Daugelis susiduriame su keistais, nepaaiškinamais dalykais, kuriuos vadiname mistika. Pasak anapusinio pasaulio žinovų, tai, ko negalime pamatyti plika akimi, paaiškinti moksliškai ir pasitelkę logiką, irgi yra tikra. Jūsų neįtikėtinas, bet realias patirtis aptars ir į klausimus atsakys šios srities specialistai.
Kaskart, kaip ir kiekvienas aktorius, aš labai įsijausdavau kurdama savo personažą. Po spektaklio būdavo labai sunku grįžti į normalią būseną. Atrodė, kad tas piktybinis auglys tebegyvena mano viduje.
Esu aktorė, tiksliau buvau. Aktoryste galėjau pasidžiaugti labai trumpai. Dabar – jau pensininkė, kaip dabar madinga vadinti senjora. Kai atradau jūsų rubriką, labai susidomėjau. Nepraleidžiu nė vieno straipsnio ir magijos žinovų komentarų. Įsidrąsinau parašyti ir savo istoriją, nes iki šiol nesu tikra, kas įvyko, kodėl, kaip mano vaidmenys galėjo būti susiję su mano liga. Net kelerius metus vaidinau spektaklyje apie onkologinius ligonius. Atlikau pagrindinį vėžiu sergančios moters vaidmenį, kuri galiausiai atsisveikino su šiuo pasauliu išdidi, nepalūžusi. Tai buvo labai įkvepianti ir jaudinanti istorija. Kaskart, kaip ir kiekvienas aktorius, aš labai įsijausdavau kurdama savo personažą. Po spektaklio būdavo labai sunku grįžti į normalią būseną. Atrodė, kad tas piktybinis auglys tebegyvena mano viduje.
Po metų ėmiau blogai jaustis. Pradėjo stigti energijos. Vargino bendras silpnumas. Gydytojai jokios ligos nerado. Tuomet ligų diagnostika nebuvo taip pažengusi kaip dabar. Gydytojų nuomone, kaltas pervargimas, liepė daugiau ilsėtis ir laikytis režimo.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau silpau. Po pusmečio, profilaktiškai atlikus tyrimus, gydytojai užkliuvo mano kraujo rezultatai. Ji nusiuntė pasikonsultuoti į onkologinę ligoninę su specialistais. Tuomet, išsamiau ištyrus, paaiškėjo, kad man – vėžys. Su scena teko atsisveikinti. Gydytojai pasiūlė operaciją, chemoterapiją. Tokia perspektyva nedžiugino, nes žinojau, kuo galiausiai tai viskas baigsis. Prisiminiau savo heroję, kurią įkūnijau spektaklyje. Ji man suteikė optimizmo, stiprybės išgyventi baisiausią gyvenimo etapą – akistatą su mirtimi, nes liga smarkiai progresavo. Norėjosi griebtis kad ir šiaudo. Nebuvau tikinti, bet nuėjau į bažnyčią. Ten sutikau kunigą, su kuriuo išsikalbėjome. Jis pasakė, kad mano susitapatinimas su vėžiu sergančia heroje galėjo turėti įtakos, nes tikėjimas, mintys gali ir išgydyti, ir susargdinti. Jis buvo nestandartinis, šiuolaikiškai mąstantis Dievo tarnas. Jo patariama nuvykau į Lurdą, garsėjantį stebuklingais išgijimais.
Kai atsiduri akistatoje su mirtimi, sugrįžta tikėjimas. Meldžiausi kasdien. Mintyse įsivaizdavau, kad Dievas išima iš manęs auglį ir aš... vėl sveika. Norėjau gyventi. Labai. Meldėsi už mane visa šeima. Ir... liga ėmė pamažu trauktis. Chemoterapijos buvau atsisakiusi, gydžiausi natūraliais gydymo būdais, žolelėmis. Lankiausi pas alternatyviosios medicinos specialistus, gėriau įvairias žoleles. Į sceną daugiau negrįžau, pabijojau tokių „įsikūnijimų“. Dabar, manau, kad pasveikti man padėjo tikėjimas. Nors kartais suabejoju, ar mintimis galima išsigydyti vėžį. Tiesiog įdomu, ką apie tai mano šios srities specialistai.
Eleonora (skaitytojos prašymu vardas pakeistas).
Tikėjimas ir begalinis noras pasveikti gali daryti stebuklus
Pasaulyje apstu istorijų apie stebuklingus išgijimus. Tai išgyventi man teko ir pačiam – įveikti sunkią ligą. Kai gydytojai pasakė, kad medicina bejėgė, kai likau vienas su mirtina liga, gulėdamas ligoninėje meldžiau, kad atsirastų kas nors, kas padėtų išsikapstyti. Laukiau stebuklo. Nenorėjau mirti – buvau jaunas. Nors dėl skausmų kūnas troško palengvėjimo, smegenys, protas kuždėjo: „Ką tu darai, nepasiduok.“ Kai patyriau klinikinę mirtį, mintis, jog dar ne viską suspėjau padaryti šiame gyvenime, vertė priešintis. Visi šie potyriai pakeitė mano mąstymą, požiūrį ir vertybes. Tada prašiau: „Dieve, padėk!“ Ir išties pajutau, kad kažkokios nežinomos jėgos man suteikia vidinės stiprybės ir vilties išgyventi. Tą akimirką aš įtikėjau Dievą. Tikėjimas ir viltis padėjo pasveikti.
Iš tikrųjų minčių galia daug didesnė, nei įsivaizduojame. Tai, ką kasdien galvojame, planuojame, kuo tikime, „įsirašo“ mūsų pasąmonėje. Sveikstant dvasiai, sveiksta ir kūnas, nes liga pirmiau atsiranda energiniame kūne, o tik paskui fiziniame. Stebuklingi išgijimai seniai domina ir mokslininkus. Jų manymu, žmogaus sąmonė ir protas, psichologinis nusiteikimas gali veikti biocheminius organizmo procesus. Jei iš tiesų nuoširdžiai tiki, kad esi sveikas, smegenys šią informaciją fiksuoja ir tarsi kompiuterinė programa siunčia komandą kūnui. Teigiamos mintys, viltis ir optimizmas turi įtakos hormonų ir imuninei sistemai. Kai stiprus imunitetas, organizmas pats geba išgydyti daugelį sutrikimų, prireikus išskirti medžiagų, veikiančių kaip natūralūs antibiotikai, taip pat naikinančių virusus ar piktybinius darinius. Taigi tikėjimas veikia placebo principu.
Dėmesio! Savo istoriją rubrikai „Mistinės istorijos“ siųskite adresu ji@redakcija.lt.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mistinė istorija: „Ar angelas sargas išgelbėjo mano šeimą?“