Mitybos įpročių keitimo treneris J.Kalinauskas: „Jei šio maisto nebuvo prieš 100 metų, tai – ne maistas“

Jonas Kalinauskas / Asmeninio albumo ir Ievos Gutmanaitės nuotr.
Laima Samulė
Šaltinis: Žmonės
AA

„WoW University“ bendruomenės klube paskaitas vedantis mitybos įpročių keitimo treneris Jonas Kalinauskas padeda žmonėms pakeisti savo santykį su maistu. Vesdamas per unikalią 90-ies dienų WILDFIT programą, jis moko kitaip žiūrėti į maistą ir jo teikiamą naudą. Anot J. Kalinausko, šiuolaikinė maisto pramonė suklaidina mūsų organizmą, tačiau gebėdami atpažinti alkio tipus bei naudingus produktus, galime patobulinti savo racioną, o kartu ir sveikatą.

Kaip mūsų kūną ir protą veikia maistas?

Pagrindinė maisto paskirtis yra suteikti energijos mūsų kūnui. Tačiau maistas turi ir daugybę emocinių aspektų: jis suteikia laimės, įveikia nuobodulį, padeda bendrauti, susilieti su kultūra. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai renkasi tai, kas skaniau, gražiau atrodo, yra patogiau, ir nekreipia dėmesio į tai, kas gali suteikti energijos. Be to, maisto pramonė išvystyta taip, kad pagaminti produktai įtiktų skonio receptoriams, tačiau nebūtinai būtų vertingi. Taip atsiranda disbalansas: atrodo valgai viską, ko norisi, bet energijos mažėja, svoris auga, atsiranda lėtinių ligų.

Papasakokite plačiau, kaip mus pergudrauja maisto pramonė?

Žmogus, kaip rūšis, Žemėje gyvena jau 200 tūkst. metų. Esame įgudę gauti maistines medžiagas iš gamtos – sumedžioti, sužvejoti, susirinkti. Evoliucijos eigoje išmokome trokšti tam tikro maisto, tai skatina veikti, pavyzdžiui, eiti medžioti ar rinkti augalų, vaisių. Nors šis mechanizmas yra tobulas, tačiau pakankamai naivus, todėl maisto pramonei nesunku mus apgauti – į visiškai maistinės vertės neturintį gaminį įdėti kvapo bei skonio ir mūsų kūnas galvoja, kai tai labai vertingas maistas. Tyrimai rodo, kad 60–80 proc. apdirbtų maisto produktų turi pridėtinio cukraus. Gamtoje saldaus maisto būna labai retai, kai kartą per metus sunoksta vaisiai arba netyčia aptinkamas medaus korys, todėl saldumui jaučiame stiprų potraukį. Suvalgius produktą su pridėtiniu cukrumi, pasąmonė liepia imti dar, nes jo greitai nerasime. Taip norėdami suvalgyti tik vieną saldainį, nejučia suskanaujame ir dar keturis. Būna, jaučiamės kalti, tačiau mes tiesiog atsakome į savo kūno signalus.

Jonas Kalinauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Ką patartumėte daryti?

Reikia žiūrėti arčiau žemės, į produktus, kurie neturi ingredientų sąrašo – daržovės, vaisiai, mėsa, žuvis. Kuo natūralesni produktai, tuo mūsų kūnas juos geriau supranta ir priima. Grynieji produktai turėtų būti mūsų dietos pagrindas.

Dažnai žodį „dieta“ vartojame neteisingai. Kas iš tiesų yra dieta?

Dietą daugelis supranta kaip laikiną mitybos įpročių pakeitimą, siekiant kažkokio rezultato – įtilpti į suknelę, gražiai atrodyti paplūdimyje, įveikti sveikatos problemą. Galvojame, dabar pasikankinsiu ir vėl valgysiu kaip įprastai. Iš tiesų dieta yra tam tikro gyvo organizmo mitybos racionas. Pavyzdžiui, drambliai per dieną suėda 200 kg. žolės ir išgeria 70 l vandens. Tigras per dieną gali suėsti 25 kg. mėsos ir tada nieko neėsti tris savaites. Nei viena dieta nėra geresnė ar blogesnė, tai yra racionas, iš kurio evoliucionuodami organizmai įgavo gebėjimą gauti būtent jiems reikalingas maistines medžiagas. Taip pat yra ir su žmogumi. Mūsų dietą sudaro įvairios daržovės, vaisiai, mėsa, žuvis, jūrų gėrybės ir kt. Tai, ką žmonės valgo jau tūkstančius metų.

Jonas Kalinauskas / Ievos Gutmanaitės nuotr.

Visgi, šiuolaikinis žmogus suvartoja ženkliai daugiau maisto, nei jam reikia. Kodėl taip yra?

Koją mums pakišą mūsų pačių organizmo savisaugos mechanizmai. Anksčiau, jei žmogui žiemos metu pritrūkdavo maisto, jis neišgyvendavo, todėl valgoma buvo vos tik progai pasitaikius. Žinoma, dėl maisto reikėjo įdėti daug pastangų: nukeliauti dešimti kilometrų, lipti į medį, sumedžioti gyvūną ir kt. Šiais laikais, kai maisto pilna, jis nuolat po ranka, atvežamas į namus, dėl jo nereikia pajudėti, savisaugos mechanizmai daro mums meškos paslaugą – persivalgome, ypač jei maistas saldus, sukeliantis priklausomybę. Saldus maistas siunčia signalą pasąmonei, kad atėjo ruduo – gėrybių metas, po kurio bus žiema, laba sunkus sezonas, todėl norime kuo daugiau prisivalgyti. Kai suvalgome daug angliavandenių, pradžioje užsipildo cukraus kieki kraujyje, tada jis keliauja į glikogeną, kai šis užsipildo, cukrus virsta riebalais – atsargomis juodai dienai. Tos atsargos kaupiasi ant pilvo, šlaunų ir kitose vietose, kur mažiausiai trukdytų judėjimui. Šiais laikais, kai pilna įvairiausio maisto, galime ir dešimt metų iš eilės kaupti atsargas, tačiau „žiema“ taip ir neateina, atsargų išeikvoti nėra kada – auga antsvoris.

Jonas Kalinauskas / Asmeninio albumo nuotr.

„WoW University“ Gamma bendruomenės paskaitose mokote apie žmogaus alkio tipus. Papasakokite daugiau.

Skiriami šeši alkio tipai. Pirmasis yra troškulys. Prieš šimtus tūkstančių metų nebuvo vandens buteliukų, o upelių vanduo kartais išdžiūdavo, todėl žmonės vandens gaudavo su maistu, pavyzdžiui, iš vandeningų daržovių. Kai nori gerti, kūnas siunčiu labai panašų signalą, kaip išalkus, todėl kartais pakanka atsigerti ir alkio jausmas praeina.

Antras alkio tipas yra įvairovė, kai norisi kažko kitokio. Gamtoje nėra supermaisto, todėl reikalinga įvairovė, kad su skirtingu maistu gautume visus reikalingus vitaminus ir mineralus. Dar maisto įvairovės gali norėtis ir dėl to, kad įvairovės trūksta bendrai gyvenime.

Trečiasis – žemas cukraus lygis. Kai mes pasijaučiame energijos stygių, norisi tuoj pat suvalgyti kažką saldaus ir vėl pasijusti energingais.

Dar vienas alkio tipas – tikrasis maistinių medžiagų. Kai norisi sūraus, kartaus, ar tam tiktų specialių maisto produktų, tai rodo, kad jame esančio elemento mus trūko. Esant pilnavertei mitybai, šis alkio tipas tyli.

Įdomus alkio tipas yra tuščio skrandžio alkis. Esant tam tikroms aplinkybėms, galime suvartoti daugiau maisto, todėl ir mūsų skrandis turi savybę išsiplėsti dvigubai. Kai nevalgome bent pusdienį, skrandis ima trauktis, atsiranda nemalonus pojūtis, pilvo gurgimas. Visgi, dažnam šiuolaikiniam žmogui skrandis niekada nesusitraukia dėl maisto pertekliais bei užkandžiavimo.

Paskutinis alkio tipas yra emocinis alkis.

Jonas Kalinauskas / Ievos Gutmanaitės nuotr.

Apie pastarąjį šiuo metu kalbama vis daugiau. Kodėl jis toks klastingas?

Per visą žmonijos istoriją gyvename saugiausiai laikas – negresia būti užpultam laukinio žvėries, numirti dėl infekcinės ligos. Žinoma, vyksta karas, infliacija, todėl streso patiriama daug. Stresas dėl realaus pavojaus gyvybei ir dėl finansų ar ateities nelabai kuo skiriasi, o maistas nuramina. Kas begrėstų, žinome, kad bent jau galime pavalgyti, o tada žiūrėsime kas bus. Blogiausia, kad emocinis alkis malšinamas ne tikru funkciniu maistu, kuris suteiktų visas vertingąsias medžiagas, bet greituoju, pusfabrikačiais, saldumynais ir kt.

„Suvalgyti emocijas“ yra labai blogai, tačiau maisto pramonė pastatyta ant emocinio alkio – tik pažiūrėkite, kokie laimingi žmonės reklamose, kokie gražūs vaizdai ir santykiai. Programuojamas jausmas, kad suvalgius pasijusi geriau. Neretai taip ir nutinka, tačiau mūsų kūno sąskaita. Patenkinti savo emocijas turėtume kitais būdais, o vartoti funkcinį maistą – tokį, kurio suvalgius atsiranda daugiau energijos ir laimės, lengva virškinti.

Jonas Kalinauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atlikti savo maisto raciono analizę ir patobulinti racioną?

Nereikėtų maisto produktų skirstyti į gerus ir blogus, verčiau atidžiai stebėti savo savijautą, valgant skirtingus produktus. Stabtelkime ir pagalvokime, kodėl užsimanėme būtent tokio maisto; koks čia galėtų būti alkio tipas; kokia produkto sudėtis ar suprantame kas tai yra; koks jausmas suvalgius; kaip jautiesi po kelinto kąsnio, praėjus pusvalandžiui ar valandai po valgio. Gerai yra tada, kai po maisto jaučiamės neapsunkę, turime energijos.

Sveikesni yra natūralūs, neperdirbti produktai. Jei kalbėti apie mėsą – tai žvėriena, ekologiškuose ūkiuose auginti guvuliai, šerti žole. Mėsa ilgą laiką yra mūsų racione, turi platų maistinių medžiagų spektrą, todėl nepatarčiau jos atsisakyti. Valgykime daugiau daržovių, ypač žalių lapinių, kurių suvartojame gerokai mažiau, nei mūsų protėviai. Gerkime pakankamai vandens – 1,5–2,5 l per dieną. Kai geriame nepakankamai, kūnas adaptuojasi, saugo vandenį, tačiau pastoviai didinant išgeriamo vandens kiekį, kūnas nebetaupo ir nuolat plauna organizmą. Be to, pakankamai geriant mažėja apetitas.

Venkime perdirbtų gaminių, greitųjų angliavandenių, pridėtinio cukraus. Vadovaukimės paprasta taisyklė – jei tokio maisto nebuvo prieš šimtą metų, kažin ar tai maistas.

 

Skaitykite daugiau