje. Ji ir pati sakė dažnai apie tai svarstanti. Ir kadaise „The New York Times“ suformulavo atsakymą. „Mada – tai pirmasis žingsnis ištrūkstant iš skurdo. Neturi nieko, ir staiga apsirengi. Tai – vienas iš pirmųjų dalykų kylant ant aukštesnio laiptelio. Žinoma, „Prada“ – iš brangiųjų skyriaus“, – sąžiningai pripažino ji. Ir kitame interviu, jau italų „Vanity Fair“, pridūrė prieš kokius penkerius metus išsivadavusi iš ilgai kamavusio beprasmybės jausmo, kad dirba srityje, daugelio laikomoje lengvabūdiška.

Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.
Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.

Taip buvo ne visada. Išties panelė Prada atėjo į „Prada“ ne geriausiais laikais. Masyvių, nors tvarių ir išvaizdžių lagaminų bei rankinių, kurias siuvo ir kuriomis prekiavo jos prosenelis, nebereikėjo. Šeima tebevaldė prekės ženklą ir garsiąją trikampę emblemą su užrašu „Fratelli Prada“ bei vieną parduotuvę. Ir niekaip negalėjo varžytis su kylančiais naujais mados namų vardais. Lengva Miuccios ranka pakeitė logotipą – vietoje „Fratelli Prada“ liko tik „Prada“ – ir prilipdė jį prie juodos keturkampės nailoninės rankinės. „Prada“ šoperis akimirksniu tapo devintojo dešimtmečio svajonių rankine ir sėkmės simboliu.

Dar vienu tokiu simboliu tapo naujas „Prada“ tiekėjas Patrizio Bertelli (73). Šeimos legenda pasakoja, kad Prada atrado jį... turguje, kur nedidelė Bertelli firmutė „Sir Robert“ prekiavo kokybiškais „Fratelli Prada“ padirbiniais. Užuot tempusi įžūlų vyruką į teismą, Miucia pakvietė jį dirbti. Kitą variantą knygoje „Deluxe: How Luxury Lost its Lustre“ („Prabanga. Kaip ištaiga prarado savo blizgesį“) pasakoja žurnalistė Dana Thomas. Girdi, pats Bertelli atėjo į Prados kabinetą ir paklausė: kodėl jie nedirba kartu?

Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.
Miuccia Prada gyvenimo akimirkos/Vida Press nuotr.

Kad ir kuri versija būtų teisinga, rezultatas išėjo daugiau nei puikus – bendra veikla virto romantiška aistra. Mados pasaulyje ne tiek jau daug tokių sėkmingų duetų kaip Prados ir Bertelli (sakoma, kad ji niekada nesikreipia į vyrą vardu – tik pavarde). Be Bertelli – „Prada Group“ generalinio direktoriaus – imperija nebūtų buvusi pastatydinta ir išlaikyta šeimos rankose. Juk „Gucci“ seniai nebepriklauso Gucci, „Roberto Cavalli“ šeimininkauja italų investicinis fondas „Clessidra SGR“, „Fendi“, „Emilio Pucci“, „Berluti“ akcijos priklauso LVMH koncernui. O juk visos šitos bendrovės kadaise buvo šeimų sukurtos!

Gal tik Giorgio Armani taip rūpinasi nepaleisti iš rankų savo mados namų. Ir – Prada su Bertelli. Jųdviejų sūnūs – nekyla abejonių, kas kada nors perims verslą, – daug ką paveldėjo iš tėvų: Lorenzo (31) – filosofas kaip mama ir automobilių lenktynininkas, „Prada Group“ atsakingas už elektroninę prekybą ir skaitmeninę komunikaciją; Giulio (29) – iš profesijos architektas (tėtis studijavo inžineriją Bolonijos universitete) ir aistringas buriuotojas.

Sfinksė ant podiumo

Miuccios Prados nuopelnai madai išvardyti mados istorijoje. Kaip dažnai būna, nemažai firminių ir kultinių daiktų, pažymėtų „Prada“ ženklu, buvo sukurti dėl to, kad pati šeimininkė norėjo jais rengtis ir juos turėti. Kairiųjų pažiūrų filosofei nepatiko pasipūtęs, besaikis ir turtingas devintasis dešimtmetis („Negalėjau pakęsti visų madingų rankinių. Jos buvo tokios formalios, tokios moteriškos, tokios tradicinės, tokios klasikinės“). Taip atsirado praktiškos, lygios juodos ir rudos nailoninės (vandeniui atsparus audinys vadinosi pocone) rankinės bei kuprinės. Jos vedė iš proto ir mados redaktorius, nesupratusius, kaip ne oda gali kainuoti tiek, ir net padirbinėtojus, kurie turėjo prisitaikyti prie technologijos. Padirbinių buvo daug. Ir tai tik populiarino autentiškas rankines.

Mados pasaulis (tada jis dar buvo nuoseklesnis) flirtuoja su seksualumu, karpiniais, spalva, didelėmis iškirptėmis ir trumpais sijonais? 1989 metais Milane Prada pristato pirmąją drabužių kolekciją.  Ji elegantiška, vyrauja paprastos linijos, puikūs audiniai ir pagrindinės spalvos. („Jei visi nori kurti juodus modelius, aš kursiu raudonus – šita nuostata stipresnė už mane pačią“, – sakė ji.) Iki šiol mados kritikai vadina šią kolekciją viena revoliucingiausių bent jau XX amžiaus mados istorijoje. Tiesa, pati Prada į mados revoliucijas žvelgia ironiškai – drabužiai seka įkandin visuomenės pokyčių, bet jų nesukelia.

