Romaną apie moteris gąsdinantį keturiasdešimtąjį gimtadienį parašiusi Raminta Stanaitytė-Česnulienė neslepia – ir pati savo jubiliejaus bijojo. Tačiau gimtadieniui atėjus baimė dingo ir tapo juokinga. Taip ir gimė knyga „Perlais balinta kava“ – 40 istorijų prie 40 puodelių kavos.
Kodėl, Jūsų manymu, šis jubiliejus taip visas gąsdina?
Mes, moterys, keistai reaguojam į visus jubiliejus. Gal taip fiksuojamas etapas, virsmas, laikas skaičiuoti viščiukus, kažkas baigiasi, kažkas prasideda... 40-metis turi dar kažką tokio. Kas verčia sunerimti dar labiau, pradėti ieškoti, ko nepametus, keistis. Viena kolegė, kuriai dabar artėja 40, skaitydama šią knygą sakė – „jau nuo pirmo puslapio supratau apie ką tu – man irgi tas pats. Taigi čia elementarioji vidurio amžiaus krizė, tik šiais laikais ji būna visai ne vyrams, o šiuolaikinėms moterims“.
O gimtadienius švenčiate?
Aš esu karštai įsitikinusi, kad gimtadienius reikia švęsti. Visuomet! Tai pagarba mamai, gamtai, Dievui ir visatai. Visada gimtadienių laukiu, švenčiu, su nekantrumu išpakuoju dovanas, į visus indus merkiu gėles, būnu graži pati sau ir laiminga, daug šypsausi, šokinėju eidama gatve. Ši diena man visada ypatinga. Net jei per ją reikia laikyti egzaminą, daug dirbti, net jei lija lietus. Per 40-metį, kurį švenčiau Italijoj irgi lijo. Bet jei širdyje ši diena tau ypatinga – niekas negali sugadinti nuotaikos.
Ramintai optimizmas ir juokas labai svarbus
Išleidus pirmąją knygą „Pabučiuok man į šypseną“ pradėjau gauti skaitytojų atsiliepimus, kad jos šypsosi, juokiasi, kvatoja balsu taip, kad namiškai veja iš lovos ir iš kambario, jaučiausi devintam danguj. Tada sugalvojau sau misiją – kad moterys Lietuvoje daugiau šypsotųsi. Jei man tai pavyksta su savo knygomis – jaučiuosi labai laiminga. Juokas padeda išgyventi tada, kai noris verkti. Kai nėra laiko, nebėra ašarų, netinkama vieta. Juokas sutekia spalvų, kai visi aplinkui tampa perdėm rimti, solidūs, reikšmingi. Ir nelaimingi. Aš tvirtai tikiu, kad auginant vaikus ir su nerimu laukiant išminties ir 40 – į daug ką labai svarbu pasižiūrėti su humoru. Visada bus galimybių ir aplinkybių sugrįžti ir parypuoti dėl sunkios moters dalios. Bet po raudų ji lengvesnė nepasidaro, o pasijuokus ar nusišypsojus – truputėlį tikrai taip.
O kai aplanko tos liūdnos emocijos?
Kartais tiesiog reikia būti piktai, liūdnai, pavargusiai ir pasususiai kaip maratoną nubėgęs šeškas. Tada savęs pagailėti, truputį paverkti, išrėkti aplinkai – aš jums taip, o jūs man taip – trenkti durimis ir pamiršti. Nusišypsoti, pasidažyti lūpas ir neužsibūti pyktyje, liūdesyje. Kai pavargstu emociškai – einu sportuoti, bėgti, šokinėti ant batuto, čiuožti ant ledo, kilnoti svarmenų. Arba į vakarėlį. Kai pavargstu dar labiau – miegu po 12 valandų.
Jūsų įkvėpimo šaltinis yra...
Vaikai, gamta, žmonės su spindinčiomis akimis, gerumas, knygos. Visada kažką naujo pasivežu iš kelionių. Nesvarbu ar komandiruotė, ar atostogos tai būna naujas jausmas aba pažinimas, atradimas arba atsisveikinimas. Lėktuvuose visuomet persikraunu ir būnu atvira ir smalsi naujiems dalykams, kuriuos likimas ar koks nors atsitiktinumas man pateiks. Ir visada pateikia, nes aš tikiu, kad įkvėpti kažko naujo gali tik tuomet, kai to lauki, tikiesi ir esi atviras tam.
Bet dabar mane labiausiai įkvepia pavasaris – negaliu paliauti džiaugusis tais stebuklais, kurie dabar vyksta gamtoje.
Kokias knygas, autorius skaitote pati?
Stengiuosi skaityti lietuvių autorių kūrinius. Net jei ir nepažįstu jų, noriu taip išreikšti savo palaikymą, nes pati žinau, ką reiškia rašyti, o ir dar pačiam leisti knygas Lietuvoje. Todėl visada perku, o nesiskolinu ir skaitau lietuvių rašytojų knygas. Ir beprotiškai mėgstu detektyvus, ypač skandinavų. Pradėjus knygą, aš turiu ją tą pačią dieną ir pabaigti. Jei jau įdomu, kaip gali atidėti tai kitai dienai ar savaitei.. Bet jei jau atvirai – pastarąsias kelias savaites skaičiau tik portalų antraštes ir pastabas vaikų internetiniame dienyne.