Greičiausiai esate girdėję, kad lietuviams tinkamiausias lietuviškas maistas, t. y. ne picos ir makaronai, ne stori mėsainiai, o tai, kas jau nuo seniausių laikų auginama mūsų šalyje.
O jeigu dar pridėtume sezoniškumą, tai darosi aišku, jog žiemos metu valgomi pomidorai ir agurkai taip pat nėra pats geriausias pasirinkimas – juk mūsų protėviai apie tai tik pasvajodavo. Ką apie tai mano mitybos specialistė, studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovė Vaida Kurpienė?
– Ar tiesa, kad lietuviams reikėtų maitintis tuo, kas auga Lietuvoje, tarkime, obuoliais, burokėliais, kopūstais ir panašiai? Dabar tokia mitybos sistema labai plačiai aptarinėjama.
– Visada gerai, kai žmonės valgo savo šalyje ar net savo darže užaugintus vaisius ir daržoves. Tačiau tikrai ne visi turi tokias galimybes. Reikėtų išskirti kelis aspektus: viena, kai ateina tam tikro produkto sezono įkarštis ir jų būna pilna prekybos centruose, ir visai kas kita, kai daržovės bei vaisiai yra sandėliuojami. Patarčiau sezono metu pirkti būtent tas gėrybes, kurios užaugintos Lietuvoje, o ne transportuojamos. Pastaruoju atveju iškyla tikimybė, kad tuo pačiu prisiragausite ir įvairiausių chemikalų, kurie reikalingi tam, kad maisto produktai išliktų švieži ir prekinės išvaizdos. To dažniausiai neprireikia lietuviškiems produktams, kurių galiojimo trukmė labai trumpa, sezono piko metu. Dažniausiai nėra didelio skirtumo, kur užauginti tie produktai, kuriais mes gardžiuojamės ne sezono metu, pavyzdžiui, obuoliais, agurkais ar pomidorais. Gali skirtis genetiškai modifikuotų produktų reglamentacija, nes parduoti ES genetiškai modifikuotus produktas galima, tačiau auginti – ne (kas nėra draudžiama daugelyje kitų šalių).
Dar vienas aspektas – šalyse, kurių klimatas leidžia nuimti tris derlius per metus, jų produktai bus daugiau chemizuoti nei šalyse, kuriose galima užauginti tik vieną derlių.
Kitas dalykas, daržovės ir vaisiai sandėliuojami, todėl jiems išlaikyti reikalingi įvairūs chemikalai. Nenorėčiau tikėti, kad Lietuvoje jų naudojama mažiau – žemės ūkis mūsų šalyje modernėja, todėl auginimo technologijos panašios kaip ir kitose šalyse. Verta žinoti, kad kuo trumpesnis pristatymo kelias ir kuo trumpesnis galiojimo laikas, tuo mažiau gauname chemikalų.
– Ar tiesa, kad organizmas pripranta prie tam tikro regiono maisto?
– Pirma, reikėtų atkreipti dėmesį, ar tikrai jūsų tėvai ir seneliai šioje šalyje gyveno visą laiką, antra – žmonės kažkodėl labai keistai įsivaizduoja, kokie tie tradiciniai lietuviški patiekalai ir produktai. Jeigu dabar jūsų paprašytų išvardinti, greičiausiai atsakytumėte, kad tai cepelinai, šaltibarščiai, bulviniai blynai ir t. t. O tai savaime pateikia rekomendacijas valgyti mėsą, bulves, saldumynus ir kitą sunkiai virškinamą riebų maistą.
Bet jeigu atsigręžtume atgalios ir pažvelgtume į mitybos ypatumus, kurie buvo priimtini mūsų senoliams prieš 100 ar 200 metų, jie greičiausiai dabartiniams lietuvaičiams nepatiktų, t. y., neatitiktų mūsų susidarytų stereotipų. Bulvės ne tik mūsų racione, bet ir kitose Europos šalyse labiausiai išplito po Antrojo pasaulinio karo, todėl jas vadinti nacionalinėmis būtų kiek per drąsu. Koks buvo tas tikras lietuviškas mitybos racionas? Trumpai: įvairūs grūdai, šiek tiek riebalų (sviestas, taukai, lašiniai), šakninės daržovės bei uogos. Jeigu pažvelgtumėte į tai, kas šiandien puikuojasi ant jūsų stalo, pamatytumėte, jog šių patiekalų nėra tiek daug. Jeigu jau valgome košę – ją saldiname, o košės tais laikais buvo valgomos tik sūriai arba aštriai, todėl pasisavinamos kur kas geriau.
– Ar mes turėtume maitintis, atsižvelgdami į sezoną?
– Būtinai. Žiemą mes galime mėgautis įvairomis šakninėmis daržovėmis, burokėliais, morkomis, taip pat kopūstais bei raugintomis daržovėmis, o štai vasaros metas mums suteikia galimybę maitintis vandeningesniais skanėstais, tais pačiais agurkais, pomidorais, ridikėliais, lapinėmis daržovėmis ir pan. Žiemą daugiau gardžiuojamės šaldytais produktas, todėl natūralu, kad šiltuoju sezonu turime skanauti visų gamtos gėrybių. Nepasakyčiau, kad gerai žiemą kirsti pomidorus ar agurkus, turint omenyje, kad jie tikrai „paskaninti“ chemikalais. Gaila, kad šaknines daržoves valgo tikrai nedaug žmonių, nes paprasčiausiai nežino, kiek jų gali būti. Tai saliero, petražolės šaknys, įvairios ropės, ridikai, topinambai, kitaip vadinama žiemine bulve... Sakydami, kad reikia valgyti tai, kas čia užauga, mes, deja, žiūrime labai siaurai.
– Tačiau kaip lietuvis bus gyvas be mėsos?!
– Tenka susidurti su tokiu požiūriu, kad „mano seneliai visą gyvenimą valgė kiaulieną ar kitą mėsą ir buvo labai sveiki“. Šiuo atveju reikia palyginti savo fizinį aktyvumą su protėvių, kurie daug dirbo fizinių lauko darbų, bei pačios mėsos kokybę. Juk dabar dauguma gyvulių auginami „konvejeriu“, šeriami sintetiniu maistu, įvairiais papildais, skatinančiais augimą, yra vakcinuojami. Be to, anksčiau lietuviai pasninkaudavo net tris mėnesius per metus, ir ta mėsa tikrai nebuvo lyg duona kasdieninė. Ir net kai buvo galima, ne visi tos mėsos turėjo, o ir nevalgė triskart per dieną, kaip kad dabar darome mes... O kiek šiandien mūsų laikosi pasninko ir vengia gyvulinės kilmės produktų?
– Šiuo metu mes esame pamėgę ir egzotinius atvežtinius vaisius. Ar tokių reikia lietuvio skrandžiui?
– Kalbant apie mitybą, visada aktualus klausimas: o ką aš valgysiu vietoj to? Tuomet labai paprastai susidėliosite, nuo ko pradėti. Neseniai buvo pasirodę daug straipsnių apie tai, kad daržovėse gausu nitratų, tačiau dar didesnė bėda yra herbicidai ir pesticidai bei saugojimo chemikalai. O juk tas pats obuolys, atrodo, kokia čia egzotika, tačiau neretai atkeliauja pas mus iš tolimiausių šalių. Taigi kiekvienas turi teisę rinktis.