Miuccia Prada kolekcija „Prada“ mados namams 2014-2015 m. rudens-žiemos Milane.  / „Scanpix“ nuotr.
Miuccia Prada kolekcija „Prada“ mados namams 2014-2015 m. rudens-žiemos Milane. / „Scanpix“ nuotr.

Paskui kolekcijų buvo daug ir bet kurioje mados enciklopedijoje mados namams skirtas ne vienas puslapis (tradiciškai Miuccia atsako už kūrybinę dalį, Patrizio – už verslo reikalus). 1992-aisiais buvo pristatytas į jaunesnę publiką nusitaikęs prekės ženklas „Miu Miu“ (Miu Miu – taip Miuccia vadinama namuose), kiek vėliau – „Prada Sport“, vyriškų drabužių, apatinių drabužių linija, kvepalai. Istorinė Milano konditerija „Angelo Marchesi“, įkurta 1824 metais, – irgi po „Prada“ sparnu.

Nesikeičia tik pačios šeimininkės darbo principai ir ją supantys žmonės. Pavyzdžiui – Fabio Zambernardi, dirbantis kartu keturiasdešimt metų. Antrasis mados namų veidas, dar paslaptingesnis už pirmąjį. (Prados beveik nesutiksi aukštuomenės vakarėliuose – eina tik ten, kur jai labai įdomu; arba ten, kur nepasirodyti būtų tiesiog nemandagu. „Vakarėliuose nesimokai nieko naujo. Ir taip buvo nuo jaunystės – stovėdavau kampe ir su kuo nors plepėdavau“, – sakė dizainerė interviu italų „Vanity Fair“ praėjusiais metais. Apie ką? Ogi apie darbą. Miuccios akimis, tai geriausias būdas perprasti žmogų: pirmiausia – pasišnekėti su juo apie darbą, paskui, jei pasirodys įdomu, kartu dirbti.)

Nematomasis Fabio, kuris karjerą pradėjo kaip paprastas darbuotojas ir tapo „Prada“ bei „Miu Miu“ dizaino direktoriumi, – vienas iš tų žmonių, kurie nuolat primena Miucciai, ką ši daro ne taip (todėl ji mėgsta su juo dirbti). Ir dar – jis verčia dizainerės mintis į žmonių kalbą. „Ji niekada nepateikia gatavų nurodymų – pavyzdžiui: pasiūkime plisuotą sijoną. Pasikvietusi į kabinetą sako: „Aš – „Pussi Riot“!“ (Rusijos feminisčių pankroko grupė, ypač išgarsėjusi koncertu Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje, kuriame meldėsi, kad Rusija būtų išvaduota nuo prezidento Putino; po šio koncerto grupės narės nuteistos už chuliganizmą – red. past.) Tenka remtis instinktyvia Prados mintimi – ją ir rutuliojame. Tai ne taip paprasta, kaip dirbti su dizaineriu, tiesiai nurodančiu, ką daryti“, – pasakoja Zambernardi apie savo bosę, su kuria nesiskiria štai jau kiek metų.

Atrodo, šita moteris, dėvinti tik savo mados namų drabužius ir labai trumpam išeinanti nusilenkti po savo šou, fenomenaliai geba megzti draugystę. Tarp dizainerės bičiulių – buvusi Prancūzijos pirmoji ponia ir buvusi jos mūza Carla Bruni, kuri dešimtajame dešimtmetyje ne kartą demonstravo „Prada“ kūrinius ir pozavo reklamos kampanijoms. Christy Turlington, kuri kone nuo pirmosios kolekcijos buvo „Prada“ ikona. Amber Valletta, Naomi Campbell – ji 1997-aisiais tapo pirmuoju juodaodžiu modeliu, pradėjusiu „Prada“ pristatymą. Uma Thurman – dar ne A sąrašo žvaigždė, bet jau nominuota „Oskarui“ – per ceremoniją vilkėjo alyvine „Prada“ suknele. Partnerystė išėjo į gera abiem...

Turbūt nėra aktorės ar supermodelio, kuris neatsilieptų į Prados skambutį arba elektroninį laišką. Jos paslaugoms – ir gražūs bei įtakingi pasaulio vyrai. 2012-ųjų „Prada“ vyrų kolekciją pristatė tokios kino žvaigždės kaip Gary Oldmanas, Timas Rothas, Willemas Dafoe ir Adrienas Brody. Šiuolaikinio meno kūrėjai Damienas Hirstas, Thomas Demandas, Jeffas Koonsas ne tik dėvi „Prada“, bet ir bendradarbiauja su Prados ir Bertelli įsteigtu fondu, globojančiu šiuolaikinį meną, filosofiją, kiną. Largo Isarco stovintis buvęs milžiniškas fabrikas, kurį rekonstravo olandų architektas Remas Koolhaasas ir kuriame veikia „Fondazione Prada“, šiandien yra viena didžiausių meno erdvių pasaulyje. Ir viena Prados taip dievinamo meninio Milano traukos vietų.

Ne veltui tame pačiame Milane sakoma, kad jei reikėtų surinkti šimtą įtakingiausių žmonių, atspindinčių mūsų amžiaus kultūros kontekstą, tiesiog vertėtų paklausti Miuccios – greičiausiai ji su tais žmonėmis arba dirbo, arba netrukus pradės dirbti.

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai