Ar įsivaizduoji, ką reiškia turėti savo verslą?! O organizuoti vieną didžiausių festivalių Lietuvoje?! Skamba smagiai, o kaip yra iš tikrųjų?
Į klausimus, kaip viską suspėti, suderinti, pasirinkti tinkamą kryptį ir nebijoti priimti sunkių sprendimų pasakoja Emilija Ferevičiūtė. Emilijai vos 27-eri, o savo pasiekimų sąraše ji jau turi sausakimšą craft barą Vilniuje, didžiausią Lietuvos craft alaus festivalį ir daugybę planų ateičiai.
Manoma, kad moteris ir baras yra kaip dvi skirtingos planetos. Kaip kilo mintis pradėti būtent tokį verslą? Ką veikėte iki tol?
Čia, ko gero, visiems pati įdomiausia istorija, kurią pakartoju kone kas savaitę: baro lankytojai nuolat klausinėja – kaip? Gal pradėkime nuo to, kad esu žmogus, kuris nuolat ieško naujų iššūkių ir mokosi. Jeigu pradėčiau vardinti visus dalykus, kuriuos gyvenime esu dirbusi, bandžiusi, kokius kursus ir mokymus pabaigusi, manau galėtume susėsti geram pusdieniui (šypsosi).
Iš tiesų – viskas susidėliojo gana savaime: daug metų mano pagrindinė veikla buvo sukoncentruota knygų ir leidybos rinkoje, kur susipažinau su dabartiniu savo kolega, alaus someljė ir baro bendrasavininkiu, Vidmantu Čičeliu, jis ir stumtelėjo alaus link. Netrukus karjera pasiekė tą tašką, kai atrodė, kad viskas – toliau arba pačiai knygyną kurti, arba judėti kita linkme. Tuo metu gavau du gerokai galvą pasukti vertusius pasiūlymus: arba perimti ir vystyti el. knygyną Lietuvoje, arba imtis man visiškai nežinomos veiklos ir atidaryti barą.
Kadangi apie knygas žinojau viską, o apie barus ir alų nieko, pasirinkau barus. Gal atrodo absurdiška – bet tai buvo protingiausias ir daugiausiai baimės kėlęs sprendimas mano gyvenime. Ir patikėkite – tai neturi nieko bendro su buvimu moterimi, nemanau, kad negaliu kažko daryti ar kažkuo būti vien dėlto, kad mano tokia lytis, netgi atvirkščiai…
Kaip kūrėte vietinio (local) baro įvaizdį? Kodėl barą pasirinkote atidaryti toliau nuo judriųjų Vilniaus gatvių?
Tinkamos vietos barui ieškojome labai ilgai – daugiau nei vienerius metus: jeigu vieta pasitaikydavo patraukli, tai patalpos baro veiklai netinkamos ir atvirkščiai. Kol suradome viduriuką, teko gerokai pavargti, bet užėjus į dabartines baro patalpas, pirmi žodžiai buvo – ,,taip čia galėtų būti baras’’. Daug kas iš tiesų, bandė atkalbėti nuo šios vietos – Jasinskio gatvė nors viena judriausių Vilniuje, daugeliui tikrai nebūtų pirmas pasirinkimas barui atidaryti. Manau, mes sugriovėme stereotipą, kad baro populiarumas priklauso tik nuo lokacijos.
Kuriant taikėme vieną labai paprastą taisyklę – tai turi būti vieta, kurioje be išimties norėtume lankytis patys. Į ,,Local’’ sudėjome viską – kūrybą, istoriją, energiją. Dauguma dalykų, kuriuos matote atėję, tikrąja to žodžio prasme, yra padaryti mūsų pačių rankomis.
Su kokiomis problemomis susidūrėte barui atsidarius, ar barų konkurencija mieste didelė?
Vien atkartodamas konkurentų veiksmus nieko nepasieksi. Visų pirma, turi žiūrėti į save: kur tavo stiprios pusės, kur galima dar pasitempti, ką turi išskirtinio, kuo gali pasidalinti su lankytojais. Prie to su komanda dirbame nuolatos. Manau, kad daugelis daro klaidą galvodami, kad bus sėkmingi, jeigu padarys tą patį tik geriau. Taip, kurį laiką ir kai kuriais atvejais tai suveiks, bet tai nebus ilgalaikis sprendimas. Nori ilgalaikio rezultato – imkis drąsių, kontraversiškų sprendimų, kaip pavyzdžiui Local rengiamos foto parodos „ore“, Kai sufantazavau, mano kolegos juokėsi iki ašarų, o laikui bėgant tai tapo vienu iš baro „parašų“.
Esate ne tik baro bendrasavininkė, bet ir viena iš VAF organizatorių. Ir mes paklausim – kaip?
Festivalis pasirinko mane (juokiasi). Kaip ir kodėl VAF? Labai paprasta – nes tai buvo labai labai didelis ir unikalus projektas, kurį Lietuvoje praėjusiais metais surengėme pirmą kartą. Šiemet bus dar geriau.
Bet kartu tai ir konceptas, kuris apjungia dvi viešojoje erdvėje supriešinamas sferas – alų ir kultūrą. Ir visa tai susiveda į craft’ą, apie kurį ir sukasi VAF. Tai renginys skirtas mokyti apie skonį, apie kultūrą, apie tradicijų ir kokybės vertinimą. Manau, kad labai svarbu nuolatos save „pastatyti“ į nepatogias situacijas, daryti viską, kur jaučiatės nepatogiai, nesmagiai arba ko siaubingai bijote, nesvarbu, kas tai būtų – naujų skonių ragavimas ar naujas, niekam negirdėtas projektas. Tik taip galima tobulėti ir eiti į priekį. Aišku, kartais reikia skirti laiko savęs įkalbinėjimui, bet patikėkite, – tai atsiperka.
Turite dvi veiklas, kurios reikalauja daug pastangų ir dėmesio, kas kasdien Jus įkvepia kurti ir tobulėti?
Paprasta: aš dažnai juokauju, kad blogai jaučiuosi, kai sekasi – tada aptingstu ir viskas pasidaro nuobodu. Bet tik duokite man problemą ir aš kaip ,,žuvis vandeny’’. Man patinka strateguoti, ieškoti išradingų, kitokių sprendimų.
Tai yra savotiška kūrybos forma, o kartu ir geriausia paskata veikti ir eiti toliau. Be to, aš esu natūraliai smalsus žmogus – vieną dieną galiu prisiklijavus prie ekrano stebėti užtemimus ir skaityti apie asteroidus, kitą duoti konsultacijas mitybos ir sporto klausimais. Kai buvau maža sakiau, kad užaugusi būsiu astronautė, po to prezidentė, gydytoja, rašytoja... Man visuomet patiko mokytis naujų dalykų.
Ką manote apie moterų lyderystę versle? Ar tiesa, kad į moteris verslininkes „nežiūrima rimtai“?
Mitas. Viskas priklauso nuo moters požiūrio į save – kiek pačios sureikšminame šį aspektą ir statome sau barjerus: dažnai būna, kad moterys sukausto save nepagrįstomis baimėmis, kad bus nuvertintos, pačios nesuprasdamos, kad toks elgesys ir yra savęs nuvertinimas. Šiuo metu sakyčiau moterys versle tapo savotiška mada – nesakau, kad tai gerai, nes mados ateina ir praeina, bet tiek versle, tiek gyvenime, nelabai svarbu kokia tavo lytis, svarbu koks/kokia tu esi ir ką sugebi.
Visi turime tas pačias smegenis, bet ką su jomis darome, priklauso nuo mūsų pačių, o ne nuo to – vyras ar moteris jomis naudosis. Pažįstu ir vyrų, kurie lygiai taip neryžtingai priima sprendimus, baiminasi eiti į darbo pokalbius, nes mano, kad yra nepakankamai geri ir tam turi daug priežasčių, kurias nešiojasi savo galvoje. Bet nepriklausomai nuo to kas jus stabdo, visuomet reikia prisiminti, kad tai tik Jūsų vaizduotė ir įsitikinimai, iš tikrųjų – užsispyrę, galite padaryti bet ką